Per lygiadienį - laumių maudynės

Senovės baltams pavasario lygiadienis buvo svarbus laikotarpis, žymintis gamtos atgimimą, šviesos pergalę prieš tamsą ir atėjusį pavasario džiaugsmą. Ši šventė neatsiejama nuo žalčių ir vandens. Renginio vieta būdavo pasirenkama gamtos apsuptyje - miške, pievoje ar upės pakrantėje, kad būtų galima pajusti ryšį su gamta, vandeniu kaip gyvybės atgimimo simboliu.

Prisimenant senąsias šventes bei jų tradicijas, kalbamės su viena iš šventės „Laumių maudynės“ organizatorių, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologe Lina Žaltauskaite.

Kas gi tos laumės?

Laumė - viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Laumės - tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Tikima, kad jos žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, dėl to su jomis buvo svarbu sutarti. Laumės bendraudavo su dangaus dievais, tai buvo ypatingo grožio būtybės. Laumių žinioje buvo lietaus ir žemės paviršiaus vandenys. Jos rūpinosi ežerų iškasimu, upių užtvenkimu. Manau, kad kiekvienoje moteryje yra bent maža laumės dalelė, tereikia ją savyje pažadinti ir pajausti.

Laumės tvarkė ir žemės paviršių. Jos sterblėse sunešė žemes ir supylė piliakalnius. Laumių žinioje buvo kai kurie dideli akmenys, žmonių vadinami laumių stalais arba laumių akmenimis.

Kodėl svarbu atgaivinti mūsų senąją kultūrą ir apeigas, šventes?

Tai mūsų tautinis identitetas, mus vienijanti tapatybė, išskirianti iš kitų tautų. Tai - mūsų pasaulėjauta. Dvi nedidelės baltų tautos, per tūkstančius metų sugebėjo išlikti iki šių dienų, išsaugojo savo kalbą, kultūrą, tradicijas. Manau, kad būtent tai kaip vertybę turėtume saugoti, branginti bei perduoti ateities kartoms. Kad ir sutartinių ratai - unikalus dalykas visame pasaulyje. Tai - mūsų išskirtinumas, pasididžiavimas.

„Laumių maudynės“ vyks kovo 24 dieną. Kodėl būtent ši data?

Tai pavasario lygiadienio laikotarpis (kovo 20-21 d. - astronominio pavasario pradžia), kai susilygina dienos ir nakties trukmė, diena ima ilgėti. Saulė teka lygiai rytuose. Be to, tai Gandrinių metas, kadaise laikytas prosenoviškais Naujaisiais metais. Sakoma, kad šiuo metu parskrenda gandrai, parnešdami ant uodegos kieles, kurios grįžusios išspardo paskutinius likusius ledus. Pamačius pirmąjį gandrą reikia persiversti kūliu, kad visus metus būtum sveikas, vikrus ir greitas. Gandrą mūsų protėviai laikė šventu paukščiu, saugančiu namų laimę, lemiančiu gausą ir vaisingumą. Per Gandrines po žiemos miego buvo žadinamas ir kitas mūsų šventas gyvūnas - žaltys.

Apeiginės maudynės egzistuoja daugelyje kultūrų ir religijų. Ar tai ir senosios lietuvių kultūros dalis?

Senovėje mūsų žmonės buvo gamtos dalis, jie jautė jos virsmus ir savo gyvenimą taikė prie jų. Pavasario švenčių metu jie pagerbdavo atgimstančius vandenis: lankydavo šaltinius, upelius, juose prausdavosi, puošdavo jų pakrantes žilvičio šakelėmis, berželiais. Lygiadienio rytą maudydavosi upėje, tekančioje į rytus, tam, kad visus metus būtų sveiki ir tyri. Ritualinio prausimosi ar maudynių paprotys yra būdingas ir per Velykas, ir per Rasų šventę. Taip pat Lietuvoje gausu šventų šaltinių, upelių, ežerų, kurių vanduo laikomas nepaprastu, turinčiu gydomųjų galių. Šį vandenį žmonės gėrė, juo prausėsi, gydė akių, odos ligas. Taigi, mūsų protėviai gyveno vienyje su žeme, su vandeniu, su augmenija ir gyvūnija - viską aplink jautė gyva ir buvo to dalimi. Negalima buvo spjauti į vandenį, rodyti pirštu į saulę - tai buvo laikoma nepagarbos ženklu.

Papasakokite, kas lauks renginyje „Laumių maudynės“ kovo 24 dieną Dubingiuose.

Pirmiausia mūsų laukia gyvas įsitraukimas ir dalyvavimas visose veiklose ir ritualuose. Nėra šventės atlikėjų - yra šventės dalyviai. Viskas, ką darysime, žadins ir sveikins pavasarį, atgimimą mumyse ir kurs gamtojautos ryšį. Mes dainuosime pavasarines sutartines, grosime būgnais, šoksime aplink laužą, vaišinsimės gandro duonele, saugodami protėvių tradicijas pagerbsime gamtos stichijas, šildysime žemę ir nusiprausime arba nusimaudysime Alkos ežere.