Saulės audros ir palydovų spūstis: kodėl žmonija gali prarasti priėjimą prie kosmoso erdvės

Pavojingas artumas ir nuolatiniai manevrai

Moksliniai skaičiavimai rodo, kad palydovų megazvaigždynuose nuolat fiksuojami pavojingi priartėjimai. Dviejų objektų praskriejimas mažesniu nei 1 km atstumu vienas nuo kito užfiksuojamas kas 22 sekundės. Vien „Starlink“ tinklo palydovams tai nutinka kas 11 minučių. Šiuo metu tūkstančiai „Starlink“ įrenginių privalo atlikti vidutiniškai po 41 manevrą per metus, kad išvengtų susidūrimo su kitais objektais.

Dėl tokio didelio tankio egzistuoja didelė „ribinių atvejų“ rizika – įvykių, kurie įprastomis sąlygomis nevyksta, tačiau gali sukelti sisteminį kolapsą. Saulės audros yra vienas iš tokių pavojingų veiksnių.

Saulės audrų poveikis: dviguba grėsmė

Saulės audros veikia palydovus dviem pagrindiniais būdais. Pirmiausia, jos įkaitina atmosferą, dėl ko padidėja pasipriešinimas ir atsiranda neapibrėžtumas dėl tikslios objektų padėties. Padidėjęs pasipriešinimas verčia palydovus naudoti daugiau kuro orbitai išlaikyti bei skubiai manevruoti.

Antrasis, dar pavojingesnis poveikis – Saulės audros gali sugadinti pačių palydovų navigacijos ir ryšio sistemas. Praradę galimybę manevruoti ir veikiami atmosferos pokyčių, palydovai taptų nevaldomais sviediniais, galinčiais sukelti staigią katastrofą.

CRASH rodiklis: laikas senka

Nors gerai žinomas Kesslerio sindromas – šiukšlių debesis, darantis kosminius skrydžius neįmanomus – paprastai vystosi dešimtmečius, mokslininkai sukūrė naują rodiklį pavojui įvertinti: Susidūrimo ir didelės žalos suvokimo valandas (CRASH Clock).

Remiantis 2025 m. birželio mėnesio duomenimis, jei palydovų operatoriai prarastų galimybę siųsti manevravimo komandas, katastrofiškas susidūrimas įvyktų vidutiniškai po 2,8 dienos. Palyginimui, 2018 m. šis rodiklis siekė 121 dieną. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad praradus kontrolę vos 24 valandoms, tikimybė, jog įvyks lemtingas susidūrimas, siekia 30 proc.

Kas yra Kesslerio efektas?

Kesslerio efektas arba Kesslerio-Cour-Palais sindromas (KCP) – tai teorinis scenarijus, kai vienas įvykis (pavyzdžiui, palydovo sprogimas) žemojoje orbitoje sukelia grandininę reakciją. Susidūrimo metu susidariusios nuolaužos naikina kitus objektus, kurdamos vis naujas šiukšles. Tai gali paversti ištisus orbitos sluoksnius neprieinamais dešimtmečiams. Šią koncepciją 1978 m. pasiūlė NASA ekspertas Donaldas Kessleris, tačiau tuomet tai buvo laikoma tolima ateities problema.

Dabartinė situacija orbitoje

Iki 2024 m. orbitoje aplink Žemę skriejo daugiau nei 14000 palydovų. Didžiąją jų dalį sudaro megazvaigždynai. Elono Musko bendrovė 2025 m. spalio mėnesio duomenimis orbitoje turėjo apie 10000 palydovų, iš kurių veikė 8600, o likusieji buvo išjungti arba sudegė atmosferoje.

Mokslininkai pabrėžia, kad Saulės audrų sustabdyti neįmanoma, tačiau būtina užtikrinti nuolatinį grįžtamąjį ryšį ir realaus laiko kontrolę. Jei ši kontrolė sutriktų, žmonija turėtų tik kelias dienas jai atkurti, kol visas kosminis „kortų namelis“ sugrius.