Fotografas, keliautojas Gustas Sikas: „Baisu, nesaugu, brangu – ne kliūtis pažinti pasaulį“

Šiandien Gustas tiki, kad pasaulis nėra pavojingas, o kelionės – vienos geriausių gyvenimo mokytojų. Jis ragina visus keliautojus nebijoti neapibrėžtumo, nepasiduoti nerimui, nesikliauti vien logika ir protu, o keliaujant ieškoti to, kas paskatina vidinį virpulį. Būtent apie tokį ieškojimą – ne protu, o jausmu – pasakoja jo fotografijų paroda „Ieškok ieškok ieškok ieškok“, kuri bus eksponuojama 2026 m. sausio 29–31 d. „Litexpo“ vyksiančioje tarptautinėje turizmo ir laisvalaikio parodoje „Adventur”.

Kelionės vietoje „teisingo kelio“

Fotografija G. Siko gyvenime atsirado ne kaip tikslas, o kaip galimybė judėti. Ji tapo būdu užsidirbti kelionėms, pažinti pasaulį ir sutikti žmones, kurie keičia požiūrį. 

„Manau, viskas jau buvo nuspręsta aukštesnių jėgų, man tik reikėjo palaukti, kol atsiras tokia galimybė. Visada turėjau stiprų norą pažinti pasaulį, o fotografija tapo įrankiu sulėtėti ir ieškoti. Gal ir gailiuosi, kad neatvykau atsiimti dvyliktos klasės atestato, bet niekada nesigailėjau, jog būdamas devyniolikos vienas apkeliavau dvylika šalių su kuprine ir kamera“, – sako G. Sikas.

Pirmoji ilga jo kelionė net prasidėjo be fotoaparato – kamerą jis įsigijo Korėjoje, o pirmieji kelionių kadrai buvo juodai balti. Fotografija padėjo ne tik fiksuoti akimirkas, bet ir suprasti, kaip gyvena kiti žmonės, kuo jie skiriasi nuo mūsų ir įvertinti, ar iš tiesų esame tokie skirtingi.

Nuo nakvynių po atviru dangumi iki žmonių, kurie atveria duris

Keliaudamas po skirtingus žemynus, Gustas patyrė, kad didžiausi atradimai slypi ne maršrutuose ar lankytinuose objektuose, o žmonėse ir situacijose, kurios iš pradžių atrodo nepatogios ar net bauginančios. Australija tapo šalimi, kurioje šis suvokimas ypač sustiprėjo.

„Australijoje praleidau du mėnesius, tranzavau daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų. Atstumai ten neapsakomi, gamtos įvairovė stulbinanti, o žmonės labai draugiški. Kartą, keliaudamas iš Perto į Adelaidę, įsėdau į automobilį pas 82 metų Jamesą. Jis pavežėjo mane apie šimtą kilometrų, kalbėjomės apie gyvenimą ir keliones, o išgirdęs, kad planuoju miegoti palapinėje lauke, pakvietė apsistoti pas save“, – pasakoja Gustas.

Tačiau kelionės neapsiėjo ir be išbandymų. Nakvynės po atviru dangumi ir nuolatinis neapibrėžtumas tapo kasdienybe. Baimė dažniausiai aplankydavo vakare, kai tekdavo ieškoti vietos palapinei, o rytą ją pakeisdavo smalsumas ir noras judėti toliau.

„Keliavau su kuprine ir palapine, todėl kiekvienas vakaras, kai reikėdavo galvoti, kur miegoti, tikrai gąsdino. Palapinę statydavausi miškuose, parkuose ar net miestuose – kai naktį kažkas prabėgdavo šalia ar sutraškėdavo šaka, būdavo labai baugu. Bet ryte viską pamiršdavau ir toliau keliaudavau ieškoti“, – prisimena jis.

Tranzavimas ir spontaniškos nakvynės tapo neatsiejama Gusto kelionių dalimi, leidusia ne tik įveikti didelius atstumus, bet ir patirti tikrą ryšį su žmonėmis. Daugiausia kilometrų jis įveikė Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Japonijoje, pastebėdamas, kad didmiesčiuose tai sudėtingiausia, o atokesniuose keliuose – lengviausia. Nakvynės dažniausiai atsirasdavo be išankstinio plano.

„Daugiausiai tranzavau Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Japonijoje. Labiausiai patiko Japonija – kadangi susikalbėti su vairuotojais buvo sudėtinga, užtekdavo parodyti kryptį pirštu. Nakvynės irgi būdavo labai spontaniškos – keliaudavau link abstraktaus tikslo ir priimdavau tai, ką sutikdavau kelyje. Kartą Australijoje sutikau Toddą, kuris išgelbėjo mane nuo nakvynės miške, pakvietė į svečius, o vėliau tapome gerais draugais – gyvenau pas jį dar ne kartą ir jo automobiliu apkeliavau Tasmaniją“, – pasakoja Gustas.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Kelionės kaip būdas atrasti save

Po trejų kelionių metų po Europą, Aziją, Okeaniją, Afriką ir Ameriką Gusto užfiksuotos akimirkos sugulė į parodą „Ieškok ieškok ieškok ieškok“, kurios pavadinimas atspindi jo požiūrį ne tik į fotografiją, bet ir į patį keliavimo procesą. 

Tai – ne raginimas pasiekti tikslą, o kvietimas leistis į kelią be griežto plano, pasitikint nuojauta ir vidiniu impulsu. Ši idėja organiškai įsilieja į „Adventur“ parodos kontekstą, kuriame vis daugiau dėmesio skiriama patirtiniam turizmui – kelionėms, kurios prasideda ne nuo lankytinų objektų sąrašo, o nuo noro patirti, pažinti ir pajusti vietą.

„Turėdamas kamerą rankose tampu ieškotoju – ieškau to, kas žavi mano širdį ir traukia akį. Leidžiu spontaniškumui ir nuojautai diktuoti fotografijos ritmą už mane. Kai kas nors mane sužavi, pavyzdžiui, Indijos chaosas, aš tiesiog einu gatvėmis ir stebiu: kas mane traukia, kas pasirodo įdomu – tą ir fiksuoju. Taip ir keliauju toliau, smalsus kaip vaikas. Tai – visiškai nelogiškas būdas keliauti. Tai – kelionė ne protu, o širdimi“, – sako Gustas.

„Adventur“ parodos metu lankytojai galės ne tik pamatyti fotografijas, bet ir gyvai susitikti su pačiu Gustu. Jis dalinsis kelionių dienoraščiais, vaizdo medžiaga ir istorijomis iš daugiau nei dvidešimties aplankytų šalių, kviesdamas nebijoti išeiti iš komforto zonos ir ieškoti savo kelio.

„Labai noriu įkvėpti žmones keliauti – nebūtinai po visą pasaulį. Kartais užtenka keliauti po Lietuvą, ten, kur šiuo metu gali. Tikiu, kad kelionėse galima atrasti save, o žmogus, kuris neieško – negyvena. Pasaulis nėra baisi vieta, jis yra draugiškas ir priimantis, tereikia į jį eiti atvira širdimi“, – dalijasi Gustas.