Turistų vilionėms - rūko sirenos

(3)

Nidos Karvė, kurią vaikai apmėtydavo akmenimis. Pyplys. Kauklys. Šventosios Jūrų vilkas, iš proto varęs poilsiautojus. Tai - vietinių pamario ir pajūrio gyventojų sugalvoti ypatingų bei užmarštin nugrimzdusių prietaisų nautofonų vardai.

Šie garso signalus skleidę įrenginiai buvo skirti jūroje ar mariose užsibuvusiems bei tiršto rūko užkluptiems žvejams, kurie nebegalėdavo matyti švyturio blyksčių, ir orientyru kelionei į saugų uostą jiems tapdavę kartais visą naktį ūkdavę nautofonai.

Turistiniais bei marinistinės kultūros puoselėjimo tikslais vystoma idėja atgaivinti vientintelį Lietuvoje išlikusį nautofoną, pramintą Jūrų vilku, Šventojoje. Dar vieną rūko sireną sumontuoti pamaryje Nidoje, tarp žvejų ir jachtų uostelio. Agregatai būtų įjungiami tik tam tikromis progomis bei rankiniu būdu užkūrus senovinius generatorius.

Jūrų vilkas

Nautofonais galima vadinti specifinius prietaisus bokšteliuose, nuo kurių į jūrą ar marias sklisdavo vadinamieji rūko signalai. Jų reikėdavę žvejams tuomet, kai per užėjusią tirštą miglą virš vandens ar ledo nebebūdavo galimybės prasimušti šviesos signalui.

"Oriniai rūko signalai pasaulio praktikoje būdavo perduodami nautofonais, sirenomis, diafonais, kai kada bažnyčių varpais, garo švilpukais, patrankomis ir sprogimais. Daug originalių prietaisų buvo išrasta, norint pagerinti skambėjimą rūke.

Lietuvoje mes turėjome nautofonus, kurie veikė XX a. Prie marių - Nidoje, o pajūryje - vėl Nidoje, Klaipėdoje ant šiaurinio molo ir Šventojoje. Visi jie nustojo veikti praėjusio amžiaus pabaigoje, o fiziškai išliko vos vienas, esantis kopose Šventojoje, netoli uosto įplaukos. Veikiantį nautofoną Baltijos jūros regione žinau tik Lenkijoje„, - “Vakarų ekspresui" pasakojo farologas Aidas Jurkštas.

Visi nautofonai požeminiais kabeliais buvo sujungti su švyturiais, iš kurių administracinių pastatų ir buvo valdomi: įjungiami bei išjungiami. Deja, šių jungčių nebelikę.

MOHIKANAS. Taip dabar atrodo Šventosios nautofono bokštas. Jis - vientintelis išlikęs visoje Lietuvoje, todėl šį navigacinį inžinerinį objektą siūloma įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

„Man pavyko rasti 1957 m. Šventojoje pastatyto nautofono brėžinius: ant betono pagrindo pastatytas metalinių ažūrinių konstrukcijų 13 m aukščio bokštas su dviem nautofono garsiakalbiais. Paskutinis įrašas apie priežiūrą - 1977 m., tad šis agregatas veikė palyginti trumpai.

Tačiau jo garsą atsimena vietiniai senbuviai bei to laikotarpio poilsiautojai, kurie nebūdavę labai sužavėti, kai per visą naktį, užėjus rūkui, tam tikrais intervalais girdėdavosi ūkimas“, - pasakojo jis.

2018 m. Šventosios turizmo asociacijos iniciatyva surūdijęs, neprižiūrimas nautofono bokštas buvo sutvirtintas metalinių lynų atatampomis, pastatytas informacinis stendas. Minėtos organizacijos vadovas Kęstutis Oginskas „Vakarų ekspresui“ sakė, kad senieji šventojiškiai prietaisą vadino Jūrų vilku.

„Sunykus Šventosios uostui nebereikalingas buvo ir nautofonas, kurio bokštas dabar vienintelis mena laikus, kai čia veikė uostas. Jo įveiklinimas būtų labai prasmingas“, - sakė jis.

Šių metų sausį Kultūros paveldo departamentą pasiekė švyturių entuziasto, inžinieriaus Tomo Jačionio raštas dėl galimybių Šventosios nautofoną, kaip unikalų Lietuvoje inžinerinį objektą, įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

IDĖJA. Kadangi autentiškoje vietoje Nidoje nautofono nebėra, siūloma rūko signalą leisti nuo „Audronašos“ pastato bokštelio. Prietaisas veiktų edukacijai, rankomis užkūrus senovinį generatorių.

Geležinė karvė

Dar įdomesnis atvejis - Nidoje: vienas nautofonas (garsas sklido 6,4 km atstumu) stovėjo ant apsauginio kopagūbrio pajūryje, o kitas - prie marių, už paveldosauginio architekto Alfredo Paulausko suprojektuoto ir 1976-aisiais iškilusio Nidos prieplaukos pastato („Audronašos“). Jo garsas sklido 3,2 km atstumu.

Vietiniai nidiškiai puikiai atsimena šį 1952 m. pastatytą nautofoną, kurį vieni vadino Nidos Karve (nes priminė mūkimą), kiti - Pypliu ar Kaukliu. 8 m aukščio metaliniame ažūriniame bokšte buvo įkeltas didelis juodos spalvos garsiakalbis. Bokštelis su įrenginiu buvo demontuoti apie 1990-uosius.

„Jis ūkdavo, kai užeidavo rūkas virš marių. Daugiausiai - rudenį ir pavasarį. Labai pagelbėdavo poledinės žūklės mėgėjams, ypač pavasarį per atodrėkius, nes per rūką nesiorientuodavai, kur krantas. Pamenu, kai kada vaikai net akmenimis apmėtydavo Kauklį, nes tas garsas erzino“, - juokdamasis prisiminė Neringos vicemeras nidiškis Narūnas Lendraitis.

O apie 1987 m. į Nidą atsikrausčiusi gyventi dabartinė Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser tikino, kad ūkiantį agregatą vadino Nidos Karve.

„Net pabusdavau nuo to ūkimo. Suprasdavai, kad užslinko didžiulis rūkas. Apimdavo baimė dėl mariose likusių žvejų, kad tik kokia nelaimė neatsitiktų“, - pasakojo ji.

Uoste dirbę nidiškiai porino, jog nautofonas kai kada veikdavo ir kiaurą naktį.

„Mes jau pripratę būdavome ir negirdėdavome to garso. Nautofoną su visu bokšteliu pašalino, kai įrenginėjo ar rekonstravo jachtų uostelį. Labai naudingas buvo prietaisas, nes tais laikais dešimtys žvejybinių botų, dorių išplaukdavo į marias.

Užėjus rūkui nebesimatydavo švyturio spindulio, todėl švyturininkas įjungdavo nautofoną. Pamenu, jį įjungdavo ir esant gausiam snygiui, kad poledinės žūklės žvejai neklaidžiotų“, - pasakojo vienas nidiškis.

Anot T. Jačionio, kas metus vidutiniškai krašto laivavedžiams ir žvejams savo unikaliu ir įsimintinu garso signalu Nidos pamario nautofonas kelią rodė apie 1 200 valandų. Ypač daug, 342 valandas per mėnesį, nautofonas veikė 1974 m. lapkritį.

„Paradoksalu: nors sovietai ir susikonstravo kuo nuskristi iki Mėnulio, tačiau itin sudėtinga nautofono elektros įranga to meto karo inžinieriams buvo neįveikiama technologija: Nidos nautofonas 1949 m. buvo suprojektuotas ir pagamintas Berlyne, įmonėje PING.

Nautofonai garsą skleisdavo naudodami elektros energiją, kurią gamindavo trys Nidos švyturio administraciniame pastate sumontuoti dyzeliniai Ukrainos Charkivo mieste 1951-1952 metais pagaminti MCA 72/4 tipo elektros generatoriai“, - detales atskleidė VILNIUS TECH dėstytojas T. Jačionis.

Edukacinė atrakcija

Ar įmanoma būtų tiesioginių elektros energijos šaltinių nebeturinčius Šventosios ir Nidos nautofonus prikelti naujam gyvenimui?

„Manau, kad taip, ir tai būtų labai prasminga. Abu atvejai - skirtingi, bet susiję su marinistinės kultūros puoselėjimu, jūrinės valstybės įvaizdžio formavimu, duokle istorijai. Šventojoje galima sumontuoti garsiakalbius ant išlikusio bokšto, o Nidoje, pasitarus su pastato savininkais, jo rekonstrukcijos architektais, siūlyčiau garsiakalbį įmontuoti “Audronašos" bokšte. Jo nesimatytų iš išorės, negadintų eksterjero vaizdo, būtų paslėptas.

Jau kalbėjau su savininkais, jie idėją vertina palankiai. Pastatas - paveldosauginis, tad visus veiksmus reikės derinti. Na, ir rasti lėšų iš privačių rėmėjų", - teigė T. Jačionis.

Idėja: šalia abiejų nautofonų pastatyti senovinius veikiančius rankomis užkuriamus dyzelinius ar oro kompresoriaus elektros generatorius.

„Norint užkurti senovinį dyzelinį variklį, ekskursantams reikėtų suvalgyti po papildomą kepsnį... Ta procedūra reikalauja intensyvių fizinių pastangų, o tai taptų atraktyvia edukacine programa ekskursijoms ar švenčių proginiu simboliu“, - svarstė pokalbininkas.

Esą atkūrus Nidos nautofono funkcionalumą, būtų praplėstas ir švyturio kompleksas, kartu įprasmintos architekto A. Paulausko sukurtų sprendinių sąsajos su laivyba, rūko signalai taptų pretekstu žmonėms papasakoti apie autochtoninio žvejybos amato pavojus, jo ypatumus.

„Galų gale - papildoma reklama abiem kurortams. Žmonės norės nusifilmuoti, nusifotografuoti, kaip jie užkuria tą generatorių, pradeda ūkti nautofonas, plis žinia apie tokią atrakciją“, - tikino T. Jačionis.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder