Tūkstančio ląstelių paslaptis: mažasis gyvis, kuris glumina mokslininkus visame pasaulyje

Ir būtent čia gyvena kūrinys, kuris, regis, apverčia mūsų supratimą apie gyvybę.

Susipažinkite su kolovratka – vienu mažiausių daugialąsčių gyvūnų planetoje. Tai mažytis, bet stulbinamai sudėtingas padaras, turintis apie 1000 ląstelių. 

Skamba paprastai? Neapsigaukite – tai biologinis šedevras, kuris jau ne vienus metus glumina mokslininkus visame pasaulyje.

Tūkstantis ląstelių – ir visas pasaulis viduje

Kolovratka – ne ameba ir ne bakterija, o pilnavertis daugialąstis organizmas. Jos dydis toks menkas, kad net milimetrinė skalė čia atrodo per stambi. 

Tačiau šis mažylis turi viską, ką ir dideli gyvūnai: burną, gerklę, virškinamąjį traktą, nervų sistemą, smegenis, jutimo šerelius ir net akis.

Ji – tikras mikropasaulio plėšrūnas. Lotyniškas pavadinimas Rotifera („sukantieji ratai“) kilo nuo ypatingo organo – kolovrato, arba „vainiko“, padengto plonytėmis blakstienėlėmis. 

Jos juda sinchroniškai, sukurdamos įspūdį, kad gyvis turi mažyčius besisukančius ratus.

Šis „mechanizmas“ ne tik gražus – jis veiksmingas. Besisukančios blakstienėlės sukuria vandens sūkurį, įtraukiantį smulkią grobį – bakterijas, dumblius ar kitus mikroskopinius padarus – tiesiai į kolovratkos burną.

Paslaptis už smegenų: organas, kurio funkcijos niekas nesupranta

Tačiau didžiausia paslaptis slypi ne priekyje, o už kolovratkos smegenų. Čia mokslininkai aptiko keistą darinį, kurio paskirtis iki šiol kelia mįslių.

Jis gavo iškalbingą, bet keistai skambantį pavadinimą – retrocerbralinis organas, pažodžiui reiškiantį „organas už smegenų“.

Tik 2023 m., pasitelkus modernią lazerinę mikroskopiją, mokslininkams pavyko jį pamatyti iš arti. 

Paaiškėjo, kad tai nėra paprastas ląstelių gumulas. Šis organas turi tris dalis: liauką, sekreto rezervuarą ir kanalą, kuris atsiveria tiesiai į gyvūno gerklę.

Kol kas žinoma tik tiek, kad organas išskiria paslaptingą medžiagą – greičiausiai želė pavidalo. 

Viena iš hipotezių teigia, kad kolovratka šiuo sekretu sutepa paviršių prieš save, kad galėtų lengviau slysti vandenyje. 

Tačiau tai tik spėjimas – cheminę sudėtį išanalizuoti kol kas neįmanoma, nes šių išskyrų kiekis yra mikroskopinis.

Mažieji nemirtingieji: gyvybė be ribų

Ir vis dėlto kolovratkos stebina ne tik anatomine įvairove. Jos pasižymi neįtikėtinu atsparumu, kuris priverčia abejoti, ar jos apskritai paklūsta įprastiems gyvybės dėsniams.

Šie padarai geba pereiti į būseną, vadinamą anhidrobioze – tai visiškas išdžiūvimas, kai gyvis netenka beveik visos kūno drėgmės. 

Tada jis susisuka į mažytį „statinaitės“ pavidalo rutuliuką ir gali taip išbūti metus, o kartais – net dešimtmečius.

Kai tik aplink vėl atsiranda vandens, kolovratka atsibunda – atgauna judrumą, virškinimą ir visas gyvybines funkcijas.

Laboratoriniai bandymai rodo, kad šie mikroskopiniai organizmai ištveria nuo visiško šalčio iki beveik 100 °C karščio, atlaiko mirtiną radiaciją ir net vakuumą. Kitaip tariant, tai – beveik nemirtingi mikropasaulio gyviai.

Gyvybės paradoksas

Tarsi to būtų maža, daugelis kolovratkų rūšių apsieina be patinų.

Didžiąją metų dalį populiaciją sudaro vien tik patelės, kurios dauginasi partenogenezės būdu – be apvaisinimo, gimdydamos genetiškai identiškas dukteris.

Patinai atsiranda tik retkarčiais, trumpam ir su viena funkcija – apvaisinti. Jie paprastai būna mažesni, supaprastintos sandaros ir greitai išnyksta.

Mįslė, kurios biologija dar neišsprendė

Kolovratka – tarsi mikroskopinis organizmo ir mašinos hibridas. 

Jos kūnas primena tobulai suderintą biologinį mechanizmą, veikiantį be klaidų, nors sudarytas tik iš tūkstančio ląstelių.

Ir vis dėlto, nors šiuolaikinė biologija jau iššifravo žmogaus genomą, kolovratkos paslaptis dar neišspręsta. 

Galbūt atsakymas slypi tame mažyčiame retrocerbraliniame organe – tame, kas glūdi už smegenų, bet pranoksta mūsų vaizduotę.

Parengta pagal užsienio spaudą