Pirmas, vidurinis ar pagrandukas: kaip eiliškumas šeimoje veikia jūsų ateities pasirinkimus

Vaikas gimsta ne „nuo nulio“, o jau egzistuojančiame pasaulyje, kuriame paskirstyti vaidmenys, lūkesčiai ir dėmesys. Būti pirmam, antram ar paskutiniam – tai ne tik eilės numeris, bet ir psichologinė pozicija, iš kurios išauga įprastos reakcijos, būdai pelnyti meilę ir net gyvenimo kelio pasirinkimas. Psichologai seniai pastebėjo, kad gimimo eilė veikia asmenybę kur kas stipriau, nei įprasta manyti.

Dar praėjusio amžiaus pradžioje Alfredas Adleris atkreipė dėmesį į nuostabų panašumą tarp žmonių, užėmusių tą pačią padėtį šeimoje. Nepriklausomai nuo šalies ir pasiturinčiųjų sluoksnio, vyresnieji, vidurinieji ir jaunėliai dažnai demonstruodavo panašius bruožus. A. Adlerio nuomone, būtent šeimos vaidmuo formuoja bazinį pasaulio pojūtį: ar reikia nuolat įrodinėti savo vertę, ar saugu būti savimi ir ar galima pasikliauti kitais.

Vyresnieji vaikai dažniausiai anksti tampa „mažaisiais suaugusiaisiais“. Iš pradžių jie būna tėvų dėmesio centre, o vėliau staiga susiduria su būtinybe dalytis meile ir rūpesčiu. Šis lūžio taškas neretai priverčia juos ieškoti stabilumo per pasiekimus, taisyklingumą ir kontrolę. Jie įpranta būti pavyzdžiu, prisiimti atsakomybę ir atitikti aukštus lūkesčius, kartais net pakeisdami tėvų vaidmenį jaunesniesiems.

Laikui bėgant iš to išauga disciplina, siekis lyderiauti ir gebėjimas atlaikyti sunkumus, tačiau kartu – nerimas ir skausminga reakcija į kritiką. Daugeliui vyresniųjų svarbu būti geriausiems ne dėl pripažinimo, o dėl vidinės baimės prarasti savo vietą. Neatsitiktinai būtent tarp jų dažnai sutinkami vadovai, administratoriai ir žmonės, įpratę nešti ant savo pečių daugiau nei reikia.

Vidurinieji vaikai atsiduria sudėtingiausioje pozicijoje. Jų pasaulis nuo mažens užpildytas lyginimu: priekyje jau yra vyresnis, o už nugaros – jaunėlis, kuriam tenka ypatingas rūpestis. Kad neištirptų tarp jų, viduriniams tenka ieškoti savo nišos. Jie mokosi būti lankstūs, pastebėti kitų nuotaikas ir susitarti, nes tai dažnai yra vienintelis būdas būti išgirstiems.

Toks gyvenimas treniruoja empatiją, diplomatiškumą ir gebėjimą matyti situaciją iš skirtingų pusių. Vidurinieji vaikai neretai tampa puikiais derybininkais, psichologais ir komunikacijos specialistais. Tuo pat metu jiems būna nelengva išgyventi pralaimėjimus, nes noras įrodyti savo reikšmingumą išlieka ilgam. Jų kelias – tai unikalaus maršruto paieška, kur nereikia tiesiogiai konkuruoti su kitais.

Jauniausieji vaikai auga labiau atpalaiduotoje atmosferoje. Tėvų griežtumas jau sušvelnėjęs, atsakomybė paskirstyta, o į juos žiūrima labiau su susižavėjimu nei su nerimu. Tai suteikia laisvės ir saugumo pojūtį, iš kurio dažnai gimsta lengvumas, bendruomeniškumas ir kūrybiškas žvilgsnis į pasaulį. Jaunėliai moka žavėti ir rasti paramą, todėl tarp jų daug meno žmonių ir tų, kurie gyvena emocijomis.

Tačiau šis vaidmuo turi ir paslėptų spąstų. Kartais „mažylio“ įvaizdis užsifiksuoja per ilgai, ir tada suaugusiam žmogui tenka arba taikytis su infantiliu požiūriu į save, arba įrodinėti savarankiškumą per riziką ir staigius poelgius. Vieniems jaunėliams tai tampa stabdžiu, kitiems – nuolatinio vidinio iššūkio šaltiniu.

Vienintelis vaikas šeimoje suderina kelis scenarijus. Jis, kaip vyresnėlis, anksti subręsta ir orientuojasi į pasiekimus, tačiau kartu, kaip jaunėlis, pripranta būti dėmesio centre. Toks derinys gali suteikti pasitikėjimo, išugdyti intelektą ir ambicijas, bet kartais sukelia sunkumų kolektyve, kur dėmesiu reikia dalytis, o pralaimėjimus – priimti.

Svarbu suprasti, kad gimimo eilė nėra nuosprendis ar tikslus gyvenimo scenarijus. Asmenybę veikia temperamentas, amžiaus skirtumas tarp vaikų, auklėjimo stilius ir daugybė kitų veiksnių. Tačiau savo šeimos vaidmens suvokimas padeda pamatyti įprastų reakcijų šaknis ir suprasti, kodėl vienos strategijos kažkada padėjo išgyventi bei gauti meilę, o šiandien trukdo.

Šių mechanizmų supratimas suteikia laisvę. Žmogus neprivalo visą gyvenimą likti „atsakingu vyresniuoju“, „nepastebimu viduriniuoju“ ar „nerūpestingu jaunėliu“. Suvokus scenarijų, jį visada galima perrašyti ir pasirinkti tą savo versiją, kuri labiau tinka tikram gyvenimui.