Mokslininkai: „netrukus“ turėsime dvi Afrikas ir naują vandenyną

Tačiau „netrukus“ yra santykinis terminas – tai užtruks dar kelis milijonus metų – bet geologiniu mastu tai yra akimirka.

„Mes nustatėme, kad šios zonos lūžio susidarymas yra labiau pažengęs, o žemės pluta yra plonesnė, nei kas nors buvo manęs, – sako Kolumbijos universiteto geomokslininkas Christianas Rowanas. – Rytų Afrikos lūžio susidarymo procesas yra pažengęs toliau, nei anksčiau manyta.“

Įdomiausia šio atradimo dalis yra jo reikšmė mūsų pačių istorijai. Turkanos lūžio zonoje Kenijoje gausu ankstyvųjų hominidų fosilijų – o tai reiškia, kad tai buvo svarbi žmogaus evoliucijos vieta. Tačiau naujasis atradimas rodo, kad šis regionas nebūtinai buvo svarbesnis mūsų protėviams nei bet kuri kita vieta Afrikoje – tiesiog gali būti, kad šie geologiniai procesai sukūrė labai palankias sąlygas fosilizacijai.

Dabartinis Žemės žemynų išsidėstymas mums atrodo nekintamas, tačiau jie nuolat juda – nors ir labai lėtai. Prieš daugiau nei 200 milijonų metų jie visi buvo suspausti į vieną superžemyną, o prognozuojama, kad tolimoje ateityje jie iš esmės vėl susijungs.

Ten, kur susitinka dvi tektoninės plokštės, susidaro kalnai. Ten, kur jos nutolsta viena nuo kitos, atsiranda vandenynai. Rytų Afrikos lūžio sistema yra aiškus pastarojo reiškinio pavyzdys.

Afrikos plokštė šiuo metu skyla į dvi dalis: didžiulę Nubijos plokštę vakaruose, kuri apima didžiąją dalį žemyno, ir mažesnę Somalio plokštę, kuri apima didžiąją dalį rytinės pakrantės ir Madagaskaro salą.

Naujajame tyrime mokslininkai sutelkė dėmesį į konkrečią šios sistemos dalį: Turkanos lūžio zoną, kuri driekiasi šimtus kilometrų per Keniją ir Etiopiją. Komanda išanalizavo anksčiau regione atliktus seisminius matavimus ir apskaičiavo, koks ten yra žemės plutos storis.

Pasirodo, jis yra daug plonesnis nei tikėtasi: lūžio centre plutos storis siekia tik apie 13 kilometrų. Palyginimui, lūžio regiono pakraščiuose žemės pluta yra daugiau nei 35 kilometrų storio.

O kai lūžio zonoje žemės pluta tampa plonesnė nei maždaug 15 kilometrų, tai reiškia, kad ji įžengė į fazę, vadinamą „susiaurėjimu“. Pasiekus tą tašką, žemyno skilimas tampa beveik neišvengiamas.

„Kuo plonesnė tampa žemės pluta, tuo ji silpnesnė, o tai skatina tolesnį lūžio plitimą, – sako C. Rowanas. Po kelių milijonų metų šis etapas bus baigtas ir prasidės kitas – okeanizacija. Kaip išduoda pavadinimas, būtent taip susidarys naujas vandenynas.

Žemės pluta išsitemps taip, kad iš po jos išsiverš magma, kuri susikaups ir atvės, suformuodama baseiną. Tai taps nauju jūros dugnu, o vanduo pradės plūsti iš Indijos vandenyno. Šis procesas jau prasideda Afaro įduboje, esančioje šiaurės rytų Afrikoje netoli Raudonosios jūros.

Mokslininkai apskaičiavo, kad Turkanos lūžio susiaurėjimo etapas prasidėjo maždaug prieš 4 milijonus metų, po ilgo vulkaninės veiklos laikotarpio. Įdomu tai, kad tai sutampa su seniausių hominidų fosilijų ir šioje vietovėje rastų įrodymų amžiumi. Komanda teigia, kad tai tikriausiai nėra atsitiktinumas. Kai lūžio susiaurėjimas prasidėjo, nuosėdos ėmė kauptis greičiau, todėl jos tapo idealios išsamiam to meto ten gyvenusių organizmų gyvenimams užfiksuoti.

„Sutapimas laike tarp šio tektoninio perėjimo ir nuolatinių, storų, fosilijas turinčių sluoksnių susidarymo rodo, kad susiaurėjimo etapas sudarė kritines sąlygas fosilijų išsaugojimui, – rašo mokslininkai. – Mes manome, kad šie tektoniniai pokyčiai suvaidino esminį vaidmenį formuojant išskirtinius Turkanos lūžio zonos paleoantropologinius pėdsakus.“

Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

Parengta pagal „Science Alert“.