Pildo mirštančių žmonių norus: jų troškimai spaudžia širdį

Kiekvienas nusipelnėme ne tik gyventi, bet ir palikti šį pasaulį oriai, tačiau nei vienas nežinome, kada išmuš mūsų paskutinioji minutė. Nors darbuotojų ir savanorių lankomi žmonės leidžia dienas ligos patale, tačiau jų noras gyventi neblėsta – suteikiamas žmogiškas artumas padeda sulaukti paskutinio atodūsio atlikus neužbaigtus darbus.

Daugelis pacientų – vienui vieni

Pati K. Krasko „Kauno hospiso namuose“ dirba jau šešerius metus, pakviesta pačios hospiso įkūrėjos Žannos Jankovskajos. Savo kelią čia pradėjusi kaip savanorių koordinatorė, jau trejus metus ji eina direktorės pareigas.

Moteris neslepia, kad minčių, gavus kvietimą dirbti čia, buvo įvairių, tačiau šiandieną nesigaili nė minutės nesudvejojusi ir pasirinkusi šį kelią.

„Labai džiaugiuosi, kad tuo metu nesudvejojau ir nežinodama kur, atėjau ir pasiklioviau Dievu.

Čia užaugau, užaugo mano tikėjimas, mano žinios, aš pati kaip žmogus prisipildžiau ir pamačiau, kokia tai prasminga veikla ir nuo pat pirmos savo darbo minutės čia supratau, kad niekur kitur negalėsiu taip savęs išpildyti, kaip dirbdama čia ir padėdama žmogui“, – pasakojo pašnekovė.

Dabar didžiausia hospiso svajonė – turėti savo patalpas, kuriose galėtų priglausti sergančiuosius, tačiau kol svajonė dar neišsipildė, pagalbą darbuotojai ir savanoriai teikia pacientų namuose.

Hospiso namų darbuotojai neretai tampa pagalbininkais sergantįjį slaugantiems artimiesiems, tačiau nemaža dalis pacientų pasaulyje jau yra visiškai vieni, neturi, kas jais pasirūpintų ir būtų ramstis sunkią akimirką:

„Šiai dienai gal 50 procentų pacientų yra vienišų ir jie neturi, kas juos galėtų slaugyti.

Yra pacientų, kurie visiškai negali likti savo namuose ir turėtų būti perkelti į stacionarias hospiso patalpas, bet neturime tam vietos, kur jie galėtų saugiai, užtikrintai, pasitikinčiai gyventi savo gyvenimą tokį, koks jis dar liko.“

Rūpestis suteikia vilties

Hospiso paslaugomis besinaudojančių asmenų lemtis skausminga – tai ligoniai, kuriems jau nebetaikomas medicininis gydymas, todėl vienintelė pagalba yra paliatyvioji priežiūra, užtikrinant, kad žmogus, gulėdamas ligos patale, būtų sotus, švarus, o svarbiausia nepamirštas ir lauktų savo išėjimo oriai.

„Kadangi liga nesirenka mūsų amžiaus, nežiūri, ar tu esi vaikas, ar jaunuolis, ar vyresnio amžiaus žmogus, šiai dienai hospiso pacientų amžiaus vidurkis yra maždaug 50 metų. Turime jaunuolių, turime ir 30, ir 45, ir 60 metų amžiaus pacientų.

Tai nėra tik pagyvenę žmonės, sergantys senatvės ligomis, tai yra pagalba sunkiai sergančiam žmogui, kuomet liga jau nebepagydoma ir negydoma“, – kalbėjo hospiso direktorė.

Žmonėms, lankantiems pacientus, įprastų kasdienių būtinų dalykų užtikrinimas yra savaime suprantamas ir neatskiriama darbo dalis, tačiau svarbiausia hospiso misija – pildyti paskutinius žmonių norus, kad ir kokie jie bebūtų – ar tai koncertas namuose, ar senos darbovietės aplankymas, ar išėjimas į seniai matytą Laisvės alėją, kuri būdavo draugų susitikimo vieta.

„Paskutinis noras yra apie gyvenimą, apie norą būti kartu su savo šeima ir norą būti nebepriklausomu, spręsti pačiam.

Vien tik noro sugalvojimas jau yra gyvenimas, nes žmogus kalba apie tai, ko jis nori ir tai labai svarbu, nes jis jau pradeda galvoti, kalbėti, pasakoti nebe apie savo ligą, su kuria jis gyvena daugybę metų ir tik apie tai galvodamas keliasi ir gulasi, bet atsiranda kiti potyriai, galvojimas, o kas pas mane ateis, kaip viskas vyks“, – dalijosi K. Krasko.

Paskutiniai pacientų norai spaudžia širdį

Paskutinieji sergančiųjų norai labai įvairūs, tačiau net ir mažiausi, paprasčiausi prašymai spaudžia širdį:

„Kiekvienas žmogus yra unikalus ir turi savo istoriją, ir daugybė stebuklų įvyksta bepildant paskutinį norą. Tie paprasti dalykai, kurie mums atrodo savaime suprantami, pacientui, gulinčiam lovoje ar įkalintam savo namuose, yra svajonė.

Mums, užsimetus striukę ir išbėgus į lauką, tai atrodo savaime suprantama, o tas žmogus tiesiog nori išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro, nori, kad ant jo snigtų ar lytų ir jis pajustų tą lietų, kuomet penkis metus jis nebuvo išėjęs iš namų.“

K. Krasko neslepia, jog išskirti vieną labiausiai galvoje įstrigusį norą be galo sunku – kiekvienas jis svarbus ir įstringantis atmintyje.

Štai, viena pacientė prieš šešerius metus be galo norėjo paskutinį kartą paslidinėti ir šis noras buvo įgyvendintas. Galimybė nors ir paskutinį kartą pajusti malonumą darant tai, kas patinka, suteikia stiprybės ir įpučia vilties gyventi.

„Kuomet žmogumi pradedi rūpintis, jis pats įsikvepia gyvenimui, kuris jam dar liko ir spėja nuveikti visus darbus, kurie dar yra nebaigti – sulaukti savo artimųjų, sulaukti vaikų, grįžtančių iš užsienio ar tiesiog pasikabėti su draugais, su kuriais seniai nesimatė ir su kuriais dar norėjo pasikalbėti“, – graudinosi pašnekovė.

Labiausiai širdį glosto momentai, kai pakanka laiko susipažinti su pacientu ir jo artimaisiais, užmegzti šiltus ir draugiškus santykius, tačiau gyvenimo tėkmė nesustoja, ir kartais mirtis pasiglemžia dar nespėjus susipažinti

Kiekvienas aplankymas prilygsta šventei

Mirtis – neišvengiama dirbant tokiame darbe, tačiau K. Krasko pabrėžia, jog tai nėra materija, apie kurią negalime kalbėti, apie tai kalbėti būtina, nes nei vienas nežinome, kada išauš mūsų paskutinioji diena. Jai pačiai akistata su mirtimi parodo, kaip svarbu nugyventi gyvenimą tokį, kokio patys norime:

„Tokiais momentais labiausiai pradedi vertinti gyvenimą, vertini kiekvieną akimirką toje dienoje, kuri vyksta, nes tiems pacientams jau yra pasakyta, kad jiems gydymas nebetaikomas, bet mes nei vienas nežinome, ar šiandien nėra ir mano paskutinė diena.

Mes nei vienas nesame apsaugotas nuo mirties, nei vienas nesame nemirtingas. Būti taip arti mirties yra įrodymas, kad aš irgi privalau gyventi gyvenimą 100 procentu, turiu dirbti tą darbą, kuris išpildo mane, pasitikėti Dievu ir laukti, kas man yra paruošta.“

Buvimas šalia sunkią akimirką tuo pačiu yra ir dovana. Kristina sako, jog atėjus į paciento namus niekada neišeini toks pats, koks žengei per slenkstį – dovanodamas laiką ir rūpestį pro duris iškeliauji vis didesne širdimi.

K. Krasko sako, kad be savanorių hospisas negalėtų suteikti tiek dėmesio ir rūpesčio pacientams. Laimei, yra daugybė neabejingų žmonių, kurie lanko sergančius ir skiria jiems tai, kas svarbiausia – savo laiką.

„Pacientai laukia, jie ruošiasi susitikimams ir tada nebelieka minties, kad esu vienišas, kad aš sunkiai sergu, manimi niekas nepasirūpina.

Jie prašo socialinių darbuotojų, kad jiems nupirktų saldainių, nes ateis savanoriai ir norės juos pavaišinti.

Jie labai laukia, ruošiasi tiems momentams, nors ir trumpiems, bet visada tai yra šventė pacientui, nes kažkas pas jį atvyks – kažkas ateina skaityti knygą, kurią pats pacientas išsirenka, kažkas ateina sutaisyti sulūžusio tualeto bakelio, pritaikyti vaikštynės ir padėti pasivaikščioti po kambarį, o kažkas atneša paciento mamai gėlių“, – apie savanorių ir pacientų santykius pasakojo įstaigos direktorė.

Kviečia prisiminti esančius šalia

Kiekvieną apsilankymą švente pacientams padaro tai, jog pas juos pro duris žengia pirmiausiai ne specialistas ar pareigybė, o žmogus – jis aunasi batus, nusivelka striukę ir neskuba tyloje statyti lašelinę, o nušluosto paciento skruostu riedančią ašarą.

Galiausiai, ne mirtis yra žmogaus variklis, o gyvenimas. Hospiso direktorė neslepia apmaudo, jog vis dažniau apsimetame, jog aplinkoje nėra žmonių, kurie palikti likimo valiai ir kuriems reikia ištiesti pagalbos ranką. Artėjant žiemos šventėms ji ragina nepamiršti, jog esame ne vieni ir prisiminti tą, kuris yra šalia.

„Visuomenėje labai daug gražaus ir laimingo gyvenimo ir, rodos, šalia mūsų nėra kenčiančio žmogaus, nėra pavargusių artimųjų, sergančių žmonių, nėra sėdinčių neįgaliojo rateliuose. Artėja gražiausios metų šventės, visi susirinksime prie šventinės Kalėdų eglutės, eisime į vietas, kur mums gera, bet ar ateis ten sunkiai sergantys žmonės ir ką aš galiu padaryti, kad jie ten ateitų?

Jie irgi yra mūsų visuomenės dalis, mūsų aplinka, kaimynai, draugai ir tai nėra apie mirtį, juk žmogus dar gyvena ir aš dar gyvenu.

Mes galime kartu pasidalindami, būdami kartu, matydami klausti, kaip tau sekasi, jeigu reikės pagalbos, žinok, aš čia, šalia.

Paklauskime, kuo aš galiu šiandien pasitarnauti – gal šiandien nereikės pagalbos tam žmogui, bet jis žinos, kad šalia yra žmogus, kuriam rūpi ir bent minutę jis nesijaus vienišas, bent minutę pagalvos, kad kažkam aš rūpėjau tada, kai man buvo labai sunku“, – ašarų nesulaiko moteris.

Juk kiekvienas, nugyvenęs gyvenimą tokį, koks mums skirtas, nusipelnome nelikti vieni – parodydami rūpestį esantiems šalia, ramia širdimi žinome, kad ir mums sunkią akimirką kažkas išties pagalbos ranką.

Sidebar placeholder