Neįtikėtina Antrojo pasaulinio karo istorija: gailestingumas danguje - akimirka, kai vokiečių asas atsisakė žudyti
1943 metų gruodžio 20 dieną, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, amerikiečių bombonešis B-17 „Ye Olde Pub“ grįžo iš bombardavimo misijos virš Vokietijos miesto Bremeno.
Lėktuvą pilotavo jaunas JAV karinių oro pajėgų pilotas Charles L. Brown.
Kelias atgal buvo dramatiškas: bombonešis buvo smarkiai apgadintas vokiečių priešlėktuvinės artilerijos ir naikintuvų atakų.
Korpuse žiojėjo didžiulės skylės, lėktuvo uodega buvo beveik suardyta, dalis ginklų nebeveikė. Vienas įgulos narys žuvo, keli buvo sunkiai sužeisti, o pats lėktuvas vos laikėsi ore.
Atsilikęs nuo kitų bombonešių ir skrisdamas labai lėtai, B-17 tapo lengvu taikiniu. Netrukus prie jo priartėjo vokiečių naikintuvas Messerschmitt Bf 109, kurį pilotavo patyręs Luftwaffe pilotas Franz Stigler.
Jis turėjo idealią poziciją atakai – vienas trumpas šūvis galėjo sunaikinti jau beveik nebekontroliuojamą bombonešį.
Tačiau priartėjęs arčiau Stigler pamatė tai, kas pakeitė jo sprendimą. Bombonešio fiuzeliažas buvo pramuštas kulkų ir skeveldrų, kai kur buvo galima matyti net įgulos narius lėktuvo viduje.
Šauliai nešaudė – dalis ginklų buvo sugadinti, o žmonės bandė padėti sužeistiesiems. Stigler suprato, kad šis lėktuvas jau beveik nebekariauja – jis tiesiog desperatiškai bando grįžti namo.
Tą akimirką jis prisiminė savo buvusio instruktoriaus žodžius: tikras pilotas neturi šaudyti į priešą, kuris jau negali gintis.
Numušti tokį lėktuvą būtų buvę ne garbė, o bejėgių žmonių sunaikinimas.
Užuot atidengęs ugnį, Stigler priartėjo prie pažeisto bombonešio ir kurį laiką skrido šalia jo.
Jis net bandė gestais parodyti amerikiečių pilotui, kad šis galėtų nusileisti neutralioje Šveicarijoje, tačiau Brown nesuprato signalų ir toliau skrido link jūros.
Kurį laiką vokiečių naikintuvas lydėjo B-17, lyg saugodamas jį nuo vokiečių priešlėktuvinės artilerijos, kuri galėjo palaikyti bombonešį priešo taikiniu.
Galiausiai, priartėjus prie Šiaurės jūros, tapo aišku, kad amerikiečiai jau palieka Vokietijos oro erdvę. Tuomet Stigler pažvelgė į Brown, pakėlė ranką kariniam pasveikinimui ir pasuko savo lėktuvą atgal į bazę.
Amerikiečių bombonešis tęsė skrydį ir, nepaisant didžiulių pažeidimų, sugebėjo pasiekti Angliją.
Apie šį neįprastą susitikimą pilotai ilgai su niekuo nekalbėjo. Brown bijojo, kad paviešinęs istoriją gali pakenkti vokiečių pilotui, kuris parodė gailestingumą karo metu.
Tik praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų jis pradėjo ieškoti paslaptingo naikintuvo piloto.
1990 metais jam pavyko rasti Franz Stigler, kuris po karo gyveno Kanadoje.
Kai jie pagaliau susitiko, buvę priešai tapo draugais.
Jų bendravimas tęsėsi iki gyvenimo pabaigos. Likimas susiklostė taip, kad abu pilotai mirė tais pačiais 2008 metais – vos kelių mėnesių skirtumu.
Šis epizodas iš Antrojo pasaulinio karo istorijos dažnai prisimenamas kaip retas žmoniškumo momentas karo žiaurume.
Jis primena, kad net ir pačiomis tamsiausiomis aplinkybėmis kartais pakanka vieno sprendimo – nepaspausti gaiduko – kad būtų išsaugotos gyvybės ir išliktų tikėjimas žmogaus sąžine.
Šaltinis: Istorinė apžvalga pagal Charles Brown ir Franz Stigler atsiminimus bei „A Higher Call“ archyvus. Už idėją dėkojame: Gintarui Furmanavičiui ir Jolantai Kuršei
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą