Mokslininkų prognozė: Paukščių Taką ateityje gali ištikti milžiniška katastrofa

Tyrimo rezultatai gali padėti atsakyti į iki šiol neatsakytus klausimus apie standartinį Visatos raidos modelį ir priartinti mokslininkus prie esminių kosmoso evoliucijos procesų supratimo.

Apie tai praneša portalas Space.

Astronomai stebėjo dvi spiralinės formos galaktikas – NGC 5713 ir NGC 5179, esančias maždaug už 88 milijonų šviesmečių nuo Žemės. Šiuo metu jas skiria apie 300 tūkst. šviesmečių, tačiau šis atstumas nuolat mažėja.

Aplink šias galaktikas sukasi palydovinės nykštukinės galaktikos. 

Pagal standartinį kosmologinį modelį, kuris apibrėžia Visatos raidą, tokios galaktikos kadaise susiformavo tamsiosios materijos halo viduje ir vėliau buvo pritrauktos prie masyvesnės galaktikos.

Teoriškai kiekviena nykštukinė galaktika turėtų judėti aplink pagrindinę galaktiką atsitiktinėmis trajektorijomis, sudarydama tarsi debesį. 

Tačiau stebėjimai rodo, kad dauguma nykštukinių galaktikų aplink Paukščių Taką sukasi viena kryptimi toje pačioje plokštumoje.

Panaši struktūra aptikta ir prie Andromedos galaktikos – artimiausios didžiosios galaktikos mūsų kaimynystėje. Tokį pat elgesį demonstruoja ir NGC 5713 bei NGC 5179 palydovai.

Mokslininkai mano, kad kol didžiosios galaktikos dar nebuvo arti viena kitos, jų nykštukiniai palydovai judėjo chaotiškai. Tačiau dabar šios mažosios galaktikos juda viena kryptimi aplink bendrą masės centrą, sudarydamos plokščią struktūrą.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 14 patvirtintų nykštukinių galaktikų pasiskirsto į dvi grupes, kiekviena jų susijusi su viena iš didžiųjų galaktikų.

Paukščių Takas ir Andromeda šiuo metu artėja vienas prie kito. Dabar juos skiria apie 2,5 milijono šviesmečių, tačiau po maždaug 4 milijardų metų galaktikos susidurs.

Astronomai tiria, ar šis susidūrimas bus panašus į kitus galaktikų susiliejimus Visatoje, ar Paukščių Takas ir Andromeda pasižymi išskirtinėmis savybėmis. 

Kadangi NGC 5713 ir NGC 5719 jau yra susidūrimo procese, jos tampa puikiu pavyzdžiu tokiems palyginimams.

Buvo nagrinėtos kelios hipotezės, paaiškinančios, kodėl NGC 5713 ir NGC 5719 nykštukinės galaktikos juda viena kryptimi plokštumoje. 

Labiausiai tikėtina – kad šie palydovai „nusileido“ išilgai Volopo juostos – didžiulio tamsiosios materijos siūlo kosminėje voratinklio struktūroje.

Kai dvi masyvios galaktikos pradėjo sąveikauti, jų gravitacinis poveikis kartu su Volopo juostos trauka suformavo bendrą palydovų plokštumą.

Tačiau kompiuteriniai modeliai, paremti standartine kosmologine teorija ir įtraukę tamsiosios materijos parametrus, kol kas nesugeba atkurti tokio palydovų išsidėstymo.

Tai verčia mokslininkus svarstyti dvi galimybes: arba reikia peržiūrėti pačią Visatos modelį, arba šis reiškinys rodo esminius šios teorijos netikslumus.

Vis dėlto palydovinių galaktikų plokštumos aplink Paukščių Taką ir Andromedą išlieka nepaaiškintu reiškiniu, kurio nepadėjo atskleisti ir NGC 5713 bei NGC 5719 stebėjimai.

Ateities tyrimai gali padėti atskleisti, kaip šios nykštukinės galaktikos pateko į tokį tvarkingą išsidėstymą, o nauji stebėjimai gali suteikti daugiau žinių apie tolimesnę Paukščių Tako evoliuciją.

Šaltinis: cursorinfo.co.il