Susvetimėjimas ir vienišumas – labai didelės šiuolaikinės visuomenės problemos. Tyrimai rodo vis augantį vienišų žmonių skaičių, dėl vienišumo jausmo vis dažniau kylančius žmonių psichologinius sutrikimus. Tuo pačiu galima pastebėti, kad sveikintis su nepažįstamu žmogumi šiuolaikinės Lietuvos miestuose nėra įprasta.
Lietuvių paprotinį elgesį tirianti etnologė Andželika Bylaitė-Žakaitienė teigia, kad Lietuvos kaimuose gyvenantys žmonės iki šiol sveikinasi su kiekvienu sutiktu žmogumi, net jei šis yra atsitiktinis, nepažįstamas praeivis.
Pasveikinti kiekvieną sutiktą žmogų – senas, gilias šaknis Lietuvos kultūroje turintis paprotys, kuriantis draugišką nuotaiką ir šiltus tarpusavio santykius, padedantis užmegzti ir palaikyti ryšį su kitu žmogumi.
Remdamiesi XIX – XX a. Lietuvos papročių tyrimais mokslininkai tvirtina, kad vaikas buvo mokomas sveikintis nuo pat mažumės. To namuose mokė tėvai, vėliau mokytojai – mokykloje. „Anksčiau nepasisveikinti su suaugusiuoju buvo didelis nusikaltimas”, – teigia kai kurie vyresnieji, apgailestaujantys, kad dabartiniai vaikai sveikintis su jais neskuba.
Pasitaikydavo, kad vaikas su tuo pačiu žmogumi pasisveikindavo net keletą kartų per dieną. Beje, ir suaugusieji antrąkart per dieną susitikę bent jau nusišypsodavo vienas kitam.
Etnografiniai tyrimai rodo, kad nesisveikinančių Lietuvos kaimo gyventojai nemėgo. Toks žmogus buvo laikomas piktu, keistu, neišprususiu žmogumi (apibūdindavo jį žodžiais „netašytas“, „surukėlis“, „pasipūtėlis“, „begėdis“). Jei žmogus nepasisveikindavo, iš tokio būdavo pasišaipoma – „nuėjo kaip šuo muilą prarijęs“, arba mestelėjama kandi užuomina – „Ar nematei kiaulės su zvaneliais?“.
Sveikinimosi dienos proga Etninės kultūros globos taryba kviečia visus prikelti senuosius papročius Lietuvoje – sveikintis ne tik su draugais, bendradarbiais bei pažįstamais, bet ir su kaimynais (nors jie galbūt yra pažįstami tik iš matymo), taip pat ir su atsitiktinai sutiktais žmonėmis, jeigu susidūrėte su jais akis į akį lifte, miško takelyje, kaime, miestelyje…
Palabinkime gatvės šlavėją, tame pačiame name gyvenantį senolį, kaimynų vaiką, nepažįstamą praeivį…
Nuo to visi būsime sveikesni, linksmesni ir laimingesni. Juk sveikinimas turi stebuklingą galią. Ypač mūsiški pasisveikinimai, kuriais linkima labos (geros) dienos bei sveikatos.
Tesugrįžta į Lietuvą senosios sveikinimosi tradicijos!
Etninės kultūros globos taryba
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą