Mokslininkams pagaliau pavyko išsiaiškinti, kodėl žuvo viena iš labiausiai išsivysčiusių senovės kultūrų

Nors ilgą laiką pagrindine nuosmukio priežastimi buvo laikoma sausra, naujausi tyrimai atskleidė priešingą realybę: lemtingu lūžio tašku tapo ne vandens trūkumas, o dešimtmečius trukusios negailestingos liūtys.

Stalagmitų išduota paslaptis

Siekdami atkurti tikslų to meto klimatą, mokslininkai Jangdzės slėnyje esančiame Hešano urve ištyrė tūkstantmečius augusį stalagmitą. 

Analizuodami jo cheminę sudėtį ir sluoksnius, tyrėjai sudarė unikalų „kritulių žurnalą“, apimantį 1000 metų laikotarpį. 

Tyrimas parodė, kad regionas išgyveno ne tik ilgus sausros periodus, bet ir du itin drėgnus etapus, trukusius po 80 ir 140 metų.

Maždaug prieš 3950 metų prasidėjo ilgiausias ir intensyviausias lietingas periodas per visą stebėjimų istoriją. Tuo metu kritulių kiekis viršijo 1000 mm per metus, o tai senovės visuomenei turėjo katastrofiškų pasekmių.

Potvyniai, pavertę miestus pelkėmis

Archeologiniai duomenys patvirtino, kad šie drėgni periodai idealiai sutapo su staigiu gyventojų mažėjimu ir gyvenviečių nykimu. 

Pakilęs ežerų vandens lygis užliejo žemumas, derlingos žemės ūkio naudmenos virto pelkėmis, o stabilūs sezoniniai dėsningumai, kuriais rėmėsi Šidžahės kultūra, buvo galutinai sugriauti.

Mokslininkai pabrėžia, kad net ir tokie krituliai, kurie šiandien laikomi ekstremaliais, senovės civilizacijai buvo neįveikiami. 

Neturėdami modernių drenažo sistemų, užtvankų ar pylimų, žmonės nesugebėjo nusausinti metai iš metų po vandeniu liekančių laukų. 

Vieninteliu būdu išgyventi tapo pasitraukimas iš derlingo slėnio į aukštumas, o tai reiškė sudėtingos prekybos sistemos ir amatininkystės centro žlugimą.