Agnė Širinskienė atsakė, kuris didesnis diktatorius: Remigijus Žemaitaitis ar Ramūnas Karbauskis

Neseniai dėl pasitraukimo iš „Nemuno Aušros" jai teko paaukoti net Seimo vicepirmininkės postą. Tačiau A.Širinskienė tikina, kad jai svarbiausia ne postai, o partijų vadovų diktato ji neketina toleruoti.

Daug kam buvo staigmena, kai pernai A.Širinskienė prisijungė prie naujos politinės jėgos „Nemuno Aušra" ir kartu su Remigijumi Žemaitaičiu į Seimo rinkimus vedė partijos sąrašą. 

Partijai rinkimai buvo itin sėkmingi - „Nemuno Aušra" buvo pakviesta formuoti valdančiąją koaliciją kartu su socialdemokratais ir demokratais „Vardan Lietuvos."

Tačiau bandant formuoti Vyriausybę aušriečių siūlomos ministrų kandidatūros atkrisdavo viena po kitos. Paaiškėjus, kad ne visos buvo derinamos su frakcija, pasklido žinia, jog R.Žemaitaitis visai uždraudė kolegoms bendrauti su žiniasklaida. 

Po tokių nurodymų A.Širinskienė susigraudino atsakinėdama į žurnalistų klausimus, o po kelių savaičių paskelbė paliekanti frakciją.

Kalbėdama su „Vakaro žiniomis" politikė sako, kad nuoskaudų nejaučia, tačiau nesvarbu, kurioje partijoje ji dirbtų, jeigu įsivyrauja pirmininko diktatas, ji dirbti negali.

- Ar skiriasi darbas Seime, priklausomai nuo to, kokioje politinėje jėgoje esate, kaip vadovauja partijos pirmininkas? - „Vakaro žinios" paklausė A.Širinskienės.

- Visose kadencijoje dirbau vienodai. Visi partijų pirmininkų diktatai mano atveju baigėsi tuo, kad aš tame nelikdavau. 

Šiuo metu skaitomiausi

To kartais tenka laukti 30 metų: kokia pinigų banga pasieks Avinus, Jaučius, Dvynius ir Vėžius

Tikslios citatos apie kiekvieną Zodiako ženklą. Ir tu ten esi!

Tikrai nesu žmogus, kuriam galima kažką padiktuoti, nurodyti, liepti vaikščioti šalutiniais laiptais. 

Nesu žmogus, kuriam tinka, kai pirmininkas elgiasi neadekvačiai ir reikalauja, kad visi paklustų. 

Aš į Seimą einu ne pirmininkų klausyti, o dirbti. Ir visada dirbu vienodai.

- Iki pirmos kadencijos Seime 2016 m. buvote Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės instituto docentė. Tuomet į Seimą buvote išrinkta su „valstiečiais", kuriems teko atlaikyti nemažai kritikos, patyčių, neva kaimiečiai atėjo į valdžią. Buvo tam tikro kultūrinio šoko, pamačius, kaip bendraujama ir dirbama Seime?

- Kaimiete nesijaučiu, nors gyvenu kaime, ir labai džiaugiuosi, kad turiu prabangą gyventi kaime, o dirbti Vilniuje. Siūlyčiau taip gyventi kiekvienam vilniečiui.

Bet taip, politika skiriasi nuo akademinio gyvenimo. Tam tikro šoko būna. Kiek žinau kolegų, kurie į politiką ateina iš akademinio pasaulio, toks šokas būna visiems. 

Nes tokio chamiško elgesio akademiniame pasaulyje nematysi. Pavyzdžiui, kai stovi tribūnoje, o koks nors Gabrielius Landsbergis tau rėkia eiti į šuns būdą. 

Universitete tai būtų neįsivaizduojama situacija. Arba kitas koks nors chamas braške išvadina. Universitete ir tokių dalykų nebūna.

- Seime moterys sulaukia nekorektiškų komentarų?

Rekomenduojame

Sezoninių darbų medžioklė: uždarbiauja ir mokytojai

Nesutarimai dėl pajūryje sudegusio „Porsche“ rusena iki šiol

Namelis ant marių kranto - vėl aukcione

- Aš nejaučiu kažkokios nepagarbos moterims, nesudarau sąlygų ilgai su manimi nepagarbiai elgtis. Bet Seimo istorijoje yra buvę visokių dalykų. 

Apie tai neseniai pasakojo ir Ieva Kačinskaitė-Urbonienė.

- Kodėl toks bendravimas ir darbo etika Seime vis dar gyva?

- Matyt, dalis žmonių, įgiję politines galias, pasijunta dievais ir galvoja, kad jiems galima viskas. Bet realybė yra tokia, kad po penkerių metų gali būti, kad tavęs niekas jau nebeprisimins. 

Manau, kiekvienam politikui reikia atsiminti, kad jis ateina dirbti laikinai ir tas laikinumas kartais pakankamai greitai baigiasi. Istorija rodo, kad su kiekviena kadencija Seimas keičiasi. 

To laikinumo nesuvokimas, manymas, kad atėjai amžiams, būsi dievu, galėsi visiems nurodinėti ir visi klausys, matyt, iš dalies ir lemia tam tikrą politinę kultūrą, kurią mes visi matome.

- Esate viena darbščiausių, o gal pati darbščiausia Seimo narė. Sklinda gandai, kad iš Seimo rūmų išeinate kone paskutinė. Tiek daug laiko reikia skirti darbui?

- Jeigu Seimo narys skaito viską, dėl ko balsuoja, laiko tikrai reikia skirti. Antradienio ar ketvirtadienio darbotvarkėje gali būti 30 ar 50 klausimų, kurie dažniausiai būna iš labai skirtingų sričių. 

Jeigu žmogus gilinasi, kitaip tiesiog neįmanoma: reikia sėdėti, skaityti ir analizuoti. 

Kitą kartą ir su kokiu kolega iš komiteto pasikalbėti. Nes tikrai būna sunku suprasti kai kuriuos klausimus. Tad man atrodo, kad natūralu, jog tenka skirti tiek laiko.

Nesijaučiu viena vakarais labai vėlai iš Seimo išeinanti. Kolegų koridoriuose tikrai sutinku.

- Kiti į darbą Seime žiūri paprasčiau?

- Visko būna. Būna, kad žmogus balsuoja per daug neskaitydamas, tiesiog taip, kaip frakcija pasako. 

Praėjusioje kadencijoje turėjau netoli sėdintį kaimyną ir girdėjau, kaip jis frakcijos klausinėdavo kiekvienu klausimu, kaip jam balsuoti. Ir nebalsuodavo tol, kol jam nepasakydavo. 

Jeigu žmogus taip supranta darbą Seime - apgailėtina. Manau, kad tai jaučia ir rinkėjai, nes to kaimyno šiandien posėdžių salėje nėra. Žmogus nebuvo išrinktas.

- Vis dar yra žmonių, kurie ateina į Seimą kaip į šiltą vietą, pabūti ketverius metus?

- Tikrai yra ir žmonės to neslepia. Matyt, kiekvienoje darbovietėje yra žmonių, kurie gilinasi į užduotis, stengiasi, paaukoja dalį laisvalaikio, bet yra ir tokių, kurie elgiasi priešingai: ateina, pabalsuoja ir darbo diena baigiasi. 

Aš savo darbo nė vienoje darbovietėje taip neatlikdavau. Visada darbą mačiau šiek tiek kitaip.

- Jūsų darbštumą ne kartą gyrė ir R.Žemaitaitis, vis dėkodavęs už pagalbą partijai ir rinkimuose. Skaudu taip išsiskirti, kai buvo tiek atiduota?

- Nuoskaudų neliko. Tik apmaudu, kad kolegos nuėjo tokiu radikalizavimosi keliu, nepagarbiu keliu. Nuolat konfiktuojant su koalicijos partneriais, su prezidentūra. 

Aš nesu tas žmogus, kuris džiaugtųsi tokiais konfliktais, nes jie apsunkina darbą. Koalicijoje taip pat nėra smagu matyti partnerį, kuris visada viską kritikuoja, viskuo yra nepatenkintas, o generuoti pasiūlymus jam sunku. 

Kalbu apie racionalius pasiūlymus, o ne teisės aktų rašymą su klaidomis, dėl ko vėliau tenka aiškintis prieš visą Lietuvą.

Gaila, kad taip įvyko. Bet politikoje taip būna.

- Kol buvote su „valstiečiais", buvo kalbama, kad Ramūnas Karbauskis elgiasi lyg diktatorius ir partijoje įsivyravusi vienvaldystė. Dabar taip sakoma apie „Nemuno Aušrą". Kur buvo daugiau diktato?

- Partijos yra skirtingos. Bet tokio masto nesitarimas su kolegomis, kaip pas R.Žemaitaitį, R.Karbauskis tikrai nebuvo pasiekęs. 

Bent kažkiek žinodavai, kas gali įvykti. O čia situacija buvo kitokia. Matėme tai ir skiriant ministrus, ir vėliau. 

Akivaizdu, kad su frakcijos kolegomis visiškai niekas nederinama. Ministrai buvo traukiami kaip zuikiai iš kepurės ir neaišku, kokiais motyvais buvo jie teikiami. 

Pavyzdžiui, buvę Laisvės partijos steigėjai. Matyt, tokia yra tos partijos realybė. Stengiuosi tuo nebesidomėti, nesikišti ir koncentruotis į darbą.

- Demokratų „Vardan Lietuvos" frakcijoje nuomonių įvairovės daugiau?

- Manau, kad taip.

- Jums buvo ranka pasiekiamas teisingumo ministrės portfelis, bet jis jūsų nesudomino. Mažai politikų pasielgtų taip, esant tokiai palankiai situacijai.

- Nemanau, kad didelė karjera dirbti darbą, kuris tau nepatinka. 

Visada stengiuosi rinktis darbus, kurie man patinka, kuriuose gerai jaučiuosi, nes galiu kažką nuveikti. Šiuo atveju buvimas Vyriausybėje manęs tikrai nevilioja.

Kaip bus dėl kitų kadencijų, matysime. 

© Agnė Širinskienė

Niekada nesakau, kad Seime sėdėsiu iki gyvos galvos. 

To tikrai nebus. Įprastai aš kiekvienos kadencijos pabaigoje vertinu, ar dalyvauti rinkimuose, ar ne. 

Kai artės šios kadencijos pabaiga, taip pat peržiūrėsiu darbus, ir jeigu matysiu, kad dar kažką galiu padaryti, dalyvausiu rinkimuose, jeigu ne - nedalyvausiu. 

Visada į politiką žiūriu kadencijomis ir to labai linkiu kiekvienam politikui.