Neįtikėtinos žmogaus savybės

Žmonės, kurie itin gerai jaučia skonį

Angliškai kalbančiose šalyse žmonės, kurie daug intensyviau už kitus jaučia skonį, yra vadinami supertasters. Vadinkime juos superskanautojais. Manoma, kad tokio gebėjimo priežastis yra didesnis negu kitų žmonių skonio receptorių skaičius liežuvyje. Iš penkių pagrindinių skonių (saldus, sūrus, rūgštus, kartus ir umami) kartumas yra juntamas labiausiai.

Mokslininkai pirmą kartą pastebėjo, kad žmonių jautrumas skoniams skiriasi, kai chemikas iš firmos „DuPont" Arturas Foksas (Arthur Fox) paprašė žmonių paragauti feniltiokarbamido. Kai kurie žmonės jo kartumą pajuto, o kiti - ne.

Buvo padaryta prielaida, kad tai priklauso nuo kiekvieno konkretaus žmogaus genetinių ypatumų.

Superskanautojams dažnai nepatinka kai kurie produktai, ypač kartūs, tokie kaip briuseliniai kopūstai, česnakai, kava, greipfrutų sultys. Daugiausia superskanautojų yra tarp Azijos ir Afrikos gyventojų moterų, kurios veikiausiai turi daugiau skonio receptorių.

Absoliuti klausa

Absoliuti klausa - tai ne paprastas gebėjimas geriau girdėti, arba jautri klausa, kaip daugelis klaidingai įsivaizduoja.

Absoliuti klausa - muzikinis terminas, turintis visai konkrečią reikšmę. Žmonės su absoliučia klausa geba identifikuoti bet kokį garsą, nesinaudodami kokiomis nors pagalbinėmis priemonėmis. Jie įsidėmi įvairių garsų aukštį, o vėliau juos gali tiksliai atpažinti ir įvardinti.

Ką tai reiškia? Šio reiškinio pavyzdžiai yra gebėjimas nustatyti kasdieninių garsų aukštį (pavyzdžiui, sirenų ir mašinų variklių, muzikos instrumentų garsų, paukščių čiulbėjimo ir t.t.), sudainuoti natą, negirdint pavyzdžio, išvardinti akordo tonus arba iš klausos nustatyti dainos tonaciją.

Absoliuti klausa - genetinis polinkis ar gebėjimas, kurį galima išlavinti? Mokslininkai vieningos nuomonės taip ir nepriėjo.

Vertinimai, kiek procentų žmonių turi absoliučią klausą, skiriasi - nuo 3 proc. bendro Europos gyventojų skaičiaus iki 8 proc. tų, kas yra pusiau profesionalūs arba profesionalūs muzikantai.

Tačiau Japonijoje iki 70 proc. muzikantų turi absoliučią klausą, mat ji dažniau pasitaiko tarp žmonių, užaugusių kalbinėje aplinkoje, kurioje intonavimas ir garso aukščio kaita yra tiesiogiai susijusi su kalbos reikšme (mandarinų, Kantono kinų, vietnamiečių, japonų kalbos). Absoliuti klausa taip pat dažniau būdinga nuo gimimo neregintiems žmonėms, sergantiems Viljamso sindromu arba autistams.

Tetrachromatija

Tetrachromatija - gan sudėtinga būsena. Tai šviesai jautrių ląstelių akies tinklainėje, dėl kurių matome spalvas, didesnis skaičius: dauguma žmonių turi trijų skirtingų tipų ląsteles, tačiau tam tikras procentas gali turėti keturių tipų šviesos receptorius ir dėl to tiksliai skirti tūkstančius atspalvių, kurie normaliai žmogaus akiai atrodytų ta pati spalva.

Kaip ir superskanautojo savybė, tetrachromatija dažniau pasitaiko tarp moterų.

Echolokacija

Tai būdas orientuotis erdvėje, kuriuo naudojasi, pavyzdžiui, šikšnosparniai. Jie skleidžia tam tikrą garsą, laukia, kol jis atsispindėjęs grįš, o paskui pagal aido grįžimo laiką nustato, kiek toli yra objektas.

Stebėtina, bet faktas: žmonės taip pat turi echolokacinių gebėjimų, pavyzdžiui, neregiai. Tačiau, aišku, ne visi, nes tokios rūšies gebėjimui išugdyti reikia labai daug treniruotis, taip pat labai jautriai jausti atspindėtą garsą.

Kad galėtų orientuotis, naudodamasis echolokacija, žmogus aktyviai kuria triukšmą (pavyzdžiui, stuksena lazdele arba caksi liežuviu) ir pagal aidą nustato, kur yra jį supantys objektai.

Tiesa, tai veikia tik stambių objektų atžvilgiu, nes žmogus negali skleisti tokių aukštų garsų kaip, tarkime, šikšnosparnis, galintis rasti smulkiausius objektus.

Bene įdomiausias ir patikimai dokumentuotas atvejis yra Beno Andervudo (Ben Underwood) istorija: 3 metų berniukas dėl tinklainės vėžio neteko abiejų akių. Vis dėlto jis gyveno kaip visi - žaisdavo krepšinį, važinėjo dviračiu. Kaip jis matė? Benas išmoko judėti naudodamasis echolokacija.

Genetinis chimerizmas

„Iliadoje" Homeras aprašo būtybę, kurios kūną sudaro įvairių gyvūnų kūnų dalys - chimerą. Iš šios mitologinės pabaisos pavadinimo kilo genetinės mutacijos - chimerizmo pavadinimas: ji vyksta, kai dvi apvaisintos kiaušialąstės arba embrionai nėštumo pradžioje susilieja į vieną.

Tarp žmonių chimerizmas yra labai retas reiškinys: oficialiai įregistruota vos 40 atvejų. Garsiausias iš jų - Teksaso kūdikis. Dešinė mažylio kūno pusė buvo mergaitė mulatė, o kairė - juodaodis berniukas.

Tai yra tikro hermafroditizmo pavyzdys su genetiškai išsivysčiusiais pirminiais ir antriniais abiejų lyčių požymiais viename kūne. Chimerai buvo atlikta operacija ir suteikta vyriška lytis, pašalinus išorinius moteriškus požymius. Genetiškai vaikas taip ir liko dvilytis.

Sinestezija

Kai kurie žmonės skaičius arba raides sieja su tam tikra spalva. Pavyzdžiui, raidė e jiems yra žalia, r - raudona, d - mėlyna ir t.t. Arba tam tikras žodis sukelia konkretų skonio pojūtį. Tai - dvi sinestezija vadinamos neurologinės būsenos formos. Sinestezija yra nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą.

Labiausiai paplitusi sinestezija yra vadinamoji spalvinė klausa: garsas sukelia ne tik klausos, bet ir spalvos pojūtį. Paprastai sinestezija yra būdinga kūrybiškiems žmonėms - aktoriams, dailininkams, muzikantams.

1996 m. Saimonas Baronas Koenas (Simon Baron Kohen) su kitais Kembridžo universiteto bendradarbiais nustatė, kad tokios „tvirtos" asociacijos yra būdingos maždaug 1 žmogui iš 20 000, ir greičiausiai jos yra perduodamos genetiškai, t.y. paveldimos. Iš žinomų sinestetikų galima paminėti rašytoją Vladimirą Nabokovą, kompozitorių Olivjė Mesianą (Olivier Messiaen) ir mokslininką Ričardą Feinmaną (Richard Feynman).

Protiniai kalkuliatoriai

Neįprasčiausia grupė žmonių, galinčių galvoje atlikti sudėtingus skaičiavimus - žmonės su savanto sindromu, kurie dar yra ir autistai. Taip, yra nemažai treniruotų žmonių, kurie gali mintyse nepaprastai greitai skaičiuoti (matematikai, rašytojai ir net lingvistai), bet autistų „savantų" gebėjimai yra dar įdomesni.

Tiesa, didžiosios dalies šių nepaprastų žmonių raida yra sutrikusi ir jie anksti miršta, taigi šis reiškinys yra dar mažai ištirtas. Pasaulyje tokių žmonių nėra nė šimto. Neseni tyrimai rodo, kad kraujo priplūdimas į tą jų smegenų dalį, kuri yra atsakinga už matematinius skaičiavimus, 6-7 kartus viršija normalų greitį, ir tai yra vienas iš veiksnių, dėl kurių „protiniai skaičiuotuvai" dirba daug greičiau už statistinį žmogų.

Pavyzdžiui, Danielis Makartnis (Daniel McCartney), gyvenęs 1817-1887 m., sudėtingus skaičiavimus mintyse galėjo atlikti per kelias sekundes, o itin sudėtingus - per minutes. Jo gebėjimus ne kartą išbandė universiteto matematikai. Pavyzdžiui, paprašytas mintyse 89 pakelti šeštuoju laipsniu, jis teisingą atsakymą - 496 981 290 961 - pateikė per 10 minučių.

Eidetizmas

Kai žmogus pasižymi stebėtinai tikslia regimąja atmintimi arba gali prisiminti praktiškai viską, ką kada nors matė, tai yra vadinama eidetine atmintimi. Tai yra gebėjimas nepaprastai tiksliai prisiminti garsus, vaizdus arba daiktus. Eidetinės atminties pavyzdys - Akira Haragučis (Akira Haraguchi), kuris atsimena skaičiaus pi (apskritimo ilgio ir jo skersmens santykis) 100 000 skaitmenų po kablelio.

Kimas Pikas (Kim Peek), filmo „Lietaus žmogus" (Rain Man, 1988 m.) personažo Reimondo Bebito prototipas, taip pat pasižymėjo eidetine atmintimi. Be viso kito, galėjo tiksliai prisiminti apie 12 000 knygų turinį. Žmogus negali tapti eidetiku praktikuodamasis, tai greičiausiai yra įgimta savybė.

Nemirtingos ląstelės

Yra tik vienas žinomas nemirtingų žmogaus ląstelių (ląstelių, kurios gali be galo dalytis ne žmogaus kūne) atvejis. 1951 m. 31 metų Henrietai Laks (Henrietta Lacks) buvo diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys, nuo kurio ji per kelis mėnesius mirė. Chirurgas paėmė iš auglio audinio mėginį (tiesa, neinformavęs jos ir jos šeimos) ir jį perdavė dr.Džordžui Gajui (George Gey).

Šis, Dž.Hopkinso universiteto audinių kultūrų laboratorijos specialistas, pasėjo navikines ląsteles į dirbtinę terpę ir jos ėmė daugintis atskirai nuo žmogaus kūno - iki tol dirbtinai išauginti žmogaus ląstelių nebuvo pavykę. Taip buvo išvesta nauja nemirtingų ląstelių linija - HeLa.

Šių ląstelių tyrimai labai svariai prisidėjo prie medicinos mokslo pažangos. HeLa ląstelės buvo panaudotos kuriant vaistus nuo poliomielito, naudojamos tyrinėjant vėžį, AIDS, radiacijos ir toksinų poveikį ląstelėms, taip pat kartografuojant genus. Šiandien HeLa ląstelės yra labai paplitusios visose laboratorijose.