Vytautas Grubliauskas: „Taip, man 69, ir gerai, kad ne danguje“

Gerbiamas Vytautai, skaičius 69 vizualiai primena in ir jang simbolį - pusiausvyrą. Muzikoje tai galėtų būti tarsi džiazo standartas su netikėta moduliacija. Kaip jaučiatės šioje „preliudijoje“ į jubiliejinius 70-uosius? Ar šis skaičius jums skamba kaip rami baladė, ar vis dar kaip energingas bibopas?

Žinote, džiaze, kaip ir gyvenime, svarbiausia ne tik tempas, bet ritmas ir tai, kaip tu jauti harmoniją. 69-eri man skamba kaip solidi, brandi kompozicija. Tai jau nebėra tas nutrūktgalviškas, eksperimentinis „free“ džiazas, kai norisi groti viską ir iškart. 

Sakyčiau, tai labiau primena Louiso Armstrongo vėlyvąją lyriką - mažiau natų, bet kiekviena jų turi savo svorį ir vietą. Jaučiuosi harmonijoje. Tai nėra nei liūdna baladė, nei beprotiškas lėkimas - tai tiesiog tradicinis, niekada nesenstantis svingas, kuriuo mėgaujuosi. Taip, man 69, ir gerai, kad ne danguje, o čia, ant žemės, su savo darbais ir muzika.

Visą gyvenimą laviravote tarp trimito ir tribūnos. Dabar, žvelgiant atgal, kuris instrumentas - politinis balsas ar varinis trimitas - pareikalavo daugiau „plaučių“ ir ištvermės? Kuris iš jų jums šiandien teikia daugiau džiaugsmo?

Be jokios abejonės - politika reikalauja kur kas daugiau „plaučių“, ir dažnai tas oras ten, deja, būna gerokai retesnis vertybine prasme, gal, sakyčiau, labiau užterštas nei scenoje. Muzikoje, jei groji falšyvai, publika tai iškart išgirsta. Politikoje falšas kartais, deja, praeina kaip norma ir, ko gero, to „vertybinio falšo“ gausėjimas tampa netgi savotiška norma, ir tai tikrai nedžiugina.

Trimitas visada buvo ir liks mano sielos terapija. Politika yra žmonių suteikta atsakomybė ir pareiga, darbas, kartais - kova, o muzika - tai uostas, į kurį grįžtu pailsėti. Kaip ir visada, iki šiol didesnį, grynesnį džiaugsmą teikia trimitas, nes jis niekada nemeluoja, tačiau jaučiu, kad jis reikalauja dėmesio gerokai daugiau, negu šiandien aš galiu jam skirti, o jis to neatleidžia, kad suskambėtų taip, kaip noriu, tenka nemažai paprakaituoti vakarais, kai lieka jam laiko.

Kongas - tai vardas, kuris Klaipėdoje skamba taip pat garsiai, kaip ir Vytautas Grubliauskas. Ar artėjant septintajai dešimčiai šie du jūsų asmenybės poliai - solidusis politikas ir laisvasis džiazmenas - galutinai susitaikė, ar tarp jų vis dar vyksta kūrybiniai ginčai?

Jie niekada ir nebuvo mirtini priešai, gal tik konkurentai taip mano. Kongas atsirado dar studijų laikais ir visada buvo ta laisvoji, nevaržoma mano pusė. Vytautas turėjo užsirišti kaklaraištį ir laikytis protokolo. Dabar, artėjant 70-mečiui, jaučiu, kad jie puikiai susigrojo. 

Politikoje Kongas padėdavo neprarasti žmogiškumo ir humoro jausmo, o muzikoje Vytautas suteikdavo disciplinos. Dabar aš esu tiesiog aš, kad ir kur ir kas būčiau. Esu giliai įsitikinęs, kad vertinti ir gerbti turime kiekvieną žmogų pirmiausiai už tai, kad jis tikras ir toks yra, o ne už tai, kokį jis save pateikia, kokį save pristato.

Jūsų politinėje karjeroje buvo visko - ir aukštų reitingų, ir partinių pokyčių, sukėlusių nemažai diskusijų. Ar gimtadienio išvakarėse yra sprendimų, kuriuos norėtumėte „pergroti“ iš naujo, ar žiūrite į tai kaip į būtiną improvizaciją, be kurios kūrinys nebūtų išbaigtas?

Džiaze sakoma: jei sugrojai „kiksą“, tiksliai pakartok jį dar kartą, ir tai taps koncepcija. O jei rimtai - gyvenimo atgal neatsuksi. Kiekvienas sprendimas, net ir sulaukęs kritikos, buvo padiktuotas to meto situacijos. Aš nesigailiu sprendimų, kurie buvo priimti nuoširdžiai, o kitaip sprendimų aš tiesiog ir nepriimu. Kiekvienas gyvenimo pasažas ar koks politinis viražas, net ir pats aštriausias, yra mano biografijos dalis. Be jų nebūčiau tas, kas esu. 

Dažnai sau sakau ir tuo šventai tikiu, kad kiekvienas mano gyvenime sutiktas žmogus - tarsi man likimo siųstas mokytojas, o kiekviena, net ir skaudžiausia patirtis - to paties likimo man paruošta pamoka.

Trimitas - fiziškai reiklus instrumentas, reikalaujantis nuolatinės praktikos. Kaip šiandien sutariate su savo instrumentu? Ar 69-erių trimitininkas groja kitaip nei 30-ies - galbūt mažiau natų, bet daugiau prasmės?

Lūpos - kaip sportininko raumenys, jei negroji keletą dienų, jauti pats, jei tai trunka savaitę - tai puikiai girdi kolegos, o jei visą mėnesį - tikrai tai jau girdi ir publika, o tokiu atveju jai geriau nesirodyti. Ir ne dėl to, kad ji negailestinga, tiesiog pats sau negali leisti jos negerbti. Meluočiau sakydamas, kad groju kasdien po tris ar net ir daugiau valandų, kaip konservatorijos laikais. 

Fizinė pūtiko forma reikalauja didelių pastangų. Tačiau atsirado kitkas - daugiau filosofijos, gilus suvokimas, kad reikia nebijoti pačiam sau prisipažinti, kad „tu jau nebe toks“, ir nebandyti kažką apgauti ar pergudrauti. Svarbiausia būti savimi ir groti tą ir taip, ką šiai dienai gali geriausiai, suvokdamas, kad gal kartais geriau viešai net ir negroti. 

Lūpos - kaip sportininko raumenys, jei negroji keletą dienų, jauti pats, jei tai trunka savaitę - tai puikiai girdi kolegos, o jei visą mėnesį - tikrai tai jau girdi ir publika, o tokiu atveju jai geriau ir nesirodyti.

Jaunystėje man, kaip ir daugeliui jaunųjų atlikėjų, norėjosi groti daug, greitai, aukštai ir garsiai - tai žanro klasika. Dabar gi norisi groti gerokai ramiau, šilčiau ir giliau, tiesiog mažiau techninės akrobatikos, daugiau sielos, minties, filosofijos. Kaip ir gyvenime. Beje, taip pat...

Jei šiandieninis 69-erių Vytautas galėtų sutikti tą jauną studentą konservatorijoje su trimitu rankose, kokį vieną esminį patarimą jam duotų?

Pasakyčiau jam: „Vytautai, nesistenk visiems įtikti, nors daugeliui dažniausiai to norisi, tačiau tai ne tik neįmanoma, bet ir gana rizikinga, kad gali nebeįtikti niekam. Ir dar pridurčiau - brangink kiekvieną akimirką su artimaisiais, nes laikas bėga greitai. 

Grok savo muziką, nebijok klysti ir tai pajausti bei pripažinti, nes iš klaidų gimsta gražiausios improvizacijos. Dažnai vadovaujuosi taisykle, kad pati didžiausia klaida galvoti, kad tu jau nebeklysti. Klaida - tai pamoka, o ar ji taps motyvu (kiti sako - spyriu) tobulėti - tai jau tavo pasirinkimas.

Džiaze sakoma, kad svarbiausia ne tik tai, ką groji, bet ir tai, ko (ar kada) negroji - tai pauzės. Ko palinkėtumėte sau artėjančiais metais: daugiau veiklos ir garso ar visgi tos prasmingos, turiningos pauzės ir ramybės?

Puikus pastebėjimas - muzika be pauzių taptų varginančia nors ir meniška, bet nesibaigiančia garsų lavina, kai kam gal net ir triukšmu. Sau (kaip ir kiekvienam) palinkėčiau darnos, balanso ir sveikatos. Tačiau pats didžiausias mano noras - kad šalia visada būtų mano gyvenimo žmogus, mano žmona Inga. 

Ji man yra viskas - ir mūza, ir geriausias draugas, ir negailestingas, bet teisingas kritikas, ir mano vaikų mama. Tai žmogus, su kuriuo eičiau ne tik į žvalgybą, bet su kuriuo kasdien drąsiai pasitinku didžiausias audras bei kartu palydžiu romantiškus saulėlydžius. Kai ji šalia, kai girdžiu jos juoką, jokia gyvenimo neganda nėra baisi. 

Ir nors, ko gero, jau tūkstantį kartį esu kartojęs tą gilią ir prasmingą Gabrieliaus Garsijos Markeso mintį - „Myliu tave ne už tai, kokia esi tu, bet už tai, koks aš tapau su tavimi“, bet leisiu sau tai padaryti ir 1001-ąjį kartą, nes tuo šventai tikiu.