- Sveikatos apsaugos ministeriją paliko aktyviai rajonines ligonines lankiusi viceministrė. Kaip manote, ar nepasikeis ministerijos užmojai stiprinti šias įstaigas?
- Prieš keletą metų buvau triskart didesnės Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius.
Tada iš nežinojimo vis ką nors negero pasakydavau rajoninių ligoninių atžvilgiu – neva jos ten vis ko nors nepadaro, o didžiosios ligoninės už jas turi dirbti… Dabar vis nusišypsau tai prisiminęs.
Pasitvirtina liaudies patarlė – nespjauk į šulinį, nes pačiam teks iš jo gerti. Korta apsivertė – atsidūręs rajoninėje ligoninėje, pamačiau, su kokiomis problemomis jos susiduria.
Deja, didžiosios ligoninės, ministerija ir kiti valdžios atstovai sunkiai apie tai nutuokia. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad ši ministerija su ministre Marija Jakubauskiene mėgina pažvelgti į visus sveikatos sistemos kampus, yra be išankstinių nusistatymų prieš regionus. Negirdėjau, kad būtų mus peikusi, kad rajoninės gydymo įstaigos nedirba...
- Esate aktyvus Lietuvos rajoninių ligoninių asociacijos narys. Tad žinote pastarųjų aktualijas iš pagrindų. Jūsų nuomone, reikia plėsti paslaugų spektrą rajonuose ar vis dėlto pakanka telkti pajėgas didžiosiose šalies gydymo įstaigose?
- Jei periferijose nebus sukurto adekvataus požiūrio į sveikatos paslaugas, sulauksime neigiamų sveikatos padarinių: pirmiausiai padaugės onkologinių, širdies ir kraujagyslių, neišaiškintų lėtinių ligų, kurios didiesiems miestams ir sukuria ilgas pacientų eiles.
Pacientai į gydymo įstaigas papultų su užleistomis (trečios, ketvirtos stadijos) onkologinėmis ligomis, kas augintų ir finansinę naštą valstybei.
Regionai visada kurs neigiamus padarinius, jei į juos nebus adekvataus požiūrio. Strigs ir profilaktikos programos: be adekvataus požiūrio į regionus joms vykdyti nėra entuziazmo, nėra kasmetinių palyginamųjų skaičių ir adekvačios reakcijos į juos ar kitus rodiklių signalus.
Rajoninių ligoninių darbas yra nepelnytai nuvertinamas. Vis manoma: ai, ką gi rajoninė ligoninė ten gali… Gali. Ir labai daug ką.
- Sunku išlaviruoti tarp nuolatinių pasikeitimų? O pastarosios politinės aktualijos tik parodo, kaip greitai keičiama plokštelė...
- Jei sveikatos apsaugos ministras poste galėtų likti bent dvi kadencijas, sistemą ištiktų sėkmė. Jei toks stebuklas atsitiktų, matyčiau patekančią saulę. Bent kuri nors reforma turėtų aiškų tęstinumą.
Per dvidešimt trejus vadybinio darbo metus, iš viso turėjau trisdešimt ministrų: kiekvienas jų yra savaip spalvotas, nešantis reformas į gerą ir blogą pusę.
Vos įprantame dirbti pagal numatytas taisykles, žiūrėk, ateina naujas pakeitimas. Ministerijoje keičiasi vadovybė – vėl viskas iš naujo. Veikiama itin greitu tempu, vis leidžiami nauji įstatymai ir poįstatyminiai aktai.
O sistema negali taip greitai prisitaikyti ir tai sukelia įtampą, gydytojų nepasitenkinimą. Regionuose nėra tiek žmogiškųjų išteklių, kad galėtume taip greitai adaptuotis. Norėtųsi stabilumo, proceso aiškumo, daugiau garanto.
- Kodėl vienos rajoninės gydymo įstaigos klesti, o kitos – vos galą su galu suduria? Tai priklauso nuo vadovo galios ar ir nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, demografijos, savivaldybės paramos?
- Kodėl taip yra, išvardinčiau bent aštuonias aplinkybes. Kiekvienas vadovas turi asmeninių savybių – vieni sprendimus priima greičiau, kiti mėgsta klausimą pasverti.
Kokias paslaugas rajone ar regione tikslinga ir reikalinga plėtoti, aiškiai matyti. Be abejo, reikalinga įvertinti socialinį gyvenimą, gimstamumo rodiklius.
Viskam susireguliuoti nereikia nė ministerijos. Įvertinti darbą reikalinga pačiam sau, reikia nebijoti priimti nepopuliarius sprendimus, neįtikti rajono politinei vadovybei.
Pavyzdys – masiškai uždarinėjami gimdymo skyriai. Kretingoje savivaldybė jį siekė išlaikyti, tačiau pats mačiau, kad skyrių kofinansuoti kasmet reikalinga po 150 tūkstančių eurų.
Visa tai – iš kitų skyrių uždarbio. Be to, pats sau turi ir pripažinti, kad kuris nors tavo veiksmas buvo klaidingas – priėmei netinkamą sprendimą. Reikia mokėti ir už tai atsiprašyti, kolegai pasakyti, kad buvai neteisus.
Darbinė išpažintis – sėkmė. Vienam didesnė, kitam – mažesnė. Pasaulis taip sutvarkytas – negali visi būti turtingi. Vieni turi būti labiau, kiti mažiau įtakingi. Vieni šveicarai, kiti – vokiečiai, treti – bulgarai…
Kiekvienas rajono gyventojas turi žinoti, kokias paslaugas gali gauti ir kur. Kiekvienas gyvenime susiduriame su skausmu, baime ar didelėmis problemomis.
- Kadangi turite abipusės patirties, jums pačiam paprasčiau ir maloniau vadovauti didelei ar mažai gydymo įstaigai?
- Tvarumo pasiekti gerokai lengviau didelėje gydymo įstaigoje. Tokioje yra daugiau skyrių, daugiau gydančių gydytojų.
Kai skyriuje dirba daug personalo ir kurį nors jų ištinka trauma, liga, fors mažorinės ir kitos įtemptos situacijos, jos gerokai lengviau įveikiamos, nei ten, kur personalo gerokai mažiau.
Didelė ligoninė valdoma kitaip nei regioninė. Pastarosios nuolat vargsta su žmogiškaisiais ištekliais, kas vadovui kelia ypač didelę įtampą. Kiekviena fors mažorinė situacija, man atsiliepia ir emocinei sveikatai.
Na, o aparatūra, įstaigos strategija – visur panaši. Beje, regioninių ligoninių privalumas tas, kad norimą rezultatą galima pasiekti per trumpesnį laiką. Vien dėl to, kad čia yra mažesni užmojai.
Didelės ligoninės korpusas devynių aukštų, regioninėje užtenka ir trijų… Tad rezultatas pasiekiamas triskart greičiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą