Kas vyksta, kai miegame – kodėl kartais knarkiame, griežiame dantimis ir kalbame?

Sveikatos priežiūros specialistai teigia, kad statistiškai knarkimu skundžiasi apie 20 proc. moterų ir maždaug 40 proc. vyrų.

Į miegą drumsiančius veiksnius nevertėtų numoti ranka, kadangi tam tikrais atvejais tai gali būti pavojingos ligos, obstrukcinės miego apnėjos, simptomas.

„Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Vilmantės Mostautienės teigimu, suaugęs žmogus naktį turėtų išmiegoti bent 7-9 valandas, o jeigu to padaryti nepavyksta, dažnai susiduriama su koncentracijos stoka, prastesne nuotaika, stresu ar susilpnėjusia imunine sistema.

„Dažnu atveju išsimiegoti trukdo knarkimas, kuris gali sudrumsti ramybę ir šalia miegančiam žmogui. Knarkimas atsiranda, kai oras negali laisvai judėti kvėpavimo takais miego metu – susiaurėję kvėpavimo takai verčia audinius vibruoti ir skleisti garsą.

Tam įtakos turėti gali daugybė veiksnių, tačiau dažniausiai knarkiame dėl amžiaus, nosies ir sinusų patologijos, alergijų, antsvorio, alkoholio, rūkymo, vartojamų vaistų, miego padėties ir panašiai“, – sako ji.

Pašnekovė priduria, kad didelė dalis vaistinėse apsilankančių pacientų, kurie skundžiasi knarkimu, ilgainiui pradeda jausti padidėjusį mieguistumą ir darbingumo sumažėjimą. Tai sukelia pavojų ne tik asmens sveikatai, bet ir didina nelaimingų atsitikimų riziką.

Neramų miegą skatina psichologiniai veiksniai

Miegodami žmonės ne tik knarkia, bet ir griežia dantimis arba kalba. Pasak V. Mostautienės, didžioji dalis kalbėjimo per miegus atvejų būna kelias sekundes trunkantys nesąmoningi murmėjimai, kuomet susikerta sąmoningumo ir miego būsenos.

Toks kalbėjimas per miegus gali pasitaikyti bet kuriam žmogui, tačiau didelė tikimybė, kad su pastaruoju reiškiniu susidurs miego trūkumą patiriantys asmenys.

„Medikai mano, kad žmonės kalba per miegus, kai patiria stresą arba jiems trūksta kokybiško miego. Kai nepakankamai pailsime, tai veikia mūsų smegenis.

Būdo, kuris galėtų 100 proc. garantuoti, kad nebekalbėsite per miegus, nėra, tačiau tam tikrų įpročių keitimas gali padėti suvaldyti šią problemą.

Pavyzdžiui, reikėtų vengti sunkaus maisto prieš miegą ir nevartoti kofeino vėlyvą popietę arba vakare, taip pat – miegoti patogioje lovoje su kokybišku čiužiniu ir pagalve, visuomet laikytis miego režimo“, – pataria vaistininkė.

Tuo tarpu griežimo dantimis priežasčių gali būti keletas. Pirmiausiai tam įtakos gali turėti psichologiniai veiksniai: stresas, nerimas, įtampa, depresija arba emocinės traumos.

Daug kas priklauso ir nuo žmogaus asmenybės tipo – dantimis dažniau griežia agresyvūs, hiperaktyvūs, pikti arba labai jautrūs asmenys, kurie linkę kaupti ir slopinti visas savo neigiamas emocijas, pyktį.

„Žinoma, viena iš priežasčių gali būti ir netaisyklingas sąkandis, atsirandantis dėl netaisyklingai išdygusių dantų, esant per aukštoms arba per žemoms plomboms, nekokybiškoms dantų restauracijoms.

Dantimis kartais griežia ir vaikai – jiems šis sutrikimas gali pasireikšti tuomet, kai jų sąkandis keičiasi, kai auga žandikauliai ir dygsta dantys“, – pabrėžė vaistininkė.

Ragina neskubėti gerti raminamųjų

Klinikos „Familia Clinica“ gydytoja otorinolaringologė Sigita Padvariškytė-Brusokė sako, kad nemalonius reiškinius miego metu, pavyzdžiui, knarkimą, galima bandyti koreguoti keičiant miego padėtį – užuot miegojus ant nugaros ar pilvo, bandyti miegoti ant šono ir ant aukštesnės pagalvės. Tačiau tam tikrais atvejais knarkimas gali būti rimtos ir pavojingos ligos, obstrukcinės miego apnėjos, simptomas.

„Šiai ligai būdingas knarkimas, po kurio kelioms sekundėms sustoja kvėpavimas. Dėl to žmogus prabunda, o tokie epizodai gali kartotis ne vieną ir ne du kartus per naktį.

Ši liga pasireiškia 2-5 proc. vidutinio amžiaus populiacijos.

Pastebėjus šiuos simptomus ir įsitikinus, kad knarkimo sumažinimui nepadeda nei miegojimo pozicijos pakeitimas, kūno svorio korekcija ar kiti patarimai, reikėtų užsiregistruoti gydytojo otorinolaringologo konsultacijai, kurios metu įvertinami paciento anatominiai ypatumai.

Jeigu yra toks poreikis, pacientas siunčiamas polisomnografijai – miego tyrimui. Po šio tyrimo gali paaiškėti, jog padėti gali tik chirurginės operacijos“, – dalinasi pašnekovė.

„Gintarinės vaistinės“ vaistininkė V. Mostautienė priduria, kad jeigu situacija nėra pernelyg rimta, o operacija nėra reikalinga, knarkimą suvaldyti gali ir vaistinėse parduodami specialūs pleistrai, kurie praplečia šnerves bei normalizuoja kvėpavimą.

„Taip pat gali padėti ir specialūs riebaliniai purškalai į ryklę, kurie sumažina audinių trintį ir sustiprina raumenų tonusą.

Jeigu žmogus knarkia tik miegodamas ant nugaros, galima į pižamą įsiūti teniso kamuoliukus ar volelį, kad būtų nepatogu miegoti ant nugaros ir norėtųsi pakeisti miegojimo poziciją.

Tačiau kiekvienas knarkimo atvejis yra individualus, todėl visuomet reikėtų pasikonsultuoti su vaistininku arba gydytoju“, – pataria ji.

Paklausta, ar pas ją dažnai apsilanko knarkimu, kalbėjimu arba dantų griežimu besiskundžiantys pacientai, S. Padvariškytė-Brusokė atsako, kad dažniausiai pacientai kreipiasi paskatinti savo artimųjų, kuriems taip pat trukdo neramus partnerio ar šeimos nario miegas.

„Tačiau kreipiasi ir tie, kurie patiria miego apnėjos simptomus – šie žmonės jaučiasi mieguisti visos dienos metu, darosi sunku neužmigti vairuojant arba susikaupti dirbant, mokantis.

Kartais kreipiasi ir tėvai, kurie išsigąsta išgirdę savo vaikų knarkimą ir kvėpavimo sustojimą nakties metu. Tokiais atvejais tikriname dėl galimos adenoidų ir tonzilių hipertrofijos, arba kitaip tariant – padidėjimo“, – prisimena gydytoja otorinolaringologė.

Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad visų minėtų miego sutrikimų jokiais būdais nereikėtų gydyti savarankiškai.

„Rekomenduočiau vengti įvairių žolinių preparatų ar medikamentų prieš tai nepasitarus su gydytoju, kadangi dažniausiai mokslinio pagrindimo tokie preparatai neturi, o receptiniai vaistai, pavyzdžiui, raminamieji, naudojami savo nuožiūra, gali tik dar labiau pakenkti.

Visais atvejais svarbiausia išsiaiškinti nusiskundimų priežastis.

Pirmiausiai vertėtų pradėti nuo gyvenimo būdo keitimo ir kitų patarimų, o jeigu pastarieji nepadeda, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju ir tik tuomet „pereiti“ prie medikamentų ar kitų gydymo būdų“, – reziumuoja S. Padvariškytė-Brusokė.