Šalis, kur grožis ir skausmas gyvena drauge

„Iranas buvo paskutinė “sudėtinga" šalis mano suplanuotame kelionės maršrute, į kurią vykau kupinas jaudulio ir nežinomybės.

Visai šalia Irano esantis Afganistano Herato miestas savo kultūra ir tradicijomis yra labiau artimas persiškam gyvenimo ritmui nei griežtai Talibano sukurtai tvarkai. Todėl tarp šios mano paskutinės stotelės Afganistane ir artimiausio Irano Mašhado miesto kasdien kursuoja daugybė taksi su abiejų šalių prekeiviais ir milžiniškais, ant automobilių stogų sukrautais lagaminais, pilnais visokiausių gėrybių. Tačiau iš pirmo žvilgsnio lengvas turėjęs būti sienos kirtimas tapo kone pačiu sunkiausiu kelionės išbandymu..." - pasakojimą pradeda keliautojas.

Vargas dėl vizos

Pasak jo, Europos šalių piliečiai, norėdami turistiniais tikslais patekti į Iraną, visų pirma turi internetu užpildyti prašymą vizai gauti ir laukti kvietimo į artimiausią Irano ambasadą.

„Turėdamas nuojautą, kad patekimas į šią, su Šiaurės Korėja kartais lyginamą Vakarų Azijos šalį man, “nedraugiškos" Vakarų valstybės piliečiui, gali būti šiek tiek komplikuotas, paraišką pateikiau likus dviem mėnesiams iki suplanuoto vizito Irane.

Tačiau per nustatytą dviejų savaičių terminą nesulaukęs jokios žinios, nupėdinau į Irano ambasadą Islamabade (Pakistano sostinėje) ir sužinojau, kad turistinių vizų išdavimo tvarka pasikeitė - paraišką reikia teikti per valstybinę „turizmo agentūrą“.

Susisiekus su agentu, jis detaliai išklausinėjo visą mano biografiją ir planuojamą kelionės maršrutą Irane. Agentas pažadėjo, kad už 40 USD mokestį greitai „sutvarkys“ vizą, tačiau po kelių dienų paskambinęs pranešė, kad kyla keblumų dėl kelionės maršruto - esą aš, kaip Vakarų šalies pilietis, negaliu savarankiškai keliauti po Iraną be gido. Alternatyva - už papildomą 50 USD mokestį visgi būtų galima suderinti savarankiškos kelionės maršrutą..." - kelionės niuansus prisimena V. Visockas.

Tad dar po savaitės nekantraus laukimo gavęs taip išsvajotą patvirtinimą, lietuvis iškart nuskubėjo į šalia jo viešbučio Kabule esančią Irano ambasadą - ir čia vos nebuvo išspirtas lauk.

„Pamatę mano kelionės maršruto patvirtinimą, ambasados pareigūnai vienbalsiai pareiškė, kad įvyko klaida ir tokios vizos savarankiškam vizitui į jų šalį gauti negalėsiu. Turėsiu pildyti naują paraišką skrydžiui į Teheraną, kur manęs lauks visą laiką lydintis gidas. Nenorėdamas susitaikyti su jų siūlomu variantu, primygtinai paprašiau susitikimo su ambasadoriumi - juk jau buvau į šitą reikalą “sukišęs" 90 eurų...

Kelias akimirkas stojo nejauki tyla, matau, jog vienas pareigūnas netveria pykčiu, tačiau kitas netikėtai atlyžo, ir po kelių minučių aktyvių diskusijų, vartant mano pasą bei aptariant kelionių maršrutus, buvo džiaugsmingai pranešta, kad galėsiu savarankiškai keliauti į Iraną", - prisimena keliautojas.

Tačiau naivu buvo tikėtis, kad šioje vietoje Irano sienos kirtimo vargai pasibaigs...

Vienintelis jų šalyje „registruotas“ lietuvis

„Nors pats Afganistano-Irano sausumos sienos kirtimas nebuvo nei chaotiškas, nei techniškai labai sudėtingas, tikrasis “džiaugsmas" prasidėjo jau po visų oficialių procedūrų.

Netikėtai mane pasivijęs neuniformuotas pareigūnas mandagiai paprašė papasakoti apie save ir suplanuotą kelionės maršrutą. Nepraėjus nė minutei, buvau dar kartą sustabdytas - dabar jau du pareigūnai uždavė tuos pačius klausimus. 

Mačiau, kad abu labai įdėmiai žiūrėjo man į akis klausydami mano „gyvenimo aprašymo“. Vėl buvau paleistas, ir kai jau išėjęs iš pasienio zonos ieškojau transporto iki artimiausio Irano miesto - Mašhado, pamačiau du nervingai link manęs artėjančius pareigūnus. Buvau palydėtas į nedidelį kambariuką be langų. Prieš mane sėdėjo uniformuotas pareigūnas su didele barzda, o iš abiejų šonų - dar po vieną „žiūrovą“.

„Iš kur esi? Kodėl čia atvykai? Koks tavo išsilavinimas ir darbas? Ar esi lankęs Izraelį ir JAV?“ - jau daugybę kartų girdėti klausimai manęs nesutrikdė", - gana nemaloniais prisiminimais dalijosi V. Visockas.

Jam teko iškraustyti savo kuprinę, parodyti savo telefoną, atidaryti nuotraukų galeriją, visus „messengerius“... O vienas iš stebėtojų užsirašė lietuvio „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrų adresus.

„Kitas dar pasakė, kad šalia esančioje parduotuvėje turėsiu įsigyti vietinę SIM kortelę ir jiems užrašyti savo telefono numerį.

Toliau atėjo eilė mano pasui - uniformuotasis su lupa akylai apžiūrinėjo visų šalių sienų kirtimo štampus, matyt, bandė iššifruoti, ar pasas nėra suklastotas.

Bandžiau neišsiduoti, kad viduje man šiek tiek juokinga, bet iš kitos pusės - galima suprasti ir jų paranoją. Izraelio slaptosios tarnybos „Mosad“ agentai turi beveik neribotas galimybes gauti norimos šalies pasą ir, suklastoję reikiamus štampus, neretai į Iraną patenka apsimetę paprastais turistais", - pasakojo V. Visockas.

Paskutinis testas, kurį teko atlikti lietuviui - ant balto popieriaus lapo su rašikliu užrašyti savo namų adresą.

„Kodėl rašikliu, o ne ekrane? Aaa, supratau - rankos drebėjimo testas... Kol gražiai dailyraščiu rašiau savo svajonių namų adresą, visi trys pareigūnai labai akylai stebėjo mano rašyseną. Na, po mėnesio praleisto Afganistane man jau niekas nebedrebėjo, tad ir šį “testą„ nesunkiai įveikiau“, - išlaikytą egzaminą vaizdžiai atpasakojo V. Visockas.

Pasak jo, po akimirkos pareigūnai apsiramino, jų akmeniniuose veiduose pasirodo šypsenos.

„Iškilmingai pranešę, kad šiuo metu esu vienintelis jų šalyje „registruotas„ lietuvis, jie grąžino pasą ir palinkėjo gražios kelionės“, - kelionės pradžią prisimena V. Visockas.

Ant taisyklių - nusispjauti

Lietuvio pasakojimu, nors daugybė religinėmis, visą kūną dengiančiomis juodos spalvos čadromis Mašhade (Irano švenčiausiame mieste) pasipuošusių moterų sudarė įspūdį, jog Iranas yra labai konservatyvi šalis, tačiau traukiniu atvykęs į šalies sostinę Teheraną jis pamatė visai kitokį vaizdą.

"Būriai moterų ir merginų čia vaikščiojo apsirengusios vakarietiškais džinsiniais kostiumėliais, o pro pusiau galvą dengiančias skareles matėsi šviesių ar spalvotų plaukų sruogos.

Keletas drąsesnių moterų ramiai vaikštinėjo visiškai be jokio galvos apdangalo. Negi Teherane negalioja konservatyvios šalies religinio vado įvestos islamo taisyklės? Galioja, bet kaip patys vietiniai sako - „mums ant jų nusispjaut“, - pasakoja keliautojas.

Jis priminė, kad po 2022 metais dėl netinkamo hidžabo dėvėjimo įvykusio Mahsos Amini nužudymo visoje šalyje kilo masiniai protestai ir žmonės, nepaisydami brutalaus valdžios susidorojimo su protestuotojais, sugebėjo iš gatvių išguiti moteris nuolatos stebinčią ir kontroliuojančią „moralinę policiją“.

Iranas buvo paskutinė „sudėtinga“ šalis mano suplanuotame kelionės maršrute, į kurią vykau kupinas jaudulio ir nežinomybės.

„Vaikštinėjant po gana tvarkingai atrodantį Teheraną aiškiai jautėsi žmonių nusivylimas esama situacija. Amerikos prezidentas Trampas jau buvo pagrasinęs netrukus subombarduoti Iraną dėl šios šalies lyderių troškimo kuo greičiau pasigaminti atominę bombą. Tačiau nepaisant ant kiekvieno kampo mieste šmėžuojančių JAV juodinančių politinės propagandos piešinių, didžioji dalis mano kalbintų Teherano gyventojų svajojo, kad Amerika nužudytų jų politinę ir karinę vadovybę!

Negana to, daugybė iraniečių prasitarė, kad Izraelio nelaiko savo priešu ir norėtų draugauti su žydų tauta. Na, nieko sau... Jeigu nebūčiau pats savo ausimis išgirdęs, niekad nebūčiau patikėjęs, jog tiek daug eilinių Irano žmonių atvirai palaiko Vakarus ir taip nekenčia savo valdžios.

Štai kodėl Irano pareigūnai taip nenorėjo man vienam leisti keliauti po jų šalį - kad nesužinočiau nuo Vakarų slepiamos realybės. Tačiau nujausdamas, kad esu sekamas ir mano pokalbių pasiklausoma, į platesnes politines diskusijas su Irano žmonėmis nesivėliau", - pasakoja V. Visockas.

Jo žiniomis, keletui vakariečių jau teko išbandyti Irano kalėjimo gultus ir žiaurius tardymus dėl per daug aktyvių politinių diskusijų ar telefone atrastų draudžiamų fotografijų.

„Netrukus supratau, kad pradedu pavargti nuo mano atrasto Irano... Kur ta pati įdomiausia ir didingiausia Artimųjų Rytų šalis, sauganti neįkainojamą Persijos civilizacijos palikimą?“ - retoriškai klausia keliautojas.

Tikrosios Persijos atspindys

Tik atvykęs į Isfahaną V. Visockas džiaugiasi pagaliau atradęs tą tikrąją Persiją, kurią visada svajojo pamatyti.

„Jokios politinės ar karinės propagandos, tik daugybė linksmų ir draugiškų Irano žmonių, besigėrinčių gražiausiu Irano miestu“, - pirmą įspūdį Isfahane prisimena lietuvis.

Keliautojas pasakoja, kad Isfahanas yra vienas seniausių Irano miestų, žinomas nuo achaimenidų laikų (VI a. pr. Kr.), tačiau ypatingą reikšmę įgavo safavidų dinastijos valdymo metu XVII a., kai šachas Abbas I jį paskelbė Persijos sostine. Tuo metu miestas išgyveno tikrą aukso amžių - buvo statomos įspūdingos mečetės, rūmai, tiltai ir aikštės, tarp jų - garsioji Naqsh-e Jahan aikštė, tapusi miesto širdimi. Isfahanas garsėjo kaip prekybos, meno, amatų ir architektūros centras - čia buvo įsikūrusios geriausios šilko, kilimų, keramikos ir miniatiūrų dirbtuvės.

Isfahano šūkis - „Isfahanas yra pusė pasaulio“ (pers. Esfahān nesf-e jahān ast) - atspindi miesto istorinę didybę.

„Šiandieninis Isfahanas - tai modernus Irano miestas, išlaikęs istorinį žavesį ir tapęs viena svarbiausių šalies turizmo krypčių. Mieste gyvena apie du milijonus gyventojų, jis yra trečias pagal dydį Irano miestas po Teherano ir Mašhado. Nors Isfahanas vystosi kaip svarbus pramonės, švietimo ir infrastruktūros centras, turizmas išlieka vienu pagrindinių ekonomikos sektorių.

Miesto architektūra, unikalus kultūros paveldas ir draugiška atmosfera traukia tiek vietinius turistus, tiek keliautojus iš viso pasaulio. Didžioji dalis lankytojų atvyksta dėl išlikusių safavidų epochos šedevrų - Naqsh-e Jahan aikštės, Šacho mečetės, Sheikh Lotfollah mečetės, Ali Qapu rūmų ir tradicinio įspūdingo dydžio turgaus", - apie Isfahaną pasakoja V. Visockas.

Netrukus supratau, kad pradedu pavargti nuo mano atrasto Irano... Kur ta pati įdomiausia ir didingiausia Artimųjų Rytų šalis, sauganti neįkainojamą Persijos civilizacijos palikimą?

Miestas, kuriame siela nusimeta kasdienybės svorį

„Įsivaizduokite miestą, kuriame saulė kyla pro spalvotų vitražų langus, rytas prasideda apelsinų žiedų kvapu, o vakare net šešėliai skamba poezija. Tai ne pasaka iš “Tūkstančio ir vienos nakties„, o tikras miestas - Širazas, Irano kultūros perlas“, - apie kitą Irano miestą - Širazą, pasakojimą pradeda lietuvis.

Anot jo, Širazas - tai miestas, kur poezija yra ne menas, o gyvenimo būdas.

Čia gimė du garsiausi Irano poetai - Hafizas ir Saadi, kurių kapai tapę šventomis vietomis.

„Vietiniai tiki: jei nori atsakymo iš likimo, atverk Hafizo knygą ir atsitiktinis puslapis pasakys tavo gyvenimo kelią. Poetų kapai - ne tik paminklai, o gyvi parkai, kur jaunimas skaito eiles balsu, seneliai tyli su šypsena, o užsieniečiai nieko nesupranta, bet visa esybe jaučia didingą Persijos poetų palikimą“, - kelionės įspūdžiais dalijasi lietuvis.

Vienas didžiausių šio miesto stebuklų - Rožinė mečetė.

„Rytinėje šviesoje jos interjeras virsta spalvų jūra - vitražų atspindžiai krinta ant sienų ir grindų, tarytum viskas aplink būtų tapoma saulės. Tai ne šventovė - tai patyrimas, kuris priverčia nutilti net triukšmingiausią protą“, - vaizdžiai pasakoja V. Visockas.

Pasak jo, Širazas pilnas nuostabių sodų, kurie nėra tik žali plotai žemėlapyje - jie yra miesto siela.

"Širazo sodai - tai gyvi sapnai, kuriuose gamta ir kūrybinga žmogaus dvasia susilieja į tobulą harmoniją. Čia vanduo teka lyg poezija, o kiparisai stovi tylūs kaip šventi eilėraščiai. Širazo sodai, apgaubti apelsinų žiedų kvapo, kviečia ne tik ilsėtis, bet ir pasijusti lyg vaikščiotum po senovinį persišką rojų.

Ir net jei nežinai nė vienos persiškos eilės, Širazas tave išmokys jausti jas be vertimo. Tai miestas, kuriame siela nusimeta kasdienybės svorį. Ir kai po apsilankymo jau būni toli, kažkas iš jo lieka viduje - tarsi ramus, kvepiantis prisiminimas apie gražiausią Irano vietą, kurioje viskas atrodė lyg pasakų pasaulyje..." - poetiškai pasakojimą apie Širazą užbaigia keliautojas.

Irano pasididžiavimas - Persepolis

Kita keliautojo apdainuota vietovė - Persepolis. Pasak V. Visocko, tai ne tik gilią Irano senovę menantys griuvėsiai dykumos pakraštyje, bet ir visos Persijos didybės atspindys.

„Prieš daugiau nei du su puse tūkstančio metų šis miestas buvo tarsi karališko pasaulio širdis - vieta, kur buvo sprendžiami imperijų likimai, kur auksu žėrėjo laiptai, o akmeninėse skulptūrose sustingo visas tuometinės Persijos palikimas.

Pastatytas valdant Darijui I, Persepolis iškilo kaip Achaimenidų imperijos ceremoninis centras - ne šiaip sostinė, o šventovė imperatoriškajai idėjai. Per Naujuosius metus (Nowruz) čia rinkdavosi visų imperijos tautų atstovai - nuo Indijos iki Egipto - nešdami duokles, praeidami pro sparnuotus vartų sargus, lygiai taip pat, kaip mintyse praeidavo pro savo karaliaus galią ir globą. Viskas - nuo tikslios architektūros iki reljefų subtilumo - skelbė žinią apie tvarką, darną ir kosminę vienovę.

Tačiau kartu Persepolis stovėjo tarsi įtampoje tarp Rytų didybės ir Vakarų laisvės vizijų. Karai su senovės Graikija - ypač su Atėnais - tapo dramatišku šių dviejų pasaulių susidūrimu. Kai Kserksas nusiaubė Atėnus, ugnis ir dulkės pasiekė Europos krantus. O kai Aleksandras Makedonietis atsigręžė ir sudegino Persepolį, jis tarsi simboliškai grąžino ugnį atgal - ne tik kaip kerštą, bet ir kaip pabaigą vienai epochai", - miesto istoriją prisimena lietuvis.

Ir vis dėlto net pelenai nepaniekino šios vietos didybės. Pasak keliautojo, šiandien Persepolis - Irano pasididžiavimas. Ne tik kaip archeologinis paminklas, bet ir kaip tautos atmintis. Jis pasakoja apie laikus, kai Iranas buvo pasaulio centras, kai menas, administracija, religija ir kalbos pynėsi į vieną didžią civilizaciją.

"Net ir šiandien Irano žmonės žvelgia į Persepolį kaip į tylų liudytoją to, kas įmanoma, kai kultūra ir galia susilieja su vizija.

Persepolis nėra tik griuvėsiai - tai tylus, bet išdidus dialogas su laiku. Ir kol šie akmenys stovi, tol ir Irano tapatybė švyti - tarp praeities didybės ir dabarties Irano žmonių troškimo atkurti viso pasaulio mylimą ir gerbiamą valstybę", - pasakoja V. Visockas.

Atsisveikinimui - apokaliptiniai vaizdai

Galutinė lietuvio kelionės stotelė Irane - netoli Turkijos sienos įsikūręs Tabrizo miestas.

„Dvi savaitės, paskubomis praleistos Irane, paliko daugybę dviprasmiškų įspūdžių. Pamačiau išsivysčiusią, autentiškos kultūros kupiną Azijos valstybę su nuostabiu istoriniu paveldu ir išsilavinusiais, nuoširdžiais jos gyventojais. Žmonėmis, nors ir stipriai nukentėjusiais nuo valdžios represijų bei izoliuojančios užsienio politikos, vis dar išlaikančiais laisvės troškimą ir viltį kada nors gyventi atviroje, demokratiškoje visuomenėje“, - apibendrina keliautojas.

Pasak jo, nors Irane gausu viešbučių, susisiekimas tarp didžiųjų šalies miestų greitas ir patogus, o prekių ir paslaugų kainos itin mažos, tačiau Vakarų šalies piliečiui turistauti šioje uždaroje autokratinėje šalyje nėra lengva.

„Nuolatiniai mobiliojo ryšio bei interneto sutrikimai ne tik trukdo sklandžiai planuotis kelionės maršrutą ir ieškoti informacijos, nes vakarietiški puslapiai ir programėlės (be VPN) neveikia, tačiau primena, jog kiekvienas turistas Irano režimui yra potencialus šnipas - sekamas, kontroliuojamas ir bet kuriuo metu gali būti suimtas už ne vietoje padarytą fotografiją“, - akcentuoja V. Visockas.

Paskutiniai jo kelionės momentai Irane buvo ne ką mažiau chaotiški, nei įžengiant į šią šalį.

„Prie Irano ir Turkijos pasienio artėjau apimtas nežinomybės, mano laki vaizduotė mintyse piešė vaizdinius, kaip esu tardomas įtarių Irano pasieniečių, o mano telefonas “kratomas" ieškant bent kokios kompromituojančios žinutės ar fotografijos.

Tačiau, mano didžiai nuostabai, pasienio pareigūnams buvau visiškai neįdomus.

Širazo sodai - tai gyvi sapnai, kuriuose gamta ir kūrybinga žmogaus dvasia susilieja į tobulą harmoniją. Čia vanduo teka lyg poezija, o kiparisai stovi tylūs kaip šventi eilėraščiai.

Atvykęs į sienos kirtimo punktą pamačiau vos ne apokaliptinį vaizdą: šimtai Irano gyventojų lipdami vienas per kitą grūdosi link siaurų durų, vedančių į Turkiją - į jų taip išsvajotą Vakarų pasaulį. Moterys su vaikais, seneliai ir suaugę vyrai desperatiškai stumdėsi vienoje siauroje eilėje parversdami vieni kitus ant žemės - lyg kovodami dėl paskutinio maisto kąsnio. O jiems už nugaros iki raudonumo įsiutę, nuolatos staugiantys ir lazdomis žmones bandantys „sukontroliuoti“ Irano pasieniečiai, į kuriuos minia jau nebekreipė dėmesio.

Akimirkai sustingau... Netrukus prie manęs prišoko visas ženkliukais apsikarstęs aukštesnio rango pareigūnas ir operatyviai patikrinęs mano pasą, griebė už rankovės, nutempė prie avarinio išėjimo ir grūste išgrūdo mane Turkijos link. Matyt, labai nenorėjo, jog aš stebėčiau laisvės ištroškusių žmonių kančias…

Paskubomis žygiuodamas pro plačiai man vienam, tarsi išrinktajam, atsivėrusius vartus, žengiau iš Irano lyg iš sapno, kur grožis ir skausmas, tyla ir ilgesys gyvena drauge. Už nugaros liko kalnų mėlynumas, sodo šešėliuose pasislėpę eilėraščiai ir tūkstančiai nebylių žvilgsnių - drąsūs ir liūdni vienu metu.

Išvykau ne tik su lagaminu prisiminimų, bet ir su tykia, skausminga viltimi, jog vieną dieną ši išdidžiai graži žemė nusimes autokratinių grandinių naštą", - pasakojimą apie viešnagę Irane užbaigia V. Visockas.