Senovinį žvakių liejimo amatą prilygino kūrybai

Simboliška, kad šis sertifikatas jau 10 metų bitininkaujančiam bičiuliui buvo įteiktas per rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje įvykusį Dainų šventės minėjimo renginį ir tautodailininko Adolfo Andriejaus Viluckio jubiliejinę 85-erių metų sukakčiai skirtą drožinių parodą. 

Ką bekalbėtum, visa tai – ir sertifikatas, ir Dainų šventė, ir tautodailė – simbolizuoja tradicijų išsaugojimą.

„Kai tą vakarą man įteikė sertifikatą, aš neslėpiau, kad norėčiau jį suplėšyti į mažus gabaliukus ir išdalinti visiems žmonėms, kurie visomis išgalėmis stengiasi garsinti bet kokios srities tautinį paveldą, senovinius gamybos būdus ir amatus. 

Mane šis sertifikatas skatina stengtis dar labiau – kad senovinį žvakių liejimo būdą galėčiau parodyti ne augančiai, bet ir ateities kartai“, – kalbėjo bitininkas, kartu su žmona Virgilija Vičiulyte-Alonderiene Minijos ichtiologiniame draustinyje Raguviškių kaime puoselėjantis 70 šeimų bityną.

Pirmąsias žvakių liejimo pamokas Arvydas gavo dar vaikystėje. „Iš savo bočiaus, kuris Impilties kaime ilgais žiemos vakarais liedamas žvakes tarsi sustabdydavo laiką – jis būdavo skirtas bendravimui, saviraiškai, prasmingiems pokalbiams. Ateidavo kaimynai parodyti savo žvakių – va, kaip pavyko, o kaip jums sekėsi? 

Tai būdavo toks tarsi sakralinis ypač platus gyvenimo momentas, kurio nuotaiką atsimenu iki šiol“, – A. Alonderis kalbėjo, kad senovinis žvakių liejimas iš natūralaus bičių vaško yra išskirtinai kūrybinis procesas, nes niekada negali numanyti galutinio rezultato – kiekviena žvakė turi savo spalvą, tekstūrą, formą, raštus, atspalvius ir dydį.

Anot bitininko, lieti žvakes nėra fiziškai sunkus darbas, tai – labiau kūrybinis procesas, leidžiantis stebėti, kaip kaista, teka vaškas, kaip iš šio skysto produkto gimsta apčiuopiamas produktas. 

„Mano bočius vis sakydavo, kad moterų rankos, kurios čiupinėja žvakes ir jų nešasi bažnyčion, visada švelnios ir gražios, mat, anot senolio, nuo vaško rankos minkštėja ir gražėja“, – prisiminė Arvydas, senovinį žvakių liejimo amatą atgaivinęs iškart, kai tik pradėjo bitininkauti.

Seniau žmonės žvakes liedavo savo poreikiams – jų nuolat prireikdavo ūkyje, tie, kas liejo žvakes, jų duodavo ir kaimynams, dovanodavo bažnyčiai. 

Žvakės žmones lydėjo nuo pat gimimo iki mirties, juk ir Vėlinių dieną kapinėse mirgėdavo ne sintetinės, o natūralaus vaško žvakės. 

Tik ne visada jos sudegdavo iki galo – nebuvo priemonių apsaugoti jas nuo vėjo ir lietaus. Šis prisiminimas, kai vaikystėje kapinės kvepėdavo natūraliu kvapu, A. Alonderiui pasufleravo naują idėją – o jeigu iš natūralaus vaško pavyktų pagaminti kapų žvakes.

„Jau dėlioju projektus, kad, degant tokią žvakę, žmogui būtų patogu, kad neužpūstų vėjas“, – prisipažino jis.

O kas natūrali žvakė yra šiuolaikiniam žmogui?

„Valo orą, suteikia šilumos ir jaukumo“, – A. Alonderio pastebėjimu, šiais laikais mūsų žmonėms vis dėl to dar reikia siužetinių, tai yra ką nors vaizduojančių, žvakių. 

Bitininkas tęsė mintį: „Su žmona Virgilija iš esmės su savo bityno produkcija buvojame visose šalies mugėse, ir galiu sakyti, kad natūralios žvakės, lietos senoviniu būdu, nėra pačios populiariausios. Bet pastebime, kad žmonės vis labiau gręžiasi į natūralumą.“

Bičiulis atskleidė vieną labai įdomų dalyką: kad natūralios žvakės spalvą lemia, iš kokio vaško – senų korių ar vadinamųjų atakučių (vaško dangtelių, kurie lieka atakiavus brandintą medaus korį – aut. past.) – ji bus išlieta. 

„O kai liejame iš vaško, kuriame buvo bičių duonos priemaišų, žvakė dar ir rožinę spalvą įgyja. Žmonės mugėse klausia, gal kuo nors nudažėme.

Ranką prie širdies pridėjęs prisiekinėju, kad tikrai ne – kad visa tai yra bičių veiklos rezultatas“, – A. Alonderis akcentavo, kad kokia žvakės spalva bebūtų, ji, praėjus tam tikram laikui – metams ar pusantrų, pilkšvėja, mat natūralus vaškas ir yra švelniai pilkas.

Bitininkas pasidžiaugė, kad į kūrybinį žvakių liejimo procesą ypač pasinėrusi jo žmona Virgilija: „Ji labai atsidavė šiam darbui ir pati prisipažįsta, kad gali ne tik pailsėti, bet ir tarsi sustabdyti laiką – procesas, leidžianti pabūti su savimi, yra išties užburiantis.“

Pats A. Alonderis jau turi sumanymų vaikams ir suaugusiųjų grupėms rengti edukacijas, kad žmonės patirtų ir suprastų, o iš kur gi tas vaškas atsiranda, kaip jis išgaunamas, kad po to būtų galima lieti žvakes.

„Šiais, technologinio greičio, laikais niekuo per daug žmonių ir nenustebinsi. Bet galbūt tas mūsų saugomas paveldas paskatins ir mus pačius, ir kitus žmones vis dėlto pagvildenti, kaip kažkada gimė mus supantys daiktai, – pasvarstė bičiulis. –

Žinoma, kad su 3D technologija galima atspausti kokią nori žvakę, bet o kur pabendravimas su namiškiais, kokiose paraštėse lieka kūrybinis procesas. Negi mes norime, kad ateitų laikas, kai vaikai visiškai nebesupras, kas iš ko ir kaip atsiranda.“

Bitininkauti Arvydas prieš 10 metų pradėjo nuo vienos bičių šeimos, kurią, prisipažino, ne pamilo, o tiesiog įsimylėjo. Ir tas įsimylėjimas niekur nedingo – jis perėjo į rimtą bitininkystę, bityno plėtrą ir į nelabai kur regėtą girdėtą projektą, kai HBH pramogų komplekse A. Alonderis sumeistravo stiklinį avilį – tam, kad žmonės realiai savo akimis pamatytų tikrąjį bičių – neįtikėtinai įdomių vabzdžių – gyvenimą. 

Šiuo metu stiklinio avilio gyventojos žiemos miegu miega bityne – to jos stikliniame avilyje padaryti negalėtų jau vien dėl to, kad joms itin reikia ramybės. „Užmigdžiau“ bites, lauksime pavasario, kai jos vėl bus sugrąžintos į stiklinį avilį. 

Prižiūrėdamas jame bites, patyriau, kad žmonės domisi, jiems labai smalsu, kaip dirba bitės, kuo jos gyvena. Būna, ateinu tvarkyti bičių, o žmonės mane pradeda kalbinti, teirautis, ir avilio priežiūra užtrunka iki dviejų valandų – šios prabėga, kol papasakoju, kol paaiškinu, kaip gyvena bitės ir koks tai svarbus vabzdys yra visoje gamtos gyvybės grandinėje“, – kalbėjo A. Alonderis.

Bitininkaudamas Raguviškiuose, netoli senųjų kapinaičių, virš kurių skraido ir jo laimingos bitės, A. Alonderis, pasidomėjęs vietos istorija, sakė turįs planų toje vietoje pastatyti kryžių protėviams atminti bei savo ir bičių laimei.

---

Brolis pranciškonas tėvas Jeronimas Pečkaitis, 1921 m. išleidęs vieną pirmųjų mokomųjų leidinių „Bitininkas“ ir pats bitininkavęs Kretingos pranciškonų vienuolyno sode, o 1917 m. įkūręs Kretingos bitininkų draugiją „Spiečius“, apie vašką rašė taip: „Dar daug atrastume žmonių, manančių, būk vaškas esąs bičių randamas laukuose arba tranų gaminamas. 

Mes gi jau žinom, kad vaškas tai yra bičių prakaituoto darbo vaisius namieje-avily. Jos, kaipo geriausi inžinieriai, išdirba, kuo mažiausiai materiolo sunaudodamos, ko lygiausias šešiakampes akutes.

Atmenant tą sunkų korių dirbimo darbą, reikia visus bičių korius pagarboj laikyti.“ (kalba netaisyta)