Pabėgėlė iš Ukrainos Žemaitiją pamilo ieškodama savo šaknų

Per tą laiką O. Rudomiotkina sakė tiesiog įsimylėjusi Žemaitiją: tikino gavusi Lietuvos, o neseniai – ir Ukrainos užsienio reikalų ministerijų palaikymą, ji įsteigė Žemaitijos istoriją ir etnokultūrą propaguojančią tarptautinę organizaciją.

Iš Irkutsko – į Chersoną

O. Rudomiotkinos motinai P. Šilgalytei tebuvo vos 5-eri, kai 1948-aisiais jos šeimą – tėvą Juozą Šilgalį su 4 vaikais, mat žmona Monika jau buvo mirusi – ištrėmė į Irkutsko sritį, Taišetskij rajoną.

Tėvas tremtyje greitai susirgo stuburo tuberkulioze ir visus vaikus valdžia išbarstė po vaiknamius.

P. Šilgalytė Irkutske baigė statybų technikumą, ten sutiko būsimąjį Olenos tėvą Andrejų, kurio šaknys – iš Belaja Cerkov, netoli Kijevo.

Jiems gimė 2 dukterys: Olena – vyriausioji, Irkutske dar gyvena 50-metė Janina.

Olena baigė chemijos studijas Irkutsko universitete ir buvo paskirta dirbti į Chersono laivų statybos gamyklą, dirbo joje 5-erius metus.

Ištekėjo už Pavelo, kuris gimęs taip pat Irkutsko lenkų tremtinių šeimoje, pora susilaukė dviejų sūnų: Konstantinui – 35-eri, Stanislovui – 33-ji.

Skatinama savo ukrainiečių senelių – ir močiutė Tatjana, ir senelis Aleksandras – buvo garsūs pedagogai, O. Rudomiotkina dar įstojo į Chersono pedagoginį universitetą ir tapo pedagoge-psichologe.

Dirbo švietimo srityje: direktoriaus pavaduotoja Chersono srities licėjuje, nuo 2003-ųjų vadovavo Chersono srities centrui „Demokratijos vystymas“, kurio veikla aprėpė įvairias sritis – ekonomikos, švietimo, valstybinio valdymo.

Pastaruosius metus ji vykdo tarptautinius projektus: pirmiausia subūrė lietuvių-ukrainiečių draugystės klubą, o neseniai – tarptautinę Žemaitijos organizaciją.

Ji taip pat savanoriauja, burdama Kretingoje apsistojusias Ukrainos pabėgėlių šeimas, teikdama joms psichologinę pagalbą.

„Padėdama kitiems, padedu ir sau – išsišnekame, guodžiame viena kitą ir toliau gyvename viltimi“, – tvirtino pašnekovė.

Ištrūko iš blokados

„Kol mama buvo gyva – ji mirė 2016-aisiais, į Lietuvą atvykdavome kas pusmetį: ji, kaip turbūt, kiekvienas vaikų namuose užaugęs vaikas, gyveno tėviškės ilgesiu, siekė atrasti savo gimtuosius namus.

Susigrąžino pilietybę, norėjo, kad ir mes, abi jos dukterys, žinotume savo šaknis.

Kretingoje apsistodavome pas jos taip pat jau amžinatilsį pusbrolį Algirdą Vaitkų.

Su vargu susigrąžinome teises į paveldėtą turtą, tačiau dar tebevyksta procesas dėl vadinamosios Šilgalių daubos, žemės ploto tarp Rubulių ir Raguviškių, susigrąžinimo“, – neslėpė O. Rudomiotkina, taip pat, kaip ir abu jos sūnūs, įgiję Lietuvos pilietybę.

Karo baisumai O. Rudomiotkinos šeimą užtiko Chersone, miestas atsidūrė blokadoje: „Vieni spėjo išbėgti į Odesą, bet mes likome, nes marti Tatjana laukėsi kūdikio.

Blokados žiedas užsiveržė, likome be maisto. Mano užduotis buvo psichologiškai palaikyti žmones, nes buvo žiema – kaip išgyventi ir nesušalti.

Dar tikėjomės, kad greitai viskas pasibaigs, kad karas – tai nesusipratimas, galvojome, gal pagąsdins, ir viskas nurims, stos taika.

Kai gegužę gimė anūkas Viktoras, Jungtinių tautų organizacijos pastangomis buvo atvertas humanitarinis koridorius – leido evakuotis.

Aplinkui, per Rusiją ir Latviją pasiekiau Lietuvą, o sūnaus Konstantino šeima per Estiją išvyko į Didžiąją Britaniją.

Ukrainoje pasiliko mano vyras, kuris prižiūri savo 86-erių motiną, ir jaunesnysis sūnus Stanislovas“, – kalbėjo Olena.

Ji sakė, kad su malda už Ukrainą keliasi ir gulasi, dabar jau gali ir su artimaisiais susisiekti, tačiau pirmuosius mėnesius nebuvę normalaus ryšio – buvo svarbu, kad kažkas kitapus atsiliepia, vadinasi – gyvi.

Dovanojo vertingas knygas

Neseniai O. Rudomiotkina pateikė didžiulę staigmeną Kretingos rajono viešajai Motiejaus Valančiaus bibliotekai: padovanojo savo motinos tetos (tėvo J. Šilgalio sesers, – aut. past.), vienuolės Onos Petreikytės nuo Kartenos, išsaugotas dvi Motiejaus Valančiaus aprobuotas, 1857 m. ir 1865 m. išleistas knygas.

„Tas knygas išsaugojo ir mano motinai perdavė O. Petreikytės draugė Barbora Vaitkienė iš Rubulių.

Prieš mirtį motinos teta – ji mirė sulaukusi 96-erių – B. Vaitkienei perdavė visą paketą, kuriame buvo jos vienuoliškas rūbas, įvairios relikvijos, asmeniniai daiktai, o tarp jų – ir šios knygos.

Vienuolė žinojo apie mūsų šeimą, kad yra palikuonių ir tikėjosi, kad kada nors tie daiktai pasieks mus“, – šeimos palikimo istoriją papasakojo Olena.

O. Rudomiotkina tikino, kad būtent bibliotekos patalpose ji susitinkanti su pabėgėliais iš Ukrainos, pamatė ir sužinojo, kaip čia branginamos ir saugomos senovinės knygos, todėl jai ir kilęs noras senovines knygas perduoti Kretingos miestui.

„Kai pradėjau domėtis savo protėvių šaknimis, labai sudomino Žemaitijos regionas, jo etnografija, etnokultūra.

Pagalvojau – galbūt bibliotekoje šios knygos labiau pasitarnaus edukacijai ar mokslinei veiklai, negu būdamos pas mane“, – džiaugėsi savo šaknis Kretingos krašte suradusi Olena.

Ji neslėpė, kad dar jos mama prašė pabandyti išsiaiškinti ir giminės genealogiją, nes turi pagrįstų įtarimų – galbūt šaknys nuveda į Motiejaus Valančiaus giminę: rašytojo tėvai turėjo 13 vaikų ir galbūt jos protėviai kilę iš vienos atšakų.