Henrikas Vaitiekūnas: Miško maudynės su ponia Apolonija

Eilinio ketvirtadienio klausimėlis: kiek Lietuvos medžių galėtumėte atpažinti ir įvardinti? (Tik prašome nesinervinti. Atsakymas nėra privalomas. Bet, jei ryt ar poryt pro mišką važiuosite, stabtelkite jame bent dešimčiai minučių: ir mintis nuraminsite, ir savaitgaliui nusiteikti tai padės).

Žiniasklaida (ir „Lietuvos sveikata“ taip pat) apie tai, kad miškas ramina ir gydo, nuolat rašo. O kai kas vadina tai „Klaipėdos sindromu“. 

Mat dažnas klaipėdiškis gal tik kartą ar du per metus prie jūros nukeliauja: jiems pakanka žinoti, kad Smiltynė ar Giruliai – ranka pasiekiami. Ir su miškais tas pat. 

Autostrada pro juos prašvilpiam. Į vidų lenda tik grybautojai. Bet pastarųjų akys ir smegenys ne į medžius ar jų viršūnes nukreiptas, o tik į samanas. Kuo pilnesnį grybų krepšį prikrauti! Ir būtinai nufotografuoti! Ir skubiai – į feisbuką!
 
Bet kelias į miško pažinimą ir – pagal mūsų savaitraščio reikalavimus gydomąsias miško savybes – turėjo ne nuo to prasidėti. Jis buvo sumąstytas ręsti pagal visus žurnalistikos kanonus. Bet nepavyko.
 
Pradžia. Jaukioje Aukštaitijos kavinėje susitikome su diplomuota miško terapeute ponia Apolonija. (Vardas, žinoma, pakeistas. Nes žmogus specialistas gi nėra kaltas dėl žurnalistinių priekabių). Pokalbis vyko tradiciškai: apie miško terapijos ištakas. Apie tai, kokia stipri yra ši terapija.
 
Ponia Apolonija pasakoja apie mokslus, kuriuos jai, šiaip gyvenime iki šiol tik vyrų kirpėjos profesiją turėjusiai, teko išeiti, kad taptų miško terapeute. 

Antra vertus, ar dažnas mūsų paaiškintų, ką gi tas dar Platono vartotasis žodis „terapeutas“ reiškia? Iš senosios graikų išvertus – tarnas, slaugantis ligonius. Jei tikrai taip, tai – teisinga viskas: ypač tuomet, kai p. Apolonija užsimena, kad po kiekvieno seanso miške ji savo pacientams dar būtinai ir skanios arbatos puodelį paruošia. Dažnai – su miško uogomis.
 
- Na, o pats gydymas koks? – klausiu.
 
- Einame į mišką, – sako miško terapeutė. – Dažniausiai – po kelis žmones. Tada prasideda „kvietimai“: kas nori, gali miške pabandyti rasti medį-draugą. 

Kas nori – medį-psichologą. Ir tada apie 20 minučių reikia su jais kalbėtis. Vienatvėje. Geriausias būdas kalbėtis su medžiu-draugu ar medžiu-guodėju – kalbėtis garsiai. O aš reikalinga, kad pažintis su nauju draugu – „žaliuoju daktaru“ – būtų sėkminga.
 
- Dar būna ir kitokių „kvietimų“, – tęsia „miško maudynių“ (taip šita terapija vadinama Japonijoje ar Suomijoje) specialistė, – kartais „ligonių“ paprašau paieškoti žalios spalvos atspalvių (ar patikėsite, kad jų yra daugiau nei 40?). 

O kartais visi sutariame paragauti... medžio žievės. („Na, čia dabar kas?“ – paklausė viena seanso dalyvių. Bet paskui sakė nesitikėjusi, kad beržo tošis yra... saulėgrąžų skonio).
 
Šnekos pabaiga – tokia, kokia ir turi būti teisingame ir į mediciną orientuotame rašinyje.
- Pabuvus miške, – sako ponia Apolonija, – susibalansuoja mūsų psichika ir imuninė sistema. Atsigauna galva, mintys tampa skaidresnės. 

Rezultatams pasiekti – sveikesniems tapti – reikia nedaug: per mėnesį miške pabūkit tik keturias ar penkias valandas. Žinoma, ne vienu kartu, ne „smūginiu seansu“.
 
Ir dar ponia miško terapeutė pasakojo apie naudingą fitoncidų poveikį. (Girdi, tai tokios biologiškai aktyvios medžiagos, kurios naikina bakterijas, parazitus bei grybus).
 
Išklausiau ir leptelėjau nesąmonę:
- Tai fitoncidais kvėpuodamas, grybų nesitikėk?
 
Atsakas-žvilgsnis buvo smerkiantis. Tad toliau jau tylėdamas klausiau pasakojimo apie tai, kad net tuomet, kai „pacientų“ neatsiranda, ji vis vien į mišką einanti – su šunimi. (O kaip tuo pat metu šunį vedžioti ir dar 40 žalios spalvos atspalvių ieškoti? Ir kaip gyvūnas ims reaguoti, kai garsiai ne su juo, o su medžiu kalbėtis imsi? Na, bet čia – jau tik nutylėtieji ir ponios Apolonijos neišgirstieji sakiniai.
 
O garsiai paklausiau štai ko:
- Tai dabar jau visus miško medžius pažįstat?
 
Mintydamas, kad nors ir sočiai metelių pragyvenęs, vargu ar šiandien lengvai atskirčiau baltalksnį nuo skroblo. Dar sunkiau – guobą nuo vinkšnos. Na, bet gal ne visi tokie neišprusėliai?
 
Bet specialistės atsakymas nustebino: ne, girdi, tokių smulkmenų (?) turi pats išmokti. O universitete būsimieji mūsų kūno ir dvasios gydytojai mokėsi pažinti dirvožemį, studijavo lakiųjų bioaktyviųjų junginių poveikį, susipažino su geofonija (nebiologinės kilmės garsais) ir biofonija (gyvų organizmų garsai). 

Buvo ir psichologijos paskaitų. Ir tai yra gerai, jei... gebi tai vėliau tavęs klausysiančiam perduoti. (Taip ir pasakė!). Bet pedagogikos, kaip supratau, nesimokyta. Žinoma, galiu ir klysti. Bet galime ir kartu pasitikrinti. Bandom!
 
Sureaguokime kartu į teiginį, kuriuo pradėtas vienas į miško terapijos mokslus kviečiantis skelbimas. Ar „užkabins“ jis jus? Ar sudomins?  
 
Citata: „Sunkus darbas, įtempti santykiai šeimoje. Jūs ateinate pas gydytoją, tikėdamiesi raminamųjų vaistų ar psichologo konsultacijos. Bet vietoje to jums „išrašo“ visai kitokį receptą: pataria valandą kitą praleisti... miške“. Ar patiks?
 
Nors atsakymą nujaučiu, turiu, įvykiams už akių užbėgdamas, pareikšti išankstinę autorizuotą nuomonę: nė prieš vieną pabuvimą miške nesu nusiteikęs.
 
O jei už daktaro patarimą vietoje vaistų išeiti miškan pyktelėjote – taip pat nieko blogo: eisite dar kitur pagalbos ieškoti.
 
Tik ar neatrodo jums, jog kažką praleidom? Štai ką: net ir tam retam keistuoliui, sutikusiam su daktaro patarimu po mišką pasivaikščioti, vargu ar šaus galvon mintis kartu su savo bėdomis ir pakirstais nervais į girią dar ir instruktorių-pasivaikščiojimo organizatorių pasikviesti. 

Geriau vienas nueis. Nors su vakar buvusia kirpėja, kuri šiandien jau diplomuota miško terapeutė, gal ir smagiau? (Jokio lyčių diskriminacijos ar seksizmo šiame teiginyje prašau neįžiūrėti: tarp šių metų pavasarį miško terapeuto diplomus gavusiųjų – 49 moterys ir vienas vyras!).
 
Prie rašinio pabaigos artėjant – gabalėlis nelabai įdomių techninių dalykų. Tos profesijos mokomasi vienerius metus. Mokslo kaina – apie 2 tūkst. eurų. 

Diplomantai įsilieja į platų srautą jau esančių ir Lietuvoje dirbančių terapeutų: prie dailės terapeuto šliejasi gydantys muzika, šokiu. Sako, kad dvasios ir nervų ligas gydo ir kai kurių knygų skaitymas. Teko ne vieną pažinti, kuris negalias gydosi eilėraščius rašydamas. Ir t.t.
 
Iš lėto iriamės Naujuoju Pažinimo keliu. Ir netrukus, matyt, galėsime paskelbti: esame pirmi Europoje (o, kas žino – gal ir pasaulyje?) pagal terapeutų skaičių tūkstančiui gyventojų. Ir liks tik viena bėda: dviejų savaičių eilė poliklinikoje, kad atiduotumei lašą kraujo analizei. Nes „sesučių“ nebėra. Visos jos – jau terapeutės! 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder