Ruduo asocijuojasi su derliumi. Kokio jo sulaukiame, labai priklauso ir nuo mūsų pačių įdėto triūso. Stebuklų nebūna - jei daržų neravėjai ir nepurenai, teks graužti morkas iš prekybos centro.
Manau, daugelis sutiksite - labai malonu, kai bet kuri veikla vyksta sklandžiai ir lengvai, tarsi be pastangų. Tad mintis apie tai, kad dėl norimo rezultato teks kaip reikiant paplušėti, ne itin vilioja... Tačiau dažnai pastangos atsiperka su kaupu.
Kai Paryžiuje vykusioje olimpiadoje bronzos medalį iškovojo Klaipėdos irklavimo centre ruošta irkluotoja Viktorija Senkutė, nekilo jokių abejonių, kas puoš būsimo mūsų žurnalo viršelį. Olimpietė maloniai sutiko šią žinią, tačiau apgailestavo, kad dėl didelio užimtumo visą rugsėjį iki Klaipėdos neturės galimybės atvykti.
„Atvyksime mes, kur tik reikės“, - neabejodama patikinau. Neslėpsiu, kai fotomenininkė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė užsiminė, kad sutartą dieną Trakuose turime būti jau 8 valandą, net akyse pažaliavo pagalvojus, kaip anksti turėsime keltis... Pabudus 3 valandą nakties kūnas priešinosi kaip įmanydamas, net lengvai pykino. Nežinojo, kaip už šias pastangas jam bus atlyginta.
Tai buvo tobuliausia diena. Neįprastai šiltas ir jaukus rugsėjo rytas, per rūkus kylanti saulė, it stiklas lygus ežero paviršius... Tobuli vaizdai, tobula, visus prašymus vykdanti fotografijų herojė... Mėgavausi stebėdama, kaip kūrybiškai gimsta viršelio fotopasakojimas.
Galų gale viską pabaigusios su fotomenininke abi panirome į dar šiltą Galvės ežero vandenį... Jei tik kūnas būtų žinojęs, kad sulauks tokios palaimos, būtų nesipriešinęs ir dar ankstyvesniam pabudimui.
„Tik pirmąją minutę dėl adrenalino nejaučiu skausmo. Kai iš visų jėgų irkluoji varžybose, dega visas kūnas. Tiesiog stoji prie starto linijos ir kartais bijai ne to, kad gali suklysti, o to skausmo - kaip jį atlaikysi“ - prisiminiau olimpietės Viktorijos Senkutės žodžius. O juk iš šono stebint atrodė, kad ji su savo valtimi tarsi suaugusi, grakščiai ir lengvai slysta ežero paviršiumi. Ne sportas, o tikrų tikriausias paveikslas. Apie jokį skausmą negali net nutuokti.
„Mes nė vienas nežinome, kiek turime savyje resursų ir neišsemtų galimybių“, - antrina kita žurnalo herojė Lina Jurevičiūtė-Šernauskienė. Ji - Lietuvos laisvojo nardymo čempionė, šiemet vienu įkvėpimu po vandeniu rungtyje su plaukmenimis nuplaukusi net 158 metrus.
„Kai po kurio laiko panėrus kūnas pradeda jausti deguonies badą, pradeda spazmuoti gerklės srityje, vėliau - diafragma... Tai ne itin malonūs pojūčiai“, - atvira Lina ir neslepia kone kiekvienąkart prieš varžybas ir pati užduodanti sau klausimą, kam jai viso šito reikia.
Bet kuris pasiekimas nežinantiems visos istorijos niuansų atrodo tarsi savaime suprantamas. Bet ar kada pagalvojame, per kokias kančias pasiekiami laimėjimai? Kiek pastangų reikia įdėti, kad juos užsitarnautum?
„Tai, ko nematome, neegzistuoja? Yra daug dalykų, kurių negalime pamatyti. Pavyzdžiui, muzikos, meilės, laimės. Dažnai nesuvokiame, kiek daug laiko ir širdies žmonės įdeda į savo kūrybą. Kiek valandų užtrunka pasiruošti trumpai akimirkai. Tačiau koks nuostabus jausmas apima, kai idėjos blyksnis įgyvendinamas materijoje, kai visos dėlionės dalys susideda į istorijos kadrą...“ - apie dizainerės Ingridos Railienės kūrybinę fotosesiją pasakoja dabar Portugalijoje apsistojusi klaipėdietė fotografė Cveti Zabiela. „Esu be galo dėkinga už šią mūsų bendrą vizualinę kelionę, kuriai joks atstumas - ne kliūtis“, - priduria.
Iš tiesų, kai turime gražų tikslą, nelieka jokių kliūčių ir pasiteisinimų. Lieka tik noras veikti.
Neabejoju, - visos pastangos sulaukia atpildo. Vieniems tai medalis, kitas pasitenkina raškydamas prinokusius obuolius nuo visą vasarą puoselėtos obels.
Aišku viena - kai pasistengi, tada ir gimsta gražiausi dalykai.
Kai turime gražų tikslą, nelieka jokių kliūčių ir pasiteisinimų. Lieka tik noras veikti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą