„Tikrai nekeliu savęs ant pjedestalo“

„Nepamenu, kada turėjau normalias atostogas“, - pokalbio metu užsiminė šiemet profesinės karjeros 20-metį mininti balerina. Nors prieš keletą metų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ji baigė baleto artistės karjerą, tačiau ir toliau kuria kaip nepriklausoma artistė, baleto artistams veda baleto pamokas, turi įkūrusi savo vardu pavadintą baleto mokyklą, tad nuoširdžiai ilsėtis tarsi ir nėra kada.

„Taip, dabar daug kas kitaip. Juk dabar kai kuriems vaikams ir jų mamytėms atrodo, kad baleto gali išmokti ir “Youtube„ žiūrėdamas...“ - atlaidžiai šypteli Beata ir atvirai pasakoja, kokius išgyvenimus jai teko patirti, kai pati žengė pirmuosius baleto žingsnius.

Daugelio kitų profesijų atstovams 20 metų gal ir nėra labai daug, o ką šis skaičius reiškia balerinai?

Iš vienos pusės, atrodo labai daug, bet iš kitos pusės, - tie 20 metų labai greitai prabėgo. Kaip akimirka.

Tie 20 metų man - tai sukaupta didžiulė patirtis. Noriu tikėti, kad per tą laiką išmokau ir pasisėmiau tikrai nemažai, tad dabar galiu savo patirtimi dalytis su kitais.

Mano bagažas profesionaliajame teatre tikrai nemenkas. Šokti pradėjau nuo 5-erių, gruodį man sukanka 43-eji, tad galima sakyti, kad šoku visą gyvenimą.

Jūsų profesinio kelio 20-mečiui Anželika Cholina dedikavo ir naująjį spektaklį „Pikų dama“.

Taip, tai man didelė garbė ir nemenkas iššūkis. Aš turiu suvaidinti aštuoniasdešimtmetę. Man pačiai tai buvo nemenkas perlipimas per save. Neslėpsiu, sukurti šį personažą nebuvo lengva, bet tokios užduotys skatina tobulėti. Kartais žmonės net neįsivaizduoja, kiek jie gali. Aš ir pati dažnai savęs klausiu - o kur ta riba? Kol kas nežinau.

Nežinau to jausmo, jei dabar nešokčiau iš viso. Nežinau, kaip jausiuosi, kai pasakysiu: „Viskas.“

Beje, garsus sovietų ir JAV baleto artistas, baletmeisteris Michailas Baryšnikovas apsilankė A/CH teatro spektaklyje „Idiotas“ ir po spektaklio tarp kitko Anželikai Cholinai užsiminė, kad aš dar šoksiu iki 60-mečio... Ką tai turėjo reikšti, aš nežinau, bet man tai išgirsti - didžiulis komplimentas.

O mums - žiūrovams - viltis dar ilgai jus matyti scenoje. Beje, ar kartais pagalvojate, ką dar galėtumėte veikti?

Jei ir „pasimatuoju“ kitas profesijas, jos vis tiek susijusios su teatru - galiu grimuoti, kurti sceninį įvaizdį. Supratau viena, kad popierizmai, technika - ne man. Jau geriau grindis išplausiu.

Beata, teorikai jus jau galima vadinti pensininke?

Iš dalies taip. Valstybiniame muzikiniame teatre karjerą aš jau baigiau - jau gaunu vadinamąją rentą. Dabar dirbu kaip nepriklausoma artistė.

Nepaisant pensininkės statuso, stebint pastarųjų metų jūsų vaidmenis atrodo, kad kaip tik dabar pats jūsų žydėjimas. Kaip manote, kas tai lėmė?

Nežinau, gal reiklumas sau ir didžiulė atsakomybė, duotybė iš aukščiau. Gavusi kiekvieną vaidmenį aš jaučiu didžiulę atsakomybę.

Kol leidžia fizinės galimybės, tol ir keliauju tuo keliu. Žinoma, tie karantinai turėjo nemenkos įtakos. Beje, per pirmąjį iš pradžių pasijutau tarsi rojuje. Tokia priverstinė pertrauka po ištisinio darbinio maratono kone be laisvų savaitgalių, išeiginių man atrodė tarsi didžiulė dovana. Be proto buvo keistas jausmas suvokti, kad man nereikia niekur eiti ir nieko daryti. Aš net bijojau išsižioti ir kam nors garsiai pasakyti, kad per tą priverstinį sustojimą man buvo labai gerai. Galėjau pagaliau skirti laiko sau. Galėjau groti, piešti, skaityti, tiesiog eiti į lauką pasivaikščioti... Bet toks atsipalaidavimas prie gero nepriveda. Greitai pajutau, kad kūnas tampa bulvių maišeliu. O vyresniame amžiuje susigrąžinti formą nėra taip paprasta, kaip jaunystėje. Suvokiu, kad dabar savo instrumentui - savo kūnui - turiu skirti daugiau laiko ir dėmesio.

Viename interviu užsiminėte, kad tą kūno skausmą, kurį daugelis pajaučia tik po gero bulviakasio, baleto artistai jaučia nuolat...

Rytais, kol išlipi iš lovos, taip ir jautiesi, sukaustytas ir sustingęs, bet pradedi judėti ir viskas normalizuojasi.

O kaip atrodo balerinos diena? Treniruojatės kasdien?

Kiekvieną mielą dieną. Čia kaip „Tėve mūsų“, arba kaip dantis išsivalyti. Nereikia net ir specialios treniruotės, juk ir dirbdama su studentais ar baleto šokio moksleivėmis taip pat esi nuolatiniame judesy. Bet kasdien dar turiu ir rimtą treniruotę. Būna, kad treniruojuosi ir du kartus per dieną. Bet tikrai savęs nežaloju ir nebedarau to, ko nebegaliu. Praėjo tas laikas, kai laužiau save. Dabar jau viską darau ne ambicijų, o proto vedama.

Žiūrovui, ko gero, svarbu ne tik tai, kokia baleto artisto fizinė parengtis, bet kur kas svarbiau, kokią emociją jis transliuoja, kaip perteikia personažo išgyvenimus. Juk tai taip sunku, kai nėra žodžių, tik judesys.

Paprastai galvojama, kad moterys yra jautresnės, bet mane labai nustebino, kad spektaklio emocija lygiai taip pat paliečia ir vyrus. Ne kartą sulaukiu padėkų iš moterų, kurios atsivedė į spektaklį vyrą kone per prievartą, o viskas baigėsi jautriomis vyro ašaromis...

Tiesa, perteikti emocijas šokiu nėra paprasta. Juk kaip artistas jaučiasi viduje, nebūtinai tai ištransliuoja ir žiūrovui.

Kai paliečiama ši tema, aš labiausiai prisimenu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre spektaklį „Žydrasis Dunojus“. Pamenu, kad būtent po šio spektaklio valydamasi grimą suvokiau, kad tą dieną kažkas įvyko. Dar keletą dienų negalėjau suvokti, kas tai buvo, bet vėliau supratau, kad tai ir buvo ta emocija, apie kurią mes dabar kalbame. Tai nebuvo tik techniškai atliktas spektaklis, bet buvo ir vidus. Pajutau beprotiškai didžiulį malonumą.

Dažnai aktoriai akcentuoja, kad labai svarbu sulaukti savo vaidmens ir sutikti savąjį režisierių. Panašu, kad negalite skųstis nei vienu, nei kitu.

Iš tikrųjų man labai pasisekė. Man didžiulė garbė ir laimė dirbti su Anželika Cholina. Esu dėkinga jai už tą pasitikėjimą. Kartais aš ir pati netikiu savimi tiek, kiek tiki manimi režisierius.

Anželika padėjo man suprasti, kad baleto artistas turi ne tik techniškai sušokti, bet ir pravesti mintį. Ir padaryti taip, kad net 50-oje eilėje sėdintį žiūrovą ta mintis paliestų. Būtent ši režisierė padėjo man suprasti, kaip reikia gilintis į vaidmenį, atskleidė daug sceninių subtilybių.

Jei ir „pasimatuoju“ kitas profesijas, jos vis tiek susijusios su teatru - galiu grimuoti, kurti sceninį įvaizdį. Supratau viena, kad popierizmai, technika - ne man. Jau geriau grindis išplausiu.

Negaliu atsakyti, gal ir yra duotybių iš aukščiau, o gal padeda ir mano gyvenimiškos patirtys, bet suprantu viena - man tai patinka. Kartais net nesuvoki, ką darai, tiesiog įeini į tą būseną ir stengiesi nešti tą natą, jausmą, kad jis nenutrūktų per visą spektaklį.

Pamenu, po pirmųjų „Anos Kareninos“ spektaklių rytais net negalėdavau iš lovos pakilti, nuo tų išgyvenimų scenoje, regis, net pykindavo. Prireikdavo net kelių dienų, kad galėčiau atsigauti.

Aktoriai dažnai užsimena, kad „išeiti iš vaidmens“ nėra taip paprasta.

Taip, dažnai apie tai kalbamės su aktoriais. Pavyzdžiui, ateina kuris nors kolega be nuotaikos ir prisipažįsta nebesuprantantis, kas jis yra - personažas ar jis pats. Jei stiprūs vaidmenys, jie gali taip įtraukti, kad viduje persiorientuoti labai sudėtinga.

To aš irgi išmokau. Anos Kareninos vaidmenį aš kokius porą metų nešiojausi ir tai labai ryškiai jaučiau. Ta vidinė drama kasdienybėje man nepadėjo. Kaip paleisti vaidmenį, mūsų niekas nemoko, bet kiekvienas randame savo metodų. Aš po „Anos Kareninos“ spektaklio užkulisiuose turiu išsiverkti ir tik tada išeinu nusilenkti žiūrovams. Žinau, kad yra ir tokių aktorių, kurie po spektaklio eina išsivemti...

O jei liktumėte vaidmenyje?

Tiesiog būtum nestabilios nuotaikos. Manau, kad ir aplinkinius tai labai veikia.

O ką reiškia gyventi su balerina šeimos nariams?

Nežinau. Reikia klausti šeimos narių. Suprantu tik tiek, kad tai turėtų būti be proto sudėtinga. Tiems žmonėms, kurie nedirba to darbo, gal ir sunku suprasti, kad kartais po spektaklio ar repeticijų tiesiog nebeturi jėgų niekam. Net nebeturi jėgų eiti pasivaikščioti. Noriu tikėti, kad artimieji mane supranta ir palaiko. Taip būna miela, kai sūnus kartais iš vakaro supratingai paklausia: „Tavęs rytoj tikriausiai nežadinti?“

Bet aš pati žinau, kad su metais, paleidus vadžias, leidus sau paatostogauti, atgauti formą nebebus paprasta.

Paatostogauti - ką tai reiškia jums?

Tai reiškia nedirbti - netempti raumenuko.

Kitiems šis žodis asocijuojasi, pavyzdžiui, su šiltais kraštais. Viešbutis, baseinas, paketas „viskas įskaičiuota“...

Aš jau ir nepamenu, kada turėjau tokias atostogas, kai buvome su šeima kur nors išvykę. Senokai tai buvo.

Iš tiesų man pakaktų kad ir į kokį kaimą išvykti. Bet ne savaitgaliui, ne dienai dviem, o bent jau visai savaitei... Net negaliu prisiminti, kada aš tokias atostogas turėjau, gal kokiais 2017-aisiais ar 2018-aisiais.

Beata, tikrai? Kodėl?

Tiesiog taip viskas susidėlioja. Kai atostogauji viename teatre, dirbi kitame. Jei vasarą teatre atostogauji, vis tiek vyksta įvairūs festivaliai, o prasidėjus mokslo metams daug jėgų atiduoti reikia ir savo baleto mokyklai. Taigi - kada atostogauti?

Ar tai nėra per didelė auka?

Bet dabar aš jau išmokau susidėlioti prioritetus. Anksčiau stengdavausi visur dalyvauti, visur nueiti, o dabar jau žinau, kad ir ta viena diena poilsio man kartais yra daug svarbiau.

Įsivaizduoju, kad bet kuriame darbe egzistuoja pakilimai ir duobės. Kaip save „įkraunate“, kur randate peno sielai?

Gamtoje. Be to, man labai patinka vairuoti. Tai tarsi savotiška meditacija, galimybė pabūti su savimi. Man patinka piešti ir groti. Suprantu, kokia muzika yra galinga ir kokią įtaką daro žmogui. Ji tokia gili, bedugnė ir kaip gali skirtingai tave paliesti. Kartais grįžtu labai pavargusi, užsidedu ausines ir groju valandų valandas - taip išsikraunu. Kuriu muziką. Tiesa, nemoku jos užrašyti. Vaikystėje irgi kūriau muziką, bet kurį laiką jau buvau apleidusi šį užsiėmimą, per karantiną vėl suradau šią širdžiai mielą veiklą. Prisimenu, kaip vaikystėje man buvo svarbu groti. Visą susikaupusį skausmą išliedavau per ašaras ir per muziką. Tiesa, tuomet nebuvo tokių galimybių, kad tavo grojimas netrikdytų aplinkinių rimties. Kaipmat kaimynai pradėdavo į radiatorius belsti (juokiasi).

O kaip buitis?

Žinote, neslėpsiu, aš retai būnu namuose. Keliuosi 6 ryte, o vakare po visų veiklų grįžtu namo tik apie 20 val. Tad buičiai to laiko lieka tikrai nedaug, bet to, ir nesureikšminame. Pavyzdžiui, pusryčius paprastai gamina tas, kuris pirmas atsikėlė...

Neblogas pretekstas ilgiau pamiegoti...

Šeimoje stengiamės išlaikyti balansą, suvokiu, kad turi ateiti ir mano eilė daryti pusryčius (juokiasi).

Ar teisingai suprantu, kad virtuvė, namų puoselėjimas - ne jūsų stichija?

Tikriausiai pirmą kartą tai dabar garsiai prisipažinsiu - tikrai ne. Bet, nepaisant to, namai man yra labai brangūs, nes tai yra erdvė, kurioje man gera būti su savo artimaisiais.

Ar lieka laiko draugėms?

Aš iš tų uždaresniųjų. Taip, yra draugių, kolegių, su kuriomis bendrauju, bet negalėčiau pasakyti, kad man viena iš terapijų - atviras pokalbis su geriausia drauge.

Matyt, tai ateina iš vaikystės. Matyt, nuo mažumės pripratau būti viena. Kai daugelį dalykų turėdavau padaryti pati, matyt, taip ir liko įprasta, kad galų gale esi vis tiek vienas akistatoje su savimi pačiu. Pirma laiko buvau priversta suaugti. Su bendraamžėmis nelabai turėdavau apie ką kalbėti, nes pokalbiai apie lėles nerūpėjo. Reikėdavo galvoti, iš kur gauti pinigų, nes namuose nebuvo ko valgyti.

Nesakau, kad man netrūko to artimo ryšio - turėti tikrą draugę. Tiesiog kai kurios gyvenimiškos patirtys nuvylė, ir suvokiau, kad nebenoriu to patirti.

Viešumoje santūri, rimta, gal kartais galite pasirodyti ir šalta. O kokia esate iš tikrųjų?

Čia reikėtų klausti kitų. Mano aplinkos žmonės, su kuriais bendrauju „N“ metų, manau, tikrai paneigtų, kad esu tik rimta ir santūri. Šeimoje, vaikystėje aš visada buvau tas žmogus, kuris kelia visiems nuotaiką. Ir dabar mielai su sūnumi ar su mokinėmis baleto mokykloje pakvailioju. Tiesiog viskam yra sava vieta ir laikas.

Esu ne kartą patyrusi tą jausmą, kai matau, kaip nepažįstamiems žmonėms nejauku prieiti, užkalbinti, kaip jie jaudinasi, dreba. Gal kartais ta mano povyza iš tikrųjų sudaro šaltos balerinos įvaizdį. Bet tikrai taip nėra. Kai pradedi bendrauti, jie pakeičia savo nuomonę ir nustebę pasako, kad aš žemiška. Tiesiog esu išmokusi neeikvoti savęs ten, kur nereikia.

O kas jus prajuokina? Ar dažnai kvatojate iš visos širdies?

Retai. Ir tai bus akmenukas į mano daržą - pastaruoju metu pradedu suvokti, kad nemoku ištransliuoti aplinkiniams savo džiaugsmo. Viduje tarsi džiaugiuosi, bet aplinkiniai turbūt to nejaučia. Galbūt juos tai kartais ir skaudina.

Įvyko spektaklio premjera, visi liaupsina, apipila gėlėmis... Kiek ilgai tęsiasi ta euforija?

Žinoma, negyveni metų metus ta euforija, bet ji tikrai tęsiasi ne minutę ir ne dvi. Ypač stipriai tai pajutau po spektaklio „Ana Karenina“ premjeros. Tuomet ir pati sunkiai suvokiau, ką aš padariau ir kaip tai vertina aplinkiniai. Sykiu buvo ir baisu, ir gera. Po to suvokiau, ką žmonės turi omenyje sakydami, kad kai atsiranda dėmesys, jį nėra paprasta priimti. Laikui bėgant išmoksti ir su tuo susitvarkyti.

Jaučiate tą dėmesį ir kasdienybėje?

Aš to nesureikšminu. Tiesiog esu viena iš daugelio dirbančių savo mėgstamą darbą, ir tiek. Būna, kad su manimi sveikinasi nepažįstami žmonės, bet tikrai negalvoju, kad tai dėl to, jog aš žvaigždė. Juk ir aš ryte pasisveikinu su kiemsargiu ar gatvės šlavėju, tai tiesiog mandagu, ir tiek.

Žinoma, būna labai gera, kai sulaukiu malonių žinučių, laiškų. Gera žinoti, kad mano darbas paveikė, įkvėpė.

O kritikos sulaukiate?

Tikriausiai didžiausia kritikė sau esu aš pati. Esu sau žiauriai reikli. Gal kartais ta savivertė galėtų būti ir aukštesnė. Tikrai nekeliu savęs ant pjedestalo.

O gal vertėtų kartais pabūti tiesiog žvaigžde?

Apie tai man yra užsiminęs ne vienas. Bet ką tai pakeistų? Turbūt mano vertybės yra paprastesnės.

Viename interviu užsiminėte, kad jūsų gyvenimas - kaip pianino klavišai: juodi susimaišę su baltais. Laimei, paprastai juodieji klavišai būna siauresni. Visgi neretai nutinka taip, kad juodieji periodai labiau įsirėžia į atmintį. Juk kartais viena kandi replika gali niekais paversti visą dieną buvusią puikią nuotaiką...

Ir dabar kasdienybėje yra įvairių pianino klavišų. Kartais suskamba ir si bemol, bet juk tai normalu?

Mano atveju tie juodieji periodai taip ryškiai įsirėžė, matyt, dėl to, kad tai vyko labai jautriame amžiuje - vaikystėje, paauglystėje. Viskas buvo labai arti, daug ir ne pagal mano metus.

Turite omenyje ankstyvą tėčio netektį, mamos depresiją, nepriteklių, baleto mokykloje patirtas patyčias?

Taip, tai, matyt, stipriai formavo ir mano asmenybę. Gal dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų dabar kitiems kartais atrodau liūdna, santūri ar net šalta.

Dabar žvelgiant į jus neįmanoma patikėti, kad kažkada mokykloje jus vadino stora karve.

Mokykloje buvau viena storiausių klasėje. Dėl to labai kentėjau. Bliaunanti gulbė, stora karvė ar kiaulė - taip vadindavo. Tuo metu mokytojas buvo autoritetas ir tu neturėdavai teisės prieštarauti - dabar laikai pasikeitę. Mokytojai mus „dresavo“ - tuomet buvo tokia mokykla. Yra buvę, kad ir rankinę į vaiką paleisdavo ar per veidą suduodavo. Pamenu, kartą nualpau per baleto pamoką, mokytoja skėlė antausį, liepė keltis ir šokti toliau.

Deja, išgyvenimų būta labai nemalonių. Jau nekalbu apie pilnas pėdas rakščių, kurių prilįsdavo repetuojant salėje. Tikiu, kad ne visi tai patyrė.

Jūsų laikais būsimoms balerinoms buvo taikomi labai griežti standartai?

Kiekvieną šeštadienį mus vesdavo svertis, kiekviena turėjome sąsiuvinį, kur fiksuodavome savo svorį. Jei per daug priaugdavome, gaudavome velnių kaip reikiant. Pamenu, buvo mokytoja, kuri pribėgusi liepdavo ištraukti iš mokyklinės prijuostės rankas ir parodyti, ar nesinešame kokio nors gardėsio. O iš tiesų ir pavalgyti nelabai kada turėdavome, nes nuolat bėgdavome iš pamokos į pamoką, o dar reikėdavo spėti persirengti šokių pamokoms. Alkis buvo nuolatinis palydovas, tad tos mergaitės, kurios gyvendavo bendrabutyje, dažnai mums atnešdavo bent juodos duonos pakrimsti.

Turėdama tokią patirtį aš dabar moku matyti gėrį pačiuose mažiausiuose dalykuose.

Teko skaityti, kad naktį net miegodavote špagato arba virvės poza?

Taip treniruodavau raumenis. Žinau, kad skamba įdomiai... Bet aš visada buvau reikli sau. Buvau kovotoja. Šitoje profesijoje reikia turėti stiprų charakterį.

Aš ir savo mokinėms dabar dažnai kartoju, kad lengviau nebus. Baletas apskritai yra labai nepatogus, jis nėra prigimtinis. Balete viską turi daryti prieš gamtą. Kiekvieną kartą turi save versti susidraugauti su fiziniu skausmu.

Mėgstama sakyti, kad sunkumai užgrūdina, užaugina, bet gal atvirkščiai - gniuždo ir menkina savivertę? Ar kada nors pagalvojote, kokia dabar būtumėte, jei vaikystė būtų buvusi kitokia?

Kai pradedu galvoti apie savo nueitą kelią, nuoširdžiai pasakysiu - aš nesuprantu, kaip aš jį nuėjau. Man tai didžiulė mįslė.

Taip jau yra, kad iš vaikystės atsinešame didžiulį bagažą. Kad ir kaip stengiamės savęs nekoduoti, išlaisvinti, bet iki galo pabėgti nuo tų patirčių, matyt, nepavyks.

Dažnai pagalvoju, jeigu man dabar reikėtų viską iš naujo išgyventi...

Nekartotumėte?

Turbūt kartočiau tik profesinę pusę. Viso kito nenorėčiau patirti ir nelinkėčiau niekam.

Nuotraukų autorė - Viktorija VAIŠVILAITĖ-SKIRUTIENĖ