Alternatyviosios muzikos grupė „Imanuelis Kantas“: „Mėmelis kietas ir mes - iš Mėmelio!“

Šeši jaunuoliai iš Klaipėdos - Herkus Markauskas (gitara / vokalas), Vincentas Ščėsna (perkusija), Fausta Rudytė (klavišai), Džiugas Arcimavičius (violončelė), Denis Miškinis (saksofonas) ir Arnas Dambrauskas (bosinė gitara)- nebijo eksperimentuoti, reikšti savo minčių, neslepia savo inspiracijų ir meilės Klaipėdai. O jų kuriama muzika net išmuša skaitliukus.

Viešojoje erdvėje jūs apibūdinami kaip avangardistai; eksperimentinės muzikos atstovai; šeši muzikantai iš Klaipėdos; menininkai stipriai inspiruoti grupės „Black country, new road“; iš Lietuvos alternatyviosios muzikos požemio iškilę nauji veidai. Tačiau kaip jūs patys save apibūdintumėte?

H. Markauskas: Mes esame avangardistai, nenorintys save kažkaip apibrėžti. Aišku, įkvėpimo šaltinių mes turime labai daug, bet taip pat labai daug eksperimentuojame. 

Pavyzdžiui, dažnai mums iš vieno įkvėpimo gimsta du eksperimentai. Mes taip pat esam nauji veidai alternatyviosios muzikos scenoje Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje. Turėjome netgi vieną tarptautinį koncertą Latvijoje.

V. Ščėsna: Aš irgi anksčiau galvodavau, kokios yra mūsų ribos. Grupė „Black country, new road“, „Black midi“ ir visos kitos grupės, grojančios modernų Pietų Londono roką, mus labai inspiruoja. 

Tačiau mes kiekvienas atnešam kažką naujo iš to, ko patys asmeniškai klausom. Pavyzdžiui, aš, būgnininkas, klausau daug metalo ir bandau tai pritaikyti mūsų kūriniams, kitas klauso džiazo, tai pridės kažką iš to. 

Todėl jau nebežinome, kieno įtaka mus veikia labiausiai. Mes iš anksto nenusistatome, kad mes sukursime būtent tokį kūrinį, mes tiesiog grojame kartu ir žiūrime, kas išeis.

Kokia yra grupės istorija? Kaip jūs susibūrėte? Kas buvo tas pagrindinis žmogus, kuris jus visus sujungė?

H. Markauskas: Pirmoji repeticija buvo praeitų metų vasario 7 dieną. Tai nebuvo kokia nors sudėtinga istorija, kur kažkoks žmogus keliavo į Aziją ieškoti kažkokio tradicinio Dievo, kuris būgnais groja, ar kažkas panašaus. 

Aš norėjau kitokios grupės, kur galėčiau dainuoti, groti, ir pažinojau kelis asmenis, kurie mielai prisijungtų. Labai įtaigiai pasakiau „grokit su manim“, tad visi ir sutiko.

Susirašymas buvo vasario 6 dieną, taigi labai greitai susibūrėme. Taip pat tai buvo net šeši muzikantai, o tai yra kažkas naujo ir neįprasto muzikiniame pasaulyje. 

Aišku, mes turėjome ir kitokių sudėčių, esame pasikeitę šiek tiek. Labai greitai grojome savo debiutinį koncertą, kuriame atlikome savo pirmuosius kūrinius. Tie ilgi kūriniai mums kažkaip prilipo ir taip susigrojome.

Jūs susitikote ir pasivadinote „Imanuelis Kantas“? Kodėl „Imanuelis Kantas“? Ar tai reiškia, kad semiatės išminties iš filosofo?

H. Markauskas: Na, jis tiesiog gerai skamba (juokiasi). Dažnai žmonės klausia, kodėl toks pavadinimas. 

Mūsų pianistė klavišininkė Fausta labai daug laiko praleidžia I. Kanto gatvėje, tai ir tokia sąsaja yra. Iš tikrųjų tai buvo toks dalykas, kur padarykim, o tada galvokim. Tik paskui pasikapstėme, ką tas I. Kantas mąsto, ir supratome, kad jo mąstysena mums visai artima.

V. Ščėsna: I. Kantas buvo apšvietos epochos atstovas ir nepamatytas genijus, tiktai po mirties pastebėjo jo darbus. 

Bet aš neprieštaravau dėl šito pavadinimo, nes I. Kantas susijęs su Lietuva, nepaisant to, kad I. Kantas nemėgsta moterų ir juodaodžių, bet buvo toks tikras revoliucionierius tuometinei mąstysenai. 

O svarbiausia - asocijuojamas su Mėmeliu. O mes turime tokią „klyčką“: „Mėmelis kietas ir mes - iš Mėmelio!“.

Kokia buvo jūsų pradžia?

H. Markauskas: Sukūrėme tris dainas. Dabar jau yra įkelta pasiklausymo platformose trilogija, tai yra trijų dainų ciklas. 

Pirma buvo „Apogee, of it all“ (liet. „Viso to, Epogėjus“), tada „Calm down, you oldbarrow“ (liet. „Nusiramink, senas prekybvežimi“) ir trečioji „Trow the fish to the face“ (liet. „Mesk tą žuvį į galvą“). 

Ši trilogija ilgainiui mums pasidarė kaip vientisa daina. Tada balandžio septintą dieną, po dviejų mėnesio po mūsų susikūrimo, Arnas iš grupės „Vakaris mirė“ planavo koncertą „Aušros“ teatre ir pakvietė mus. 

Tai ir buvo mūsų debiutinis koncertas, kuris tapo riba, kai mes supratome, kad dabar mes turime planuotis, repetuoti ir padaryti viską gerai. Aišku, ten toks koncertas buvo...

V. Ščėsna: Keturios grupės tik grojo, garsas buvo labai blogas, labai fonavo. Vien tik būgnai girdėjosi. Tačiau žmonių susirinko.

H. Markauskas: Žinoma, smagu, bet jei pakviestume ten moksliukų, jiems nebūtų „fainiai“ buvę. Tada vasarą labai norėjome įrašyti naują dainą, vėliau dar kitokių koncertų turėjome: Gatvės muzikos diena, „Herkus Kantas“ bare ir kt. Taigi, mums sekasi, aišku, visada gali būti ir geriau. Bet šiaip pavydėtina situacija, sakyčiau.

O kas jūsų kūryboje yra svarbiausia? Ar tai yra technika, tekstas ar sceniniai sprendimai?

V. Ščėsna: Kokybė, subtilumas ir muzikinis kompleksiškumas, nes yra daug instrumentų. Labai sunku prisitaikyti grojant, kai yra violončelė, saksofonas, pianinas, sintezatorius, būgnai, gitaros, bosas, vokalas. Todėl labai svarbu atrasti balansą.

H. Markauskas: Taip, kai mes kuriam, labai daug susikoncentruojam į instrumentalą, kaip gauti tą subtilybę, tinkamą tembrą. 

Dabar pradėjome kurti ir lietuviškas dainas. Tai manau, kad kuriant lietuviškai labiau reikės susikoncentruoti į tekstą. 

Lietuviški tekstai turi būti gilūs, ne „Du gaideliai“. Nors ir mūsų dainų angliški tekstai man irgi asocijuojasi su išgyvenimais, įvairiomis didaktikomis. 

Bet aš pats, iš klausytojo pusės, išgirdęs lietuvius atliekat angliškas dainas, kažkaip nejaučiu traukimo. Todėl manau, kad vis tiek reikia turėti lietuviškų dainų.

Aš pats, iš klausytojo pusės, išgirdęs lietuvius atliekant angliškas dainas kažkaip nejaučiu traukimo. Todėl manau, kad vis tiek reikia turėti lietuviškų dainų.

O kodėl jūs pradžioje nusprendėte kurti būtent angliškai?

H. Markauskas: Manau, jaunystė - „durnystė“, gal kažkodėl angliškai yra lengviau kurti. Bet manau, kuo daugiau tu sensti, tuo gilesnė bus tavo kūryba. 

Mums patinka tokie dalykai, kurie yra neišaiškinami, bet labiau pajaučiami. Pavyzdžiui, grupė „Swans“. Ten atlikėjas groja gitara ir rėkauja, o jam jau per septyniasdešimt metų, jis būna be ausų kištukų, nors koncertuose garsas viršija 140 decibelų. 

Tačiau jis transliuoja labai gilią žinią. Todėl aš manau, kuo daugiau tu sensti, tuo labiau tobulėji į menišką pusę.

Anglų kalba buvo pasiryžimas kurti, lengva pradžia ir labai daug asocijavosi su mano paties klausoma muzika. Bet antro „Imanuelio Kanto“ Lietuva neturi, todėl reikia tobulėti.

Jaučiatės dabar labiau subrendę?

H. Markauskas: Gal šiek tiek atsirado toks „brendylos“ momentas. Nereikia slėpti to, ką tu manai, nes anglų kalba irgi yra savotiškas slėpimas to, ką iš tikrųjų galvoji. 

Lietuviškai kuriant reikia turėti daugiau drąsos, nes tada tu išreiški tai, ką iš tikrųjų manai. Dabar esame priaugimo etape, neslėpimo to, ką tu manai, nebandymo eiti lengvesniu keliu, o eiti ten, kur yra tiesa.

Kaip vyksta kūrybinis procesas, kaip gimsta kūrinai?

V. Ščėsna: Dažniausiai kažkas ateina su idėja ir mes ją vystome. Pavyzdžiui, ateina su kokiu akordu, melodija, ir tada mes kiekvienas pridedame, ką norime. 

Dažniausiai Herkus ateina jau su vokalais ir gitara turėdamas kažkokią viziją. Mes galime prie jo prisitaikyti, kur jis nori groti tyliau ar garsiau, ramiau ar sunkiau. 

Tačiau galime pasakyti: ne, man nepatinka, čia sunkiau, nesąmonė, gal net lėčiau padarome ar panašiai. Dirbame kaip komanda.

H. Markauskas: Aš manau, yra labai neįtikėtina, kad vieną sekundę visi žmonės suėję viską sugrotų. Vienas, du, trys pasako ir viskas labai gražiai susieina į vieną kūrinį. 

Yra prisitaikymai, yra ir pasiūlymai. Aš ne vadovauju, bet labai stipriai pasiūlau. Visada ieškau kompromisų, jeigu kažkam kažkas nepatinka iš mano pusės.

Aš ne vadovauju, bet labai stipriai pasiūlau. Visada ieškau kompromisų, jeigu kažkam kažkas nepatinka iš mano pusės.

D. Miškinis: Reikia daug eksperimentuoti. Kažkas atsineša akordų seką ir tuomet improvizuoji. Taip pat per koncertus įterpiama šis tas naujo, ekspromtu gali kažką gero sugalvoti. Todėl ir per koncertus kūriniai gali skambėti kitaip nei per įrašus.

Iš kur tas noras eksperimentuoti, būti alternatyviu menininku?

D. Miškinis: Laisvės siekis. Laisvės daugiau pajaučiau, kai atėjau į grupę. Nes muzikos mokykloje groji taip, kaip reikia, kaip užrašyta. Groji tokią interpretaciją, kokią mokytojas nori.

V. Ščėsna: Iš muzikos mokyklos aš pasiėmiau techniką, daug sužinojau taisyklių. Taisyklės yra labai svarbus dalykas, nes jos palaiko tvarką. 

Taisyklės yra labai svarbus dalykas, nes jos palaiko tvarką. „Faina“ jas taškyti, o jeigu tu jų neišmoktum, tai neturėtum ką taškyti.

Bet kai tu eini pagal taisykles, tu nebūsi savarankiškas. Jas visada reikės kažkada sulaužyti. 

Taigi, „faina“ jas taškyti, o jeigu tu jų neišmoktumei, tai neturėtum ką taškyti. Mokykloje grojau klasikiniais būgnais, o ten, ką tau pasako, tą ir turi groti, nevertina tavo artistiškumo. 

Tau mokytojai pasako, kad tu groji gerai, bet įdėk daugiau emocijų. Bet kaip aš tas emocijas įdėsiu, jeigu aš negaliu improvizuoti, įdėti to, ką noriu.

Naujausia jūsų daina yra „Trow the fish to the face“ (liet. „Mesk tą žuvį į galvą“). Apie ką ši daina?

Herkus: Mes dažnai parašome dainą, o tik tada sugalvojame, ką tai galėtų reikšti. Kūrinio viduryje kalbama apie „straight edge“ kultūrą, apie žmones, kurie atsiriboja nuo stimuliacijos arba lupa tuos, kurie tą daro.

Mes dažnai parašom dainą, o tik tada sugalvojam, ką tai galėtų reikšti.

V. Ščėsna: „Straight edge“ judėjimas yra griežtai prieš narkotikus, smurtą. Tai Amerikos pankroko muzikos scenoje atsiradęs judėjimas.

H. Markauskas: Dainoje kalbame apie narkotikų žalą. Norime pasakyti, kad nedaryk to, būk tiesus ir teisus, nes kitaip tu susvetimėji, pasidarai labai savavališkas. 

Priedainyje yra žodžiai „don't lie to your mother“ tai reiškia „nemeluok savo mamai“, nes kitaip blogyn eisi, atsimerk. O „mesk tą žuvį į galvą“, reiškia „išmesk tą visą nesąmonę, būk tiesus ir teisus“.

Kas pirmieji išgirsta jūsų dainas?

H. Markauskas: Tie, kuriems rūpi. Jeigu kalbant iš mano perspektyvos, tai draugas, kuris labai mėgsta paviešinti neišleistą muziką, dėl jo ir kiti išgirsta. 

Taip pat tie žmonės, kurie ateina į repeticijas. O koncertuose - tie, kurie stovi arčiausiai scenos. Tokia ta fizika.

O kas ateina į jūsų repeticijas?

H. Markauskas: Dažniausiai draugai, bet buvo ir specifinių situacijų. Kažkada trys mažos mergaitės buvo atėjusios, nes jos daužė mums į langus, mes jas pasigavome ir sakome: na, tai ateikit ir pasiklausykit. 

Kažkada ir apsauginis buvo atėjęs, mat visus skaitliukus dėl garso išmušėme. Tada mes išsigandome, galvojom, gal mus pasodins, paims, paguldys ir išveš.

Jūs esate net šeši, grojate skirtingais instrumentais, esate skirtingi žmonės. Ar visų muzikinis skonis sutampa?

H. Markauskas: Mes visi klausome labai specifinės muzikos, nes visi esame labai skirtingi. Gal labiausiai siejasi mano, Arno, Vincento, Faustos muzikos skoniai, bet ir su Denio bei Džiugo klausoma mes galėtume surasti sąsajų. 

Aš manau, ką tu mėgsti klausyti ir ką tu mėgsti kurti yra labai skirtingi dalykai. Nes aš galėčiau visą dieną sėdėti ir groti bliuzą ir tuo mėgautis, bet klausytis bliuzo man būtų labai nuobodu.

Vincentas: Bet kai paklausai kažką, pasąmoningai vėliau tai įdedi į savo kūrybą. Pavyzdžiui, „Black country, new road“ vokalistas rėkauja, kartais nepataiko į natą, toks vokalas atsiranda ir mūsų kūryboje.

Niekada nekyla konfliktų?

H. Markauskas: Aišku, pykstamės. Bet yra tokia grupės „Smog“ daina, kurios žodžius išvertus į lietuvių kalbą reiškia - „jei nėra trinties, nėra ir meilės“. 

Trintis turi būti ir ji turi būti išnarpliota surandant tiesą. Būti grupėje reiškia turėti šeimą, kuria turi rūpintis.

Trintis turi būti ir ji turi būti išnarpliota surandant tiesą. Būti grupėje reiškia turėti šeimą, kuria turi rūpintis.

Jūs neslepiate savo jausmų Klaipėdai. Kodėl jums Klaipėda yra tokia svarbi?

V. Ščėsna: Visi miestai turi savo grožio, bet Klaipėda man labiausiai patinka iš visų miestų. Jis nėra toks agresyvus kaip Kaunas ir Vilnius, bet vis tiek čia yra ką veikti, yra kultūros bei jūra.

H. Markauskas: Klaipėda yra labai geras miestas, miesto istorija yra labai įdomi. Klaipėda turi upę, jūrą ir labai gerų muzikantų. 

Aišku, tai yra mažesnis miestas, bet, manau, jeigu turi mažiau galimybių, bet tu turi tokį didelį norą, atsiranda dar didesni rezultatai.

Ar Klaipėda yra tinkamas kraštas alternatyviam jaunam menininkui kurti?

H. Markauskas: Tikrai tinkamas, bet čia priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu tam žmogui reikia paimti, sukramtyti, įkišti į burną, gerklę pamasažuoti, kad tas maistas nukristų, tai aš nemanau. 

Klaipėdoje tikrai įmanoma kurti, groti ir pasiekti tai, ko nori. 

Klaipėdoje tikrai yra gera kurti, būti alternatyviu kūrėju. Vietų tikrai surasi, bet jos nebus komerciškos. Iš kitos pusės - ar alternatyva siekia komerciškumo? Aš nemanau, nors jo šiek tiek reikia.

Bet manau, kad Klaipėdoje tu tikrai gali atsiskleisti, įamžinti save. Tikrai yra tam vietų. Nereikia bijoti, jei tau yra penkiolika metų ir esi kūrėjas, paprasčiausiai nueini į „Kultūros fabriką“, pasakai, kad turi parodėlę, groji ar kažką tokio. Nepriima - eini kitur.

Kokia didžiausia grupės svajonė?

Džiugas: Maža svajonė, kad turėtume pagaliau koncertą, kur visi būtų šimtu procentų, kadangi būna koncertų, kai kurio nors nėra, kažkas ne taip.

H. Markauskas: Mano didžiausias noras yra išleisti daugiau dainų, pagroti festivalyje Vakarų Europoje ir turėti gerą grupės solinį koncertą. 

Manau, yra labai realus noras turėti gerą koncertą, bet jis kartais būna neįmanomas, kai yra daug visokių aplinkybių. 

Pavyzdžiui, geras garsas, nes mus įgarsinti kartais yra galvos skausmas, kai yra tiek daug skirtingų instrumentų. Žinoma, norėčiau turėti naują gitarą.

V. Ščėsna: Pagroti „Wind Mill“ bare Londone. Yra toks baras, kur priima groti labai įdomias ir keistas grupes. Būtų įdomu pamatyti, patirti tą kultūrą.