Per kelis dešimtmečius šio teatro duris pravėrė ir scenoje savo pėdsaką paliko šimtai vaikų ir paauglių. Kiekvienas su savita istorija, kiekvienas atradęs čia dalelę savęs.
Šiame interviu kalbamės apie teatro svarbą jaunam žmogui, darbo užkulisius bei iššūkius, taip pat - apie širdžiai mielus momentus, kurie įkvepia nesustoti.
Esate sukaupusi išskirtinę teatrinę patirtį. Kaip prasidėjo jūsų kelias šioje srityje - kas įkvėpė, kas atvėrė pirmąsias duris į sceną?
Sunku tiksliai pasakyti. Teatras mūsų šeimoje buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Vaikystėje kartu su broliu Klaipėdos dramos teatre praleidome nemažai laiko.
Žiūrėdavome spektaklius ir semdavomės idėjų, o grįžę namo suburdavome kiemo vaikų grupelę ir patys tapdavome aktoriais.
Šalia namų turėjome pievą, tad padarydavome skelbimus, iškabindavome butų laiptinėse ir kviesdavome visus daugiabučio gyventojus išeiti į balkoną. Būdavo ir scena, ir šviesos, ir dekoracijos, o aš tapdavau režisiere.
Kaip tik tuo metu Kretingoje pradėjo dirbti režisierius Algimantas Verbutas. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau jo režisuotą „Atžalyno“ spektaklį, tada mane užvaldė stiprus noras tapti vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ dalimi.
Dar buvau labai maža, bet širdis spurdėjo, nes žinojau, kad tai vieta, kurioje jausiuosi savimi. Tuo metu į teatro trupę priimdavo tik nuo šeštos klasės, tad teko laukti. Tačiau net ir per tuos laukimo metus noras neišblėso.
Būdama dar visai mažytė pradėjote lankyti vaikų ir jaunimo teatrą „Atžalynas“. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
Pamenu tik tai, kad ilgai lauktą stojamųjų dieną dalyvauti negalėjau, nes tuo metu sunkiai sirgau ir gulėjau ligoninėje. Iš liūdesio plyšo širdis, nes supratau, kad iki kitų stojamųjų reikės laukti septintos klasės.
Laimei, viena studentė atliko praktiką „Atžalyne“ ir viduryje metų vyko dar vienas priėmimas. Pirmosios dienos nepamenu, bet, kaip ir dabar sakau, reikia tik labai norėti ir nuvijus visas baimes ryžtis ateiti.
„Atžalynas“ niekada nebuvo teatras su griežtomis atrankomis ar testais. Nebuvo ir nėra jokių egzaminų. Ateini, pabūni, pasitikrini. Jei tau čia gera - lieki, jei ne - savęs ieškai kitur.
Kaip teatro vadovei, man labai svarbu, kad vaikas pats pajustų, ar jam gera. Teatras nėra tik vieta, kur ruošiami profesionalūs aktoriai. Teatras yra erdvė, kurioje galima tyrinėti save, bandyti, klysti, augti.
Man svarbu, kad vaikas jaustųsi reikalingas ir matomas. Svarbiausia, mano nuomone, ne rezultatas, o pats procesas.
Tu neprivalai čia būti per kančią. Jei tau gera - būk. Jei ne - pasaulis nuostabus ir didelis, jame pilna galimybių.
Pati lankėte „Atžalyną“, o dabar jau daugelį metų esate šio teatro vadovė. Kuo ypatingas šis teatras?
Visų pirma ypatingas tuo, kad mes esame bendruomenė. Ne tiesiog trupė ar mokykla. Mes esame gyvas organizmas.
Susirenkame iš skirtingų mokyklų, klasių, tad išmokstame derintis, kad visiems būtų gera ir smagu. Dauguma lankiusiųjų trupę lieka iki dvyliktos klasės, o kai kurie sugrįžta aplankyti net po mokyklos.
Tarp mūsų gimsta labai tvirti ryšiai. Ir ne tik scenoje. Vaikai į repeticiją renkasi anksčiau, pasilieka ilgiau. Jiems čia sukuriama terpė bendravimui.
Vaikai ir paaugliai yra besiformuojančios asmenybės. Ar pastebite, kokį poveikį teatras daro vaikams ir paaugliams?
Poveikis didžiulis. Visų pirma, teatras suteikia vaikams galimybę būti savimi. Jie išmoksta drąsiai reikšti emocijas, kalbėti apie savo jausmus.
Jausmų išsakymas nėra savaime suprantamas dalykas, ypač paaugliams. Dažnas nori įsilieti į „minią“, neišsiskirti, pritapti. O teatras tarsi kviečia parodyti savo išskirtinumą.
Drąsa atsiskleidžia tik tada, kai vaikas ar paauglys jaučiasi saugus. Per žaidimus, etiudus, improvizacijas vaikai ima pažinti savo emocijas, kūną, balsą. Jie mokosi nesislėpti. O paauglystėje tai labai svarbu.
Dažnai vaikai iš pradžių būna užsidarę, drovūs, nepasitikintys. Bet po kelių mėnesių pamatai, kad vaikas atsiveria.
Teatras ne tik lavina jauno žmogaus kūrybinius įgūdžius, bet ir moko būti grupėje, prisitaikyti, įsiklausyti, pastebėti kitą.
Teatras yra lyg gyvenimo mokykla. Čia vaikas mokosi pačių svarbiausių dalykų: pažinti save, atpažinti savo emocijas, priimti kitą. Tokie įgūdžiai yra esminiai, jų neišmoksi per pamokas.
Kiekvienas vaikas, atėjęs į teatrą, išgyvena savotišką virsmą. Iš pradžių - nedrąsu, tyliai sėdi kamputyje, bijo būti pamatytas.
Tačiau kai pajunta, kad čia niekas jo neteisia, kad jo balsas yra svarbus, vaikas ima skleistis. Pradeda kalbėti, dalyvauti, siūlyti idėjas, improvizuoti.
Teatras suteikia saugią erdvę eksperimentuoti, būti keistam ir netobulam. Taip ugdomas pasitikėjimas savimi. Teatras vaikus išmoko nebijoti būti matomiems ir nebijoti būti savimi. Vaikai pradeda tikėti savimi. Ir tai labai galinga.
Be to, teatrinė veikla moko atsakomybės ir bendrystės. Atsiranda suvokimas, kad kiekvienas žmogus, su savo balsu, emocijomis, charakteriu, yra reikalingas. Ir net jei tavo vaidmuo nedidelis, tu vis tiek esi istorijos dalis. Vadovas padaro viską, kad kiekvienas būtų įtrauktas.
Galiausiai teatras išmoko empatijos. Įlindęs į kito žmogaus kailį, negali jo smerkti. Vaikas pradeda klausti: „O kodėl jis taip elgėsi? Kas jo širdyje?“.
Tai lavina gebėjimą matyti pasaulį ne tik iš savo, bet ir iš kito žmogaus perspektyvos. Vėliau šie įgūdžiai atsispindi ir mokykloje bei šeimoje.
Įsijausdamas į personažą, vaikas išmoksta suprasti kitą ir tai yra pirmas žingsnis į brandžią, jautrią asmenybę.
Ar teatras padeda ugdyti socialinius įgūdžius, savivertę?
Be jokios abejonės. Dirbdami kartu, vaikai labai greitai supranta, kad spektaklis neįvyks, jei nebus tikro bendradarbiavimo.
Spektaklio negali sukurti vienas - reikia grupės. Teatre vaikas mokosi svarbiausio dalyko - būti žmogumi šalia kito žmogaus. Reikia tartis, išklausyti, derintis.
Čia nėra vietos egoizmui, jeigu užkulisiuose konfliktas, scenoje to nepaslėpsi. Vadinasi, reikia mokytis išsikalbėti, spręsti konfliktus, ieškoti bendro tono.
Jie mokosi pagarbos kitam. Kiekvienas svarbus, net jei jo vaidmuo mažesnis. O mažų pergalių pastebėjimas tampa įpročiu. Vaikas pradeda tikėti, kad jis gali, kad jo buvimas svarbus.
Teatre vaikas mokosi svarbiausio dalyko - būti žmogumi šalia kito žmogaus. Reikia tartis, išklausyti, derintis.
Į platųjį pasaulį išleidote jau ne vieną teatro grupę. Ar vaikai dabar kitokie nei anksčiau? Kaip pasikeitė jų požiūris?
Vaikai dabar labai įvairūs. Jie atviriau kalba apie emocijas, bet yra ir labai jautrūs. Dabar dažniau sako: „man pikta“, „man liūdna“. Ir tai gerai, nes tik taip mokomės būti šalia, mokomės priimti emocijas.
Kartais einam gerti arbatos vietoj repeticijos, nes žinau, kad šiandien reikia tiesiog pabūti, pasikalbėti. Įveikti sunkias emocijas reikia laiko.
Svarbiausia, kad vaikas pats pasiruoštų žengti žingsnį. Iš vadovės pozicijos žinau, kad tam reikia daug psichologinių, pedagoginių žinių ir labai daug įsiklausymo.
Bet tuo teatras ir žavi - tai nėra tik scenos menas. Tai gyvenimo laboratorija.
Visai neseniai praūžė Šiaurės Europos mėgėjų teatro aljanso (NEATA) jaunimo teatrų festivalis. Kokie įspūdžiai po renginio ir kaip sekėsi suburti tiek daug jaunimo vienoje vietoje?
Tai nebuvo tiesiog renginys. Tai buvo svajonė, kuriai prireikė daugybės metų. Nuo 1998 metų veikiantis Šiaurės Europos mėgėjų teatro aljansas NEATA ilgą laiką organizuodavo festivalius suaugusiųjų teatrams.
Būdama šio tinklo atstove Lietuvoje, ilgą laiką kėliau klausimą: o kur vieta jaunimui?
Man labai norėjosi, kad ir jauni žmonės turėtų progą susitikti, bendrauti, pažinti vieni kitus per teatrą. Po daugybės susirinkimų, pokalbių ir iniciatyvų galiausiai pavyko įgyvendinti pirmą NEATA jaunimo festivalį.
Į Kretingą atvyko jaunimo teatrai ir jų vadovai iš aštuonių šalių: Latvijos, Estijos, Danijos, Suomijos, Norvegijos, Švedijos, Islandijos ir Farerų salų. Daugiau nei 200 dalyvių.
O „Atžalyno“ vaikai buvo šio festivalio šeimininkai. Atviromis rankomis, akimis ir širdimis jie pasitiko svečius, organizavo veiklas ir vedė žaidimus.
Tai buvo nepaprasta. Ne tik dėl renginio masto, bet ir dėl to, kokį augimą išgyveno patys vaikai.
Šis festivalis buvo ne tik apie teatrą. Jis buvo apie žmogų. Organizuodami festivalį stengėmės sukurti tokią aplinką, kurioje būtų gera visiems.
Vyko ne tik spektakliai, bet ir kūrybinės laboratorijos, bendros vakarienės, žaidimų vakarai, ekskursijos, net filmukų peržiūros, kuriose kiekviena šalis pristatė savo jaunimo kasdienybę už teatro ribų.
Festivalio rengimas pareikalavo daug jėgų, tačiau viską atpirko emocijos. Paskutinę dieną mergaitės iš Danijos atėjo ir padovanojo pienių vainiką.
Sakė: „Mes jums jį nupynėm.“ Aš apsiverkiau, nes supratau, kad grįžtamasis ryšys - tai ne žodžiai, ne ataskaita, ne padėkos raštas, o simbolinė dovana, rodanti nuoširdų dėkingumą.
Iš mažos idėjos viskas peraugo į didžiulį festivalį, kuriame buvo tiek daug šilumos, geros emocijos ir meilės. Tai visa festivalio esmė. Mes per penkias dienas tapome šeima.
Iš kur semiatės įkvėpimo tiek daug metų kurti, auginti kitus, nuolat organizuoti?
Man atrodo, kad kūryba niekada neatsiranda iš tuštumos. Ji kaupiasi iš fragmentų, iš patirčių, iš emocijų. Ir vieną dieną kažkas susijungia. Bet tam reikia laiko.
Gamta man pagrindinis ir neišsenkantis naujų idėjų šaltinis. Medžiai, paukščiai, net kvapai. Arbata, kurią geri su vaikais po sunkios repeticijos.
Vainikas iš pienių, kurį padovanoja danų mergaitės iš festivalio. Tai realūs dalykai, kurie iš tikrųjų įsirėžia ir tampa pradžia kažko naujo. Idėjas užsirašau ir tada kaip mažą minties grūdelį pametu vaikams. Tada jau tik jiems spręsti, ar ši idėja išaugs į kažką didesnio.
Labai daug minčių pasisemiu ir iš skirtingų meno parodų, koncertų, spektaklių. Įvairiuose renginiuose lankausi ne dėl to, kad ieškau įkvėpimo ar idėjų, tiesiog man patinka, aš mėgaujuosi menu. O paskui, žiūrėk - kažkoks vaizdas, spalva ar garsas sujudina mintis. Ir net paprastas objektas ar patirtis tavo viduje atveria kelią naujai minčiai.
Taip pat aš labai tikiu pauzėmis. Reikia leisti sau išvalyti mintis, atlaisvini vietos naujiems dalykams. Tą dažnai sakau ir teatro trupės vaikams. Reikia mokėti pailsėti, kartais atsiriboti nuo mokslų, „pravalyti“ mintis.
Dar labai svarbu - gebėjimas džiaugtis mažais dalykais. Aš visada stengiuosi tai perduoti ir vaikams, skatinu pastebėti mažus pergalių grūdelius.
Pamatyti, kad draugas šiandien padarė mažą, bet svarbų žingsnį. Pasidžiaugti. Iš to susideda gyvenimas. Kiekvieną dieną galima atrasti mažų nuostabių momentų. O teatras - tai puikiausia vieta jiems pastebėti, auginti ir įprasminti.
Teatre praleidžiate labai didelę dalį savo gyvenimo. Ar vis dar jaučiate, kad augate ir tobulėjate? Ko išmokstate iš savo mokinių?
Iš vaikų ir paauglių mokausi kiekvieną dieną. Pirmiausia mokausi prisitaikyti. Kiekvienas vaikas yra vis kitoks. Vienam reikia laiko atsiverti, kitam padrąsinimo, trečiam tylos. Turiu ieškoti kelio į kiekvieno širdutę. Reikia išmokti kalbėti jo kalba, reaguoti į vaiko vidinį pasaulį.
Dar mokausi matyti. Ne tik akimis, bet ir širdimi. Būna, vaikas nieko nesako, bet matai iš jo laikysenos, žvilgsnio, supranti iš tylos, kad kažkas yra negerai.
Kartais daugiau pasako kūno kalba nei žodžiai. Iš vaikų labai daug išmokstu švelnumo, sąžiningumo ir atvirumo. Jie labai greitai pajaučia, ar esi nuoširdus. Todėl šalia jų turi būti tikras.
Iš vaikų ir paauglių mokausi kiekvieną dieną. Pirmiausia mokausi prisitaikyti. Kiekvienas vaikas yra vis kitoks. Vienam reikia laiko atsiverti, kitam padrąsinimo, trečiam tylos.
Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris norėtų prisijungti prie teatro, bet abejoja ir bijo?
Prieš pirmąją repeticiją vaikui širdelė daužosi tol, kol užlipa į trečią aukštą, praveria duris ir ištaria: „Labas, noriu būti čia.“ Atrodo, nieko čia tokio, bet vaikui tai tikras iššūkis. Norėti yra pirmas egzaminas, kurį vaikas turi įveikti pats. Turi užtekti drąsos praverti duris ir pasakyti: „Aš noriu.“
Tad pirmiausia norinčiam prisijungti prie „Atžalyno“ pasakyčiau, kad durys čia visada atviros. Teatras nėra vieta „tobuliems“. Teatras yra vieta gyviems, jautriems ir ieškantiems. Svarbiausia, mano manymu, ne tai, ar tu moki gražiai kalbėti, ar turi puikų balsą. Svarbiausia yra noras. O visa kita išmokstama.
Labai dažnai į „Atžalyną“ ateina vaikai, kurie sako: „Aš tik pabūsiu ir pažiūrėsiu“, bet po kurio laiko jie jau scenoje - pilni energijos, kūrybos, juoko. Norėti būti - jau yra žingsnis. O mes padėsime.
Teatras nėra vieta „tobuliems“. Teatras yra vieta gyviems, jautriems ir ieškantiems.
Po tiek metų kūrybos, šimtų vaikų, šimtų repeticijų, festivalių, nesuskaičiuojamų emocijų ką teatras jums pačiai duoda šiandien?
Tikėjimą, kad tai, ką darau, turi prasmę. Man teatras visada buvo daugiau nei scena. Tai - žmonių gyvenimai, jų virsmai, jų mažos ir didelės pergalės.
Kai vaikas pasako: „Dabar mokykloje jaučiuosi geriau - dėl teatro“, - tai yra viskas, ko reikia. Tada supranti, kad darbas, kuris kartais atrodo nematomas, iš tikrųjų keičia pasaulį. Ir dar - magija.
Teatras be jos neegzistuoja. Tu niekada nežinai, kur nuves vienas mažas spektaklis. Gal jis atvers žmogui duris į save. Jei bent vienam vaikui teatras tampa šviesa - reiškia, viskas, ką darau, turi prasmę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą