Humanistas, patriotas, profesionalas, žengęs į priekį greičiau nei visi kolegos, doras ir dėmesingas žmogus – tokie žodžiai skiriami gydytojui Pranui Lideikiui.
Buvusi P. Lideikio mokinė, bendradarbė, gydytoja Birutė Tregub pabrėžė, kad apie P. Lideikį kalbėti „valdiškai“ negalima.
„Pranas Lideikis buvo labai šiltas, paprastas, prieinamas visiems darbuotojams ir pacientams. Jo durys visada buvo atviros.
Jis buvo reiklus ir griežtas neatliekantiems darbo taip, kaip reikia, neatsidavusiems darbui. Jo dėmesio centre visada buvo pacientas ir jo sveikata.
Tai įvairiapusė, spalvinga asmenybė, graži žmogiškomis savybėmis“, – prisimena B. Tregub.
Buvęs Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius Romaldas Sakalauskas yra pasakęs, kad P. Lideikį galima apibūdinti kaip puikų daktarą ir gabų vadybininką, kuris su visais sugebėjo palaikyti šiltus ir gerus santykius.
KUKLUS. Teigiama, kad Pranas Lideikis buvo humanistas ir patriotas, tylus rezistentas, išvengęs narystės Komunistų partijoje. Nuolat buvo saugumo tarnybų akiratyje, patyręs spaudimą 1982 m. pasitraukė iš dispanserio vadovo pareigų. © Tuberkuliozės filialo archyvo nuotr.
Prano Lideikio biografija
Tuberkuliozės dispanserio vadovo šviesaus atminimo Prano Lideikio nuotrauka, kai jis šventė 60-metį ir nuoširdžiai džiaugėsi bendradarbių ta proga padovanotu paveikslu.
Pranas Lideikis gimė 1916 m gruodžio 16 d. Šiaulių apskrityje Gruzdžių valsčiuje Ražų kaime ūkininko šeimoje, kur jau augo trys broliai ir trys seserys.
Jis buvo jauniausias šeimoje. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1936 m. įstojo į Kauno Universitetą tvirtai apsisprendęs studijuoti mediciną, tačiau 1938 m. buvo pašauktas tarnybon nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje dviem metams.
Grįžęs tęsė studijas 1940 - 1941m. Kauno universitete. Susižavėjo kairuoliškomis idėjomis, buvo persekiojamas tarnybų.
Tikėdamasis pasislėpti savanoriškai išvyko darbams į Vokietiją. Ten dirbo pas ūkininką jam įprastus ūkio darbus, -juos nuo mažens buvo įpratęs dirbti tėvo ūkyje.
Grįžus iš Vokietijos vistik nacių buvo suimtas ir įkalintas Kauno IX forte, kalėjo 1944m. kovo-1944m. liepos mėnesį ryžosi bėgti, po to slapstėsi brolio ūkyje.
1944m. spalio-1946m. lapkričio mėnesį Vilniaus universitete tęsė medicinos studijas ir negalėdamas pragyventi įsidarbino Vilniaus Universiteto medicinos fakulteto katedroje ir Vilniaus Infekcinėje ligoninėje vyr . laborantu.
„Studijavome II-jo Pasaulinio karo ir pokario sąlygomis.
Auditorijos buvo nešildomos, langai be stiklų (nuo bombardavimų), užkalti kartonu ir faniera.
Visuomeninio transporto nebuvo, visur teko keliauti pėsčiomis. Drabužių, batų ir kitų reikalingų daiktų nebuvo kur nusipirkti. Drabužius ir batus lopėme lopą ant lopo, buvome nepavalgę, neišsimiegoję, bet koks buvo entuziazmas mokytis.“
Tai citata iš 1947 m. Vilniaus Universiteto medicinos fakulteto III laidos absolventų prisiminimų medicinos istorijos rubrikoje .
Taigi pradėjęs studijas 19 - metis Pranas Lideikis tuo sudėtingu laikotarpiu jas baigė tik 1946 m. lapkričio mėnesį su pagyrimu būdamas beveik 30-ties 1947-1949m.dirbo gydytoju Tuberkuliozės mokslinio tyrimo institute, tuo pat metu jis yra LTSR Mokslų Akademijos aspirantas.
Vadovaujant profesoriui Kairiūkščiui J. tyrė neobenzinolio efektyvumą tuberkuliozei gydyti, tačiau mokslinio darbo nebaigė,- tiek darbo vadovui, tiek Pranui Lideikiui įsitikinusio metodo neefektyvumu.
1949m. pradėjo dirbti Respublikiniame Tuberkuliozės dispanseryje fluorografinio kabineto vedėju: jau buvo užsirekomendavęs kaip gerai susipažinęs su tuberkuliozės epidemiologija ir profilaktika.
Jam - geram organizatoriui-siūloma vykti į Klaipėdą ir kurti stiprią tuberkuliozės tarnybą.
P. Lideikis 1951 m. paskiriamas Klaipėdos Tuberkuliozės dispanserio vyr. gydytoju ir perima darbą iš čia jau pradėjusio dirbti tuberkuliozės srityje gyd. Bernikovičiaus.
Jis iškart energingai organizavo viso Klaipėdos krašto ftiziatrinę tarnybą, teikė konsultacinę pagalbą krašto ftiziatrams, organizavo miesto ir krašto ftiziatrų konferencijas, buvo išrinktas krašto ftiziatrų draugijos pirmininku. Parengė per dešimt mokslinių ir praktinių pranešimų, kuriuos skaitė respublikinėse ir sąjunginėse ftiziatrų konferencijose.
Jo iniciatyva ir jam vadovaujant projektavimui bei nuolat prižiūrint statybų eigą 1963 m. duris atvėrė naujas Tuberkuliozės dispanserio pastatas, aktyviai buvo įdiegiami naujausi to laikmečio pasiekimai mokslo srityje. Respublikoje ir Sąjungoje užsirekomendavo kaip vienas geriausių Tuberkuliozės dispanserių vadovų.
Neatsitiuktinai 1968 m. 10 Klaipėdos Tuberkuliozės dispanserio darbuotojų buvo apdovanoti sąjunginėmis piniginėmis premijomis - kiekvienas po 1000 rublių.
Tai buvo nemaži tuo laiku pinigai. Visų jų vieningai buvo nuspręsta už visus 10.000 rublių pirkti pusę seno namo Karklėje, ant jūros kranto.
Pastato dalis buvo suremontuota, uždengtas naujas stogas, įrengti patogūs kambarėliai ilsėtis darbuotojams su šeimomis (ar ne puikus altruizmo pavyzdys, kokiu buvo pats įstaigos vadovas).
Aukšta Klaipėdos Tuberkuliozės dispanserio gydytojų kvalifikacija (ne tik daktaras Lideikis, bet ir keletas gydytojų turėjo aukščiausią kvalifikacijos kategoriją) buvo vertinama kaip daktaro Lideikio mokyklos išdava ne tik Klaipėdos mieste, Respublikoje, bet ir už jos ribų - Maskvoje, Leningrade, Charkove, Kijeve, Minske, Odesoje.
Visur, kur tik nuvykdavome į kvalifikacijos kėlimo kursus būdavome sutinkami kaip žinomo labai gerbiamo daktaro Prano Lideiko mokiniai, - prisimena Birutė Tregub..
Mes irgi tuo labai didžiavomės ir labai stengėmės pateisinti tą vardą.
Vyr. gydytojas pats nuolat siekė tobulėjimo, pasibaigus darbo valandoms pasilikdavo savo kabinete, skaitė mokslinę literatūrą 4-iomis kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų , vokiečių, pats tobulinosi geriausiose to meto sąjunginėse mokslo tiriamosiose įstaigose, kur ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įsisavindavo naujus gydymo metodus, Įdiegdavo ir savo vadovaujamoje įstaigoje.
Mėgo dalintis patirtimi su kaimynais latviais, vykdavo dažnos bendros konferencijos su Šiaulių ftiziatrais.
Buvo labai šiltas, paprastas, visada prieinamas, visais klausimais ne tik mums, darbuotojams-nuo gydytojo iki sanitarės ar ūkio darbuotojo, bet ir pacientams; jo kabineto durys visada būdavo atviros.
Bet tuo pat metu buvo reiklus ir griežtas savo pareigų nevykdantiems ar neatsidavusiai vykdantiems: visko centrinė figūra buvo pacientas ir jo sveikata.
Būdavo ir pasikarščiuodavo , tačiau permąstęs, kad perlenkė –kitą dieną to pavaldinio atsiprašydavo.
Ypatingą dėmesį skyrė epidemiologijai ir profilaktikai: jam labai svarbu buvo išaiškinti mažas uždaras tuberkuliozės formas.
Mes po darbo kabinete vaikščiodavome į pacientų namus, mokėme higienos ir dezinfekcijos, kad nesusirgtų šeimos nariai, lankydavome įmonių bei mokyklų med. punktus kontroliuodami, kaip ten atliekamas profilaktinis darbas. Jo vedami dirbome dispanserinį darbą ir darėme viską, kad tik sustabdyti tuberkuliozės plitimą.
Daktaras buvo labai demokratiškas vadovas, skatino komandinį darbą, buvo imlus pasiūlytoms iniciatyvoms, sveikai reaguodavo į kritišką žodį.
Todėl įstaigoje buvo puikus mikroklimatas, visus įkvepiantis sąžiningam ir pasiaukojančiam darbui.
Pranas Lideikis - dešinėje. Ligoninės archyvo nuotr.
Pranas Lideikis vedė gydytoją stomatologę Valentiną Petkelytę, 1947m. susilaukė sūnaus Tautvydo, o po 12 metų 1959 m. gimė dukra Živilė.
Tautvydas tapo habilituotu fizikos mokslų daktaru, buvo aktyvus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje, paskirtas Rinkiminės komisijos į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą pirmininku.
Žuvo 1993 m. kai jį, važiuojantį dviračiu plento kelkraščiu, parbloškė ir mirtinai sužalojo pravažiuojantis sunkvežimis.
Dukra Živilė pasekė tėvo pėdomis: įgijo gydytojos pulmonologės specialybę, gyvena ir dirba Vilniuje.
Daktaras Lideikis buvo didis humanistas ir savo Tėvynės patriotas.
Jam rūpėjo tautiškumo reikalai ir kaip galėdamas tuo laikmečiu tai puoselėjo jaunimo tarpe. Tylus rezistentas, būdamas dešimtmečius įstaigos vadovu, išvengė narystės komunistų partijoje.
Visgi saugumo tarnybų akiratyje buvo nuolat, buvo ieškoma priežasčių susidoroti ir su kažkieno pagalba buvo surastos: nuo 1982 m. jam buvo pasiūlyta atsisakyti toliau dirbti vyr. gydytoju, jis tapo gydytoju ordinatoriumi II skyriuje 0,5 etato apimtyje ir pats susirado darbą senojoje Žvejų ligoninėje 0,5 etato krūvyje rentgenologu.
Nuo 1951m. iki 1982m., jo vadovavimo įstaigai laikotarpiu buvo apdovanotas daugybe garbės raštų, TSRS sveikatos apsaugos žymūno ženklu, darbo veterano medaliu, 3 metus paeiliui gavo pereinamąjį garbės ženklą, kuris taip ir liko Tub. Dispanseryje.
Daktaro Lideikio asmenybė buvo tokia visapusiška, spalvinga, tokia graži savo žmogiškomis savybėmis, kad toliau norėčiau pateikti jį pažinojusių, su juo bendravusių žmonių įspūdžius, kuriuos radau jau istorija tapusioje spaudoje.
Štai ką rašo Prano Lideikio kurso draugė irkolegė Vanda Ambrozaitienė 1966 m.gruodžio 3d. dienraštyje „Tarybinė klaipėda“ daktaro 50-mečio proga: “Pamenu:į ligoninę atvežė sunkios būklės 20-metę merginą.. liga buvo uždelsta, atrodė nebėra vilties, ..tik gydytojo Lideikio veide žmogišką gailestį bemat pakeitė profesionalus rūpestis, nenumaldomas ryžtas.
Akimirka - ir buvo paskirtas naujausias, pas mus dar neišbandytas vaistas.
Šiandien mergina sveika. Ji dirba ir myli, šoka ir skaito pamėgtą knygą.“
O štai kaip pirmą savo pažintį su Pranu Lideikiu apibūdina rašytojas Kostas Kaukas savo knygoje „ Palankūs likimo mirksniai“: „Nuoširdumu, kilnumu ir dar kažkuo sunkiai nusakomu išsiskyrė Tub. dispanserio vyr. gydytojas Pranas Lideikis.
Pagarbą gydytojui didino įgyjamos žinios apie jo veiklą.
P. Lideikiui pavyko įtikinti aukščiausią valdžią, kad reikalingas įstaigai naujas pastatas.
Pats parinko jam vietą plynėje ties Herkaus Manto gatvės posūkiu Melnragės link...Pats nuolat rūpinosi statyba, nedelsdamas pradėjo aplinką apsodinti medžiais.
Rašytojo pakalbintas Jonas K., buvęs dr. Lideikio pacientas pasakojo:.. “grįžęs iš Vilniaus, kur mane operavo, tęsiau gydymą Klaipėdos tuberkuliozės dispanseryje.
Čia pasijutau geriau nei savo namuose. Beliko stebėtis gydytojų ir medicinos seserų nuoširdumu. Nerandu tinkamo žodžio Vyriausiajam gydytojui apibūdinti.
Maža pasakyti, kad tai buvo auksinis žmogus. Po jo operacijos ir gydymo jau praėjo beveik 30 metų, ir aš sveikutėlis, niekad nepatiriu nė menkiausių buvusios ligos požymių“
1981 m. 08.27 d. straipsnyje „30 metų Vyriausiuoju “dienraštyje“Tarybinė Klaipėda“ žurnalistas ir pacientas slapyvardžiu V. Jonynas rašo: „ Atvykęs į Klaipėdą 1951 m. Pranas Lideikis Juliaus Janonio gatvėje įsikūrusiame Tub. Dispanseryje jau rado čia dirbančią gydytoją Adelę Čiapienę, med. seseris Ireną Bružienę, Genutę Vaišienę, Stasę Antanaitienę, kiek vėliau atėjo dirbti gydytojos Irena Balčiūnienė, Gailutė Vadopalienė, Lidija Stonkienė, med.sesuo Janina Klovienė.“
Žurnalistas cituoja vyr. gydytoją P. Lideikį: „Šiandien galiu drąsiai teigti, kad mūsų darbai ir pastangos nenuėjo perniek: 1980 m. sergamumas tuberkulioze lyginant su 1959m.sumažėjo 15 kartų, ligotumas beveik 6 kartus“
Daktaras buvo tos nuomonės, kad pacientus gydyti reikia ne vien vaistais ir procedūromis - rytais sveikstantys būdavo kviečiami į mankštą, veikė darbo terapijos dirbtuvės, vykdavo aplinkos tvarkymo talkos.
Čia jo dešinioji ranka buvo Kostas Garbaliauskas-darbo instruktorius ir fotografas ,įamžinęs daug įdomių akimirkų. Jas matote ekrane, jos yra įstaigos metraštiniame albume.
Ne mažesnę nei žmonėms jis jautė tikrą meilę gamtai, buvo didelis estetas, kūrė žaliuojantį ir žydintį grožį tiek įstaigos aplinkoje, tiek nuosavame sode.
Štai kas rašoma 1982 m. žurnale „Mūsų gamta“ Geležausko straipsnyje „Sveikatos ir grožio sala prie Melnragės“: „Pastatai kaip pastatai... užtai aplinka - medžiai, gėlės... gražiai išvingiuoti takai tiesiog verčia keleivį sustoti, pasivaikščioti, pagerti kvapnaus gėlių ir pušų aromato prisodrinto oro.
Pranas Lideikis – medžiotojas, o medžiotojo pareiga ir amžinas rūpestis - žvėrių ir paukščių globa...
Dar tik aušta pavasaris, o jie visi: vyr. gydytojas, darbo instruktorius, ligoniai kelia inkilus sparnuočiams, dirba ėdžias stirnoms, šėryklas šernams. Šitaip daktaras Lideikis gydydamas žmones atlieka labai didelį bei taurų gamtos globos darbą.“
Paskutinę savo gyvenimo naktį gydytojas Pranas Lideikis praleido budėdamas, o paskutinė diena jį pasitiko šeštadieninės talkos rūpesčiais.
Netikėtai, labai skaudžiai šeimai ir mums visiems jis išėjo. Netrukus įvyksiantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas – deja - nesulaukė savo delegato.
Pranas Lideikis atgulė amžino poilsio į jam labai brangią Lietuvos žemę.
Palaidotas Vilniuje Karveliškių kapinėse.
Gyvename troškimu, kad jo darbai , jo šviesios idėjos, būtų gyvi ne tik kol šia žeme vaikščios jį pažinusieji, bet būtų įvertintas ir būsimų kartų kaip Mokytojas, Gydytojas ir nepaprastai taurios sielos Žmogus.
1998 metais praėjus 10-čiai metų po Prano Lideikio mirties spalio 15-tą dieną mūsų įstaigoje iškilmingai buvo atidengtas skulptoriaus Motiejaus Narbuto sukurtas bareljefas, o gatvė, vedanti pro mūsų įstaigą link jūros, kuri vadinosi Kosmonautų , pervadinta Prano Lideikio vardu.
Praėjo daugiau kaip 28-eri metai, kai šio didžio Žmogaus nebėra mūsų tarpe, bet kasmet Jo gimtadienį po bareljefu puikuojasi pačių gražiausių gėlių puokštė.
Daktaras Pranas Lideikis mylėjo žmones nesirinkdamas -tiesiog visus, Jo meilė nebuvo „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“.
Jis mylėjo visa pakeliančia, visa tikinčia, visa ištveriančia meile. (Perfrazuoju I-o laiško korintiečiams iš Naujojo Testamento ištrauką.)
Tokia meilė niekada nesibaigia.
Prisiminimais pasidalijo Birutė Tregub
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą