Po 7 metų Kalifornijos politechnikos valstybinio universiteto mokslininkai nusprendė juos atlikti. Tyrėjai tikisi gauti „tvirtų mokslinių įrodymų, kad gyvename virtualioje realybėje“.
Dabar komanda ėmėsi pirmojo iš Kempbelo pasiūlytų eksperimentų. Jis įkūrė Mokslo ir sąmonės vienijimo centrą (Centre for Uniting Science and Consciousness, CUSAC) – pelno nesiekiančią organizaciją, kuri finansuoja tyrimus.
Vienas iš pagrindinių eksperimentų yra dviejų plyšių eksperimento modifikacija, kuri parodo, kad fotonas elgiasi kaip banga, jei eksperimente nėra stebėtojo, ir kaip dalelė, jei yra stebėtojas. Kempbelas mano, kad jei stebėtojas būtų visiškai pašalintas iš eksperimento, nebūtų išsaugota jokių duomenų apie eksperimentą.
Kitaip tariant, mokslininkas mano, kad nesant stebėtojo – jį supanti visata neegzistuoja, panašiai kaip vaizdo žaidime, kuriame tekstūros įkeliamos tik tada, kai į jas žiūri žaidėjas. Jis įsitikinęs, kad visata yra grynai dalyvaujamoji, t. y. ji egzistuoja, kai žmonės joje dalyvauja ir kai su ja sąveikauja.
Kempbelas ne pirmasis ėmėsi svarstyti simuliacijos hipotezę. 2003 m. švedų filosofas Nickas Bostromas iškėlė teoriją, kad technologiškai pažengusios civilizacijos gali atlikti savo visatos simuliacijas.
Savo ruožtu taip simuliuojamos civilizacijos pasiektų tokį technologinį išsivystymą, kuris leistų joms taip pat kurti virtualius pasaulio modelius, ir šis procesas pasikartotų begalybę kartų. Galiausiai dauguma protingų civilizacijų egzistuos simuliacijose, todėl vienoje iš jų gali gyventi ir žemiečiai.
Kempbelo hipotezė skiriasi nuo Bostromo „protėvių simuliacijos“. Jis teigia, kad sąmonė nėra simuliacijos produktas, o yra esminis tikrovės elementas.
Mokslininkai susidomėję stebi CUSAC komandos darbą. Jei jiems pavyks pateikti nors vieną įrodymą, kad žmonija gyvena simuliacijoje, tai smogs fundamentaliam mus supančio pasaulio supratimui.
Fizikas ketina atlikti penkių eksperimentų seriją. Pasak jo, „jie padės nustatyti ryšį tarp žmogaus sąmonės ir kosmoso“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą