„Savi poreikiai mums ne prioritetas“: kaip išmokti brėžti ribas?

Tokios ir panašios situacijos byloja apie tai, kad kartais brėžti ribas būna itin sunku, o vėliau tai gali sukelti ir neigiamas emocijas.

Kaip išmokti brėžti ribas? Kodėl apskritai svarbu tai daryti? Į šiuos ir kitus klausimus apie ribų brėžimą atsako emocinės paramos programos „Drauge“ koordinatorė Erika Ratkevičiūtė.

Erika, pradėkime nuo to, kokiose situacijose įprastai yra brėžiamos ribos?

Ribos egzistuoja visuose santykiuose  – su draugais, šeimos nariais, vaikais, romantiniais partneriais, kolegomis ar tiesiog nepažįstamais žmonėmis. Tam, kad santykiai būtų pagarbūs, o juos kuriantys ar juose dalyvaujantys asmenys jaustųsi gerai, tenka nusibrėžti ribas ir aiškiai apie jas komunikuoti kitam.

Pastebima, kad dažnai ribų tema kyla tada, kai kalba pasisuka apie pinigus, laiko planavimą, darbą, vaikų auklėjimą, priežiūrą, vertybes, seksualinius santykius ir pan.

Gal galėtumėte pateikti konkretų pavyzdį, kaip kito žmogaus ribos gali būti peržengiamos?

Kaip pavyzdį galime imti tėvų ir vaikų santykius. Tėvai kartais leidžia sau sakyti ar daryti tai, kas vaikui yra nepriimtina – pavyzdžiui, apkabinti, kai jis to nenori, ar nepaisyti vaiko asmeninės erdvės.

Blogiausia, kad toks ribų peržengimas dažnai yra pateisinamas sakiniu: „Aš esu tavo mama/tėtis“.

Taip tarsi bandoma įrodyti, kad jie turi teisę taip elgtis, tačiau tik pats žmogus – šiuo atveju, vaikas – gali pasakyti, kaip jis nori, kad su juo ir jo kūnu būtų elgiamasi. Kiekvienas turi teisę tokį elgesį nutraukti, stabdyti, net jei to kaina – nemalonios emocijos.

Užsiminėte, kad ribų brėžimas leidžia jaustis geriau kuriant santykius su kitais, o kuo tai dar yra svarbu?

Ribos reikalingos apsaugoti emocinę, finansinę, kartais – ir fizinę gerovę. Kai leidžiame peržengti savo ribas, kitų poreikius laikome svarbesniais nei savo, prioritetą teikiame kitų savijautai, emocinei, fizinei ar net finansinei gerovei, prisiimame atsakomybę už kitų savijautą ir gyvenimą, o savo poreikius nustumiame ar ignoruojame.

Taip pat ribos padeda išlaikyti sveiką balansą.

Be ribų žmonės labiau linkę patirti perdergimą darbe, nes neišlaiko darbo ir poilsio režimo, gali pamiršti save ir savo poreikius šeimyniniuose įsipareigojimuose, romantiniuose santykiuose ar santykiuose su draugais.

Kai žinome savo ribas ir jas saugome, leidžiame sau gyventi savo tempu ir savo gyvenimą, labiau rūpinamės savimi, jaučiamės sveikesni, kūrybiškesni, emociškai stabilesni, labiau pasitikime savimi, apsaugome save nuo profesinio perdegimo.

Galiausiai tada galime būti atidūs ne tik savo, bet ir kitų poreikiams, jausmams. Saugodami savo ribas ir gerbdami kitų ribas, to paties mokome ir savo aplinką: šeimos narius, vaikus, draugus.

Kam gali būti sunku brėžti ribas?

Neretai ribas sunku brėžti žmonėms, kurie bijo konfliktų arba kurių savęs vertinimas priklauso nuo to, kaip juos vertina kiti.

Pasąmonėje glūdi baimė, kad konfliktas yra santykio pražūtis, tačiau tai gali tapti santykius auginančia patirtimi, kurioje abi pusės rūpinasi savo ribomis ir su pagarba žiūri į kito poreikius.

Kokie patarimai galėtų padėti asmeniui, kuris nori nubrėžti ribas, bet nežino, kaip tai daryti?

Pirmiausia reikėtų aiškiai suprasti savo ribas, kad ir kitiems galėtume pasakyti, kas mums yra svarbu. Gali būti, kad tai pavyks ne iš karto, nes daug kur esame įpratę taikytis prie kitų – šeimos narių, draugų, kolegų, o savi poreikiai mums nėra prioritetas.

Juk iš tiesų santykiuose svarbi ir kompromisų paieška, tad šito pamiršti nereikia, bet savo poreikių, jausmų ir savijautos supratimas taip pat neturėtų būti pamirštas, nes tai – darnių santykių dalis.

Kad būtų lengviau suprasti savo ribas, galima sau užduoti tokius klausimus: kas man sukelia nereikalingą stresą? Kas mane labiausiai vargina? Kas suteikia energijos, kada jaučiuosi vertinamas (-a)?

Tai padės išsigryninti savo ribas, o vėliau – ir aiškiai apie jas komunikuoti, nes, kai jau žinome ir suprantame, kas mums svarbu, turime tai išsakyti kitiems.

Kuo aiškiau galime pasakyti, kaip jaučiamės, kas mums svarbu, ko norime, tuo ir kitiems lengviau suprasti, ko iš jų tikimės.

Tarkime, jei planuojame susitikimą su žmogumi, kuris nuolat vėluoja, galime jį įspėti ir pasakyti: „Susitikimui galėsiu skirti tik valandą“ arba „Jei vėluosi, prašau pranešti iš anksto“.

Jei kalbame mums nemaloniomis temomis ar tokiomis, kur nuomonės ar vertybės labai išsiskiria, galime kitam sakyti: „Suprantu, kad mūsų nuomonės išsiskiria, gerbiu tavo nuomonę, bet lieku prie savosios“.

Jei jaučiamės emociškai išnaudojami, su kitu galime pasidalinti, kad „suprantu, jog šiuo metu tau sudėtingas laikas, tačiau aš neturiu emocinių resursų tavęs išklausyti“ ir panašiai.

O ką reikėtų daryti tada, kai kitam pasakome apie savo ribas, tačiau jis jų nepaiso?

Taip, tikrai gali būti, jog nubrėžus aiškias ribas susidursime su pasipriešinimu ar net pykčiu. Ypač, jei toks elgesys mums neįprastas, anksčiau nesame komunikavę apie savo ribas.

Tokiais atvejais gali reikėti švelniai ir kantriai tai pakartoti kitam dar kartą. Tačiau tikėtina, jog dauguma žmonių reaguos supratingai, atsiprašys ir priims tai, ką sakome.

Programa „Drauge“ – tai savanorių teikiama emocinė parama mamoms ir tėčiams, kurie išgyvena sunkų etapą ir jaučiasi vieniši. Daugiau informacijos: www.programadrauge.lt.