Šilutiškės žuvienę verda net Turkijoje

„Nesu baigusi jokių mokslų, tas žinojimas apie žuvis atėjo savaime. Kai dar buvau visai vaikas, kaimynystėje buvo toks senelis, rūkydavęs žuvis tokioje metalinėje rūkykloje. Man taip būdavo įdomu, išsižiojusi žiūrėdavau, kaip jis jas valo, prieskoniuoja, rūko.

Kai ragaudavome, būdavo labai skanu“, - prisiminė penktojo čempionato nugalėtoja I. Remeikienė.

Pasak M. Budraičio, Ilona - unikali moteris, apie žuvis žinanti viską. Ji - šio krašto patriotė, niekada neatsisakanti išvirti žuvienės. Beje, žuvienės pagal jos receptą galima paskanauti net viename Turkijos Alanijos miesto viešbučio restorane.

Šilutės savivaldybė dalyvavo Alanijos (Turkija) miesto, su kuriuo ji giminiuojasi ir kuriame yra labai didelė lietuvių bendruomenė, šventėje. Turkijoje vyksta simbolinė kalėdinė mugė, kurioje gaminami įvairūs patiekalai.

Šilutiškių buvo paprašyta išvirti žuvienę. Savivaldybė į šią kelionę pasiėmė ponią Iloną, kad ji turkams išvirtų parodomąją žuvienę.

"Jūs neįsivaizduojate, koks ten buvo Ilonos populiarumas. Jaudinomės, ar gausime Turkijoje tokių žuvų, kokių reikia. Tad vežėmės dalį Lietuvoje išsivirto sultinio (drebučius). Sugebėjome jį nusivežti. Žinoma, paskui vietoje dar patobulinome. Ilona ėjo ten į turgavietę ir prisipirko jūrinių žuvų, prieskonių.

Gyvenome prestižiniame viešbutyje. Jo savininkas yra buvęs pas mus žuvienės virimo čempionate su Turkijos delegacija. Jis savo viešbučio restorano vyriausiajam virėjui davė užduotį gauti iš Ilonos receptą ir išmokti virti tokią žuvienę kaip jos.

Nuo to laiko to viešbučio klientams vieną dieną per savaitę siūloma ragauti tos žuvienės. Ir meniu būna parašyta, kad tai yra žuvienės virimo čempionės Ilonos iš Lietuvos receptas. Taigi, Ilona Remeikienė jau yra įrašiusi savo vardą ir į Turkijos kulinarinį paveldą, kas mums labai džiugu„, - “Vakarų ekspresui" pasakojo M. Budraitis.

Silkė žuvienei netinka

Pasak M. Budraičio, tais 2013-aisiais, kai tapo čempione, Ilona į savo žuvienę dėjo šamų, pagautų mūsų krašte. "Labai stengiausi, ruošiausi tam čempionatui. Tikrai negalvojau, kad mano žuvienė visiems taip patiks. Prisiprašiau vietinių žvejų, kad man prigaudytų šamukų. Aš juos bemaž savaitę laikiau statinėje vandenyje, keičiau jį, kad pilveliai prasiplautų. Juos nusivežusi į čempionatą supjausčiau gabaliukais.

Skanesnės žuvienės pagrindas - sultinys iš pačių žuvų: iš kauliukų, iš galvyčių.

Žinoma, ne visos žuvys tinka žuvienei, tik karpiai, karšiai, ešeriai - visos mūsų marių žuvys. Jūrinės nelabai tinka. Nesu girdėjusi, kad kas nors virtų žuvienę iš skumbrių ar silkių. Iš lašišų verdame, bet ji būna labai riebi, iš starkių taip pat, bet jie labai greitai suyra. Geriausia virti iš karpio gabaliukų", - kalbėjo ponia Ilona.

Dalyvavo 12 tūkst. žmonių

Pirmas žuvienės čempionatas pradėtas nuo 5 katilų. Per tuos dvylika metų jis augo ir pastaruosius trejus metus jame jau dalyvauja daugiau nei 60 komandų, vadinasi, tiek ir žuvienės katilų verdama.

Žuvienės virimo čempionatas dar nebuvo praleistas nė vienus metus. Vyko jis ir pernai, pandemija jam nesutrukdė. Taip išėjo, kad šis čempionatas buvo pripažintas kaip aukšto meistriškumo sporto renginys, varžytuvės. Jame apie 50 proc. dalyvaujančių komandų būna ne iš Šilutės krašto, jos atvyksta iš visos Lietuvos. „Tai bendravimo šventė“, - sako M. Budraitis.

Pernai čempionatas buvo iškeltas į Rusnę, nes ten yra didžiulė erdvė Atmatos upės pašonėje nuo Peterso tilto iki naujojo Rusnės tilto. Komandos nebuvo suspaustos, galima buvo laikytis visų saugumo reikalavimų. Pernai žuvienės čempionate apsilankė daugiau kaip 12 tūkst. žmonių, kurie buvo užsiregistravę.

„Tik pernai mes netekome tarptautinių komandų, bet vis tiek 2020-ųjų čempionate dalyvavo 64 komandos. Žuvienės čempiono žiedas liko Rusnėje, jį iškovojo rusniškė moteris“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo Marius ir pridūrė, kad žuvienės čempionatą iš viso yra laimėję 8 vyrai ir 4 moterys. Beje, vienas žiedas yra iškeliavęs į užsienį. Aštuntą žuvienės čempionatą yra laimėjęs lenkas iš Gdansko. Jis savo žuvienei paskaninti įdėjo nemažą kiekį sviesto, kas labai nustebino vietinius.

Žuvienės visada pritrūksta

„Nėra buvę čempionato, kad nepritrūktų žuvienės. Ji visa išdalinama publikai. Paprastai jos išverdama 3 tonos. Manome, kad iš litro žuvienės gali pavalgyti 3 žmonės. Jau vien žuvienės paragavusiųjų būna daugiau kaip 9 tūkst. žmonių, ir jos vis tiek pritrūksta kiekvienais metais. Mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad čempionatas yra tapatinamas su mūsų kraštu - taip, kaip Varėna su grybų švente ar Palanga su stintų. Mes žieduojame žuvienės virimo čempionus kaip praskrendančius paukščius“, - juokavo Marius.

M. Budraitis sako mėgstantis valgyti žuvienę ne tiek per čempionatą, kiek šiaip kokių nors švenčių metu, kai žuvienę galima skanauti ramiai, be įtampos. „Per patį čempionatą daug visokių reikalų ir lakstymo, tad būni kaip tas batsiuvys be batų. Būna, kad per visą čempionatą žuvienės pats ir neparagauji. Užtat tai labai sėkmingai daro vertinimo komisija. Jos nariai yra žieduotieji čempionai. Jie ir sprendžia, kam tais metais įteikti žiedą“, - pasakojo pokalbininkas.

„Per čempionatus mes ragaujame žuvienes ir nusprendžiame, kas išverda skaniausią. Būname kaip teisėjai“, - pridūrė čempionė I. Remeikienė.

Laimėti gali tik kartą

Žuvienės virimo čempiono žiedas yra gaminamas specialiai ir kiekvienais metais jis būna vis kitoks. Žiedai yra numeruojami. Čempionu galima tapti tik vieną kartą gyvenime. Gauni vardinį žiedą, kuriame parašyti metai ir kelintas esi čempionas.

„Mane čempionai spaudžia į kampą ir aš jau linkstu “pasirašyti". Svarstome, kad kai bus 20-asis, o gal ir 15-asis čempionatas, leisime atskirai susikauti, tarkime, 15 metų čempionams, padarysime jiems specialią platformą. Jie kausis tarpusavyje, kas laimės žuvienės guru samtį - kelionę į Japoniją. Bus galimybė paragauti čempioniškos žuvienės iš 15 katilų.

Sumanymų turime labai daug. Pernai įsteigėme žuvienės virimo čempionato legendinės komandos statusą. Tokį statusą įgyji, jeigu čempionate dalyvavai ne mažiau kaip 10 kartų. Dovanų gauni specialią išskirtinę plaketę. Šiemet tai tęsime. Gal net šiemet ar kitąmet įsteigsime žuvienės čempionato pasus", - pasakojo Marius.

Turi žuvų barą

I. Remeikienė yra gimusi Šilutėje. Jos tėvai yra gyvenę Rusnėje. Vyresniąją seserį gimdyti mama kėlėsi keltu į Šilutę. Tėvai ten dirbto kelerius metus, o paskui persikėlė gyventi į Šilutę.

„Matyt, todėl mane traukė Rusnė, taip joje atsiradau ir aš, - kalbėjo ponia Ilona. - Gal ir ne visos moterys, bet dauguma mūsų esame nuo vaikystės įpratusios gaminti maistą. Visas mano gyvenimas susijęs su žuvimis. Namuose retkarčiais virdavau žuvienę šeimynai. Žuvų rūkymu, perdirbimu rimtai kaip verslu užsiimu, galima sakyti, nuo 1990 metų. Iš pradžių buvo tik bandymai, o 1993-iaisiais jau įkūriau įmonę. Pradėjau nuo to, kad pirkdavau karpius, skrosdavau, rūkydavau ir veždavau parduoti į Rietavą. O rudenį, kai prasidėdavo žvejybos sezonas, iš rusniškių žvejų pirkdavau karšius, juos rūkydavau ir išveždavo. Paskui žiemą pirkdavau šaldytas skumbres ir gamindavau. Be abejo, tokio gausaus asortimento kaip dabar neturėjau“, - pasakojo ponia Ilona.

Ji Rusnėje turi žuvų perdirbimo įmonę ir žuvų barą. Pastaruoju metu prie mamos verslo prisijungė jos vaikai, dukrų vyrai, dirba ir samdyti darbuotojai. Pasak čempionės, jos dukros nuo pat mažens padėdavo ir krauti žuvis, ir sūdyti, ir prekiauti, ir rūkyklas prižiūrėdavo.

Ilonos žuvienės yra ragavę nemažai žmonių Lietuvoje, galima sakyti, kad garsas apie ją sklinda gana toli.

Į Rusnę - karpio kotletų

I. Remeikienė pasakojo, kad pernai dėl koronaviruso patyrė didelį šoką, buvo labai išsigandusi dėl verslo. Gal kokias porą savaičių jis buvo beveik sustojęs. „Bet aš neturėjau kada ilsėtis. Per tą laikotarpį prisigalvojau naujų gaminių. Ir karpius dabar kepame konversinėje krosnyje, gaminame ir su padažu, ir su drebučiais, karpio kotletus, įvairius patiekalus iš skumbrių. Tą laikotarpį išnaudojau naujų gaminių kūrybai. Ir visi jie pasiteisino. Dabar mes juos gaminame, žmonės sako, kad skanu. Pagaminame patiekalų iš marinuotų, sūdytų skumbrių ir kitų žuvų plastmasiniuose indeliuose išsinešti“, - pasakojo ponia Ilona.

Žuvis įmonė perka iš vietinių žvejų. Pasak ponios Ilonos, pastaruoju metu vietiniai žvejai daug nebeprižvejoja, jau labai mažai pagauna marių žuvų. Nuo seno visi žvejai žino, kad žuvingiausios vietos yra Kaliningrado pusėje. Tad tenka naudoti atvežtines žuvis. Jas ir jūrines žuvis perka iš įvairių įmonių. Žiemą žuvų bare gaminamas ir sotesnis maistas - net cepelinai, plokštainiai.

Ponios Ilonos svajonė - įsigyti naują žuvų perdirbimo cechą. Ji ne tik tai planuoja, bet jau ir yra pradėjusi daryti. Jis turėtų būti ir modernesnis, ir įranga išdėstyta visai kitaip. Viskas būtų padaryta teisingiau ir tiksliau.