Kai šaknis įleidi svetur, bet lietuviškumo jausmas neapleidžia

Virginija sakė niekada ir nesusimąsčiusi, kodėl yra svarbu išsaugoti lietuvių kalbą ne tik savo dukros, bet ir kitų išeivijoje gyvenančių vaikų lūpose. 

„Tiesiog man niekada nekilo jokios abejonės, kad taip turi būti“, - sako ji ir džiaugiasi, kad veikla sutampa su tuo, ką ji gali daryti geriausiai. 

„Kadangi Klaipėdos universitete studijavau lietuvių kalbą, literatūrą ir etnokultūrą, manyje yra pakankamai vidinių resursų, kad galėčiau tą daryti“, - atvira pašnekovė.

Virginija, jau 9 metai atvežate į Lietuvą visą būrį išeivijos vaikų. Visą savaitę čia stovyklaujate, vykdote įvairias veiklas. Trumpai papasakokite apie patį projektą.

Tai yra visiškas „Bitės“ kūdikis. Tiesiog galvojome, kaip reikėtų motyvuoti vaikus, kurie penkias dienas eina į anglišką mokyklą, o šeštąją ateina į lituanistinę. 

Suvokėme, kad vaikams laisvalaikiu ateiti mokytis lietuvių kalbos ten, kur vėl yra struktūra, nėra labai lengva. 

Taip pamažu gimė idėja, kad mums reikėtų pabendrauti ir su kitų šalių vaikais, kurie lanko lituanistines mokyklas, suteikti galimybę jiems kartu susiburti, susipažinti. 

Pati pirmoji stovykla buvo labai nedidelė - jos metu šeimos iš Anglijos ir Lietuvos bendravo skaipu, o vasarą projekte dalyvavę vaikai susitiko Lietuvoje stovykloje. Idėja pasiteisino. 

Pamatėme, kad galim organizuoti ir didesnes stovyklas su daugiau partnerių. Šiemet jau 9 vasara, kai vykdome šį projektą. 

Taigi kas vasarą vežame lietuviškų šaknų turinčius vaikus į Lietuvą, kaip aš sakau - paragauti Lietuvos.

Stengiatės aplankyti vis kitą Lietuvos kampelį?

Taip, pirmiausia aplankėme visus 5 Lietuvos regionus. Susipažinome su kiekvieno regiono muziejais, dvarais, kulinariniu paveldu ir t. t. 

Stengiamės Lietuvą pažinti kuo įvairesniais aspektais. Lankėme ir senąsias Lietuvos sostines: iš viešnagės Kernavėje, Trakuose, Kaune ir Vilniuje išleidome nuotraukų knygą - tai tarsi istorijos vadovėlis. 

Džiugu tai, kad knygos pasirodymas sutapo su Vilniaus 700 metų jubiliejumi, LR ambasadoje Londone surengėme „Bitės“ vaikų sostinių nuotraukų parodą.

Stovyklose dirbome su profesionaliais operatoriais, fotografais, mokėmės filmuoti, fotografuoti. 

Jau ne pirmą stovyklą kviečiamės profesionalius aktorius, režisierius ir stovyklos metu statome spektaklį. Žodžiu, veiklų sugalvojame pačių įvairiausių.

Vienais metais rengėme stovyklą ir Klaipėdos krašte. Radome čia labai daug įdomių dalykų: pakeliavome po Mažąją Lietuvą, kėlėmės per Kuršių marias, aplankėme Mirusias kopas, Kalvystės muziejuje gaminome žiedus. Klaipėda - labai mylimas ir išskirtinis kraštas.

Nuo pat pirmosios stovyklos supratome, kad iš kitų šalių atvykusiems lietuviškų šaknų turintiems vaikams kai ką Lietuvoje sudėtinga suprasti. 

Jų ir žodynas ne toks, ir istorinės žinios kiek kitokios, kaip Lietuvoje augančių vaikų. Taip gimė pirmoji stovyklos pavadinimo dalis „Virtualioji istorija“, o antroji dalis kasmet kinta priklausomai nuo tų metų temos.

Kuo išskirtinė šių metų stovykla?

Šiemet mūsų stovyklos tema „Virtualioji istorija. Simbolika stebuklinėse pasakose“. Kaip pagrindą pasirinkome pasaką „Eglė žalčių karalienė“, tad pasikvietėme Klaipėdos lietuvių kalbos ir literatūros bei teatro mokytoją, Pilies teatro aktorę Vilhelminą Paniuškienę, kad pastatytų pagal šią pasaką spektaklį.

Taip pat vaikai labai norėjo, kad būtų kulinarinio paveldo elementų, tad mokėmės kepti duoną, sukti kastinį, kepėme net šakotį, kurį vėliau panaudojome ir spektaklyje.

Įdomu, ar į stovyklą atvyksta vaikų, kurie iki šiol Lietuvoje nėra buvę?

Turbūt ne, paprastai visi yra jau čia lankęsi. Bet iš jų išgirstu, kad stovyklos metu jie aplanko daug naujų vietų ir pamato daug naujų dalykų, kurių viešėdami Lietuvoje su tėvais nebuvo matę. 

Tad jų akiratis tikrai prasiplečia, jie Lietuvą pamato ir atranda naujomis akimis.

Ir ankstesniais metais, ir šiemet kviečiatės į stovyklą ir pedagogus iš Klaipėdos. Kas tai - sentimentai Klaipėdai ir Klaipėdos universitetui? Juk ir pati esate baigusi studijas Klaipėdos universitete.

Kiekvienais metais ieškau, kas galėtų mums pakoncertuoti, pavaidinti, parežisuoti. Suprantama, kad pirmiausia pagalvoju apie tuos žmones, kuriuos pažįstu iš studijų laikų ir žinau, kad jie dirbdami su vaikais yra labai žaismingi, moka juos sudominti. 

Žinau ne vieną tokį, Klaipėdos universitete baigusį lietuvių kalbos ir režisūros studijas. Taigi kviečiausi į stovyklą studijų laikų draugę klaipėdietę Viliją Šeputienę ir jos vyrą Ramūną, kurie turi grupę „Jiedu“. 

Ji man kaskart pataria, kokių šaunių ir talentingų klaipėdiečių dar galėčiau pasikviesti.

Stovykloje taip pat reikia etnokultūros turinio, tad tam taip pat puikiai tinka Klaipėdos universiteto absolventai. Pavyzdžiui, ir šiemet stovykloje dirbo tradicinių lietuvių liaudies žaidimų žinovas iš Klaipėdos Jonas Kavaliauskas. 

Jis atsivežė daugybę įdomių tradicinių žaidimų įrankių, vaikams buvo labai įdomu pamatyti, kad tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai anaiptol nebuvo vien „Šiaudų batai, šakaliniai padai“, buvo ir labai sportinių žaidimų.

Iš kurių šalių šiemet vaikai atvažiavo?

Šiemet susirinko vaikai iš Anglijos, Škotijos, Italijos, Katalonijos, Prancūzijos. Ir dar turime partnerius iš lietuviškų mokyklų - stovykloje dalyvauja ir Lietuvoje gyvenantys vaikai, kad iš užsienio atvykusieji girdėtų tikrą lietuvišką kalbą. 

Šiemet Užsienio reikalų ministerija ir „Globali Lietuva“ po vykusio švietimo forumo pasirašė rezoliuciją, kad kiekviena lituanistinė mokykla turi turėti po partnerį Lietuvoje. Tad šiuo atžvilgiu mes jau esame 9 žingsniais priekyje, nes jau devynerius metus bendradarbiaujame su Lietuvos mokyklomis.

Turėdama ilgametę patirtį galite pasakyti, ar traukia užsienyje gyvenančius vaikus Lietuva? Ar jie noriai čia važiuoja?

Labai noriai. Tai yra ta stovykla, kurioje paaugliai dar net nepasibaigus stovyklai klausia, ar kitais metais vėl galės dalyvauti. Į šią stovyklą yra laukiančiųjų sąrašai ir jau reikia daryti atranką. 

Šiemet pirmieji metai, kai turime ir jau išaugusių vaikų, kurie sulaukė 18-os, tad jau nebegali būti stovyklos nariai, tačiau jie vis tiek norėjo mus aplankyti. Taigi užsimezga labai šiltas ir šeimyniškas ryšys.

Stovykloje kalbama tik lietuviškai?

Skatiname kalbėti tik lietuviškai ir vaikai tikrai deda daug pastangų. Šiemet net ant mūsų visų marškinėlių buvo užrašyta: „Kalbėk lietuviškai, po šimts pypkių!“ 

Mokėmės įvairiausių ekspresyvių posakių, aiškinomės, kodėl aukštaičiai siunčia po perkūnais, o žemaičiai po velnių... 

Bet, žinoma, vaikai pabendrauja ir kitomis kalbomis. Visgi reikia suvokti, kad jų gimtoji kalba jau nėra lietuvių.

Anglijoje gyvenate jau 17 metų, auginate dukrą, kuri puikiai kalba lietuviškai. Kodėl jums tai yra svarbu - išsaugoti lietuvių kalbą ne tik savo vaiko, bet ir kitų išeivijoje gyvenančių vaikų lūpose?

Man niekada nekilo toks klausimas, kodėl man tai yra svarbu. Tiesiog man niekada nekilo jokios abejonės, kad taip turi būti. 

Man turbūt didžiausias malonumas, kad mano veikla sutampa su tuo, ką aš galiu daryti. Kadangi Klaipėdos universitete studijavau lietuvių kalbą, literatūrą ir etnokultūrą, manyje yra pakankamai vidinių resursų, kad galėčiau tą daryti. 

Todėl lituanistinės etnokultūros ir dramos mokykloje „Bitė“ yra labai stipri etnokultūros pusė. Minime visas valstybines šventes ir švenčiame visas tradicines lietuviškas šventes: per Užgavėnes deginame Morę, per Velykas marginame kiaušinius ir t. t. Vaikai ir jų tėvai labai džiaugiasi tokia galimybe. 

Man net nekyla klausimas, kad aš galėčiau kurią nors lietuvišką šventę minėti viena pati. „Bitėje“ tomis dienomis susirenka visi: vaikai, tėvai, seneliai. 

Visi kartu pasidarome taip, kad Lietuva grįžtų į mūsų širdis.

Manau, kad tapatybės jausmas ir tapatybės išlaikymas kiekvienam yra labai svarbus. Galime kalbėti kaip norime, galime gyventi kur norime. 

Manau, kad tapatybės jausmas ir tapatybės išlaikymas kiekvienam yra labai svarbus. Galime kalbėti kaip norime, galime gyventi kur norime, bet nepaprastai yra svarbu, kuo mes jaučiamės.

Dabartinė situacija leidžia mums tai daryti. Bet nepaprastai yra svarbu, kuo mes jaučiamės. Man atrodo, tai, kas yra kraujyje, niekas negali išimti. 

Labai gražu, kai vaikas, daugybę metų nekalbėjęs lietuviškai, ateina į mūsų mokyklą ir sako: „Aš noriu išmokti, nes jaučiuosi lietuvis.“ 

Tai labai šildantys ir džiuginantys žodžiai, motyvuojantys padaryti dar daugiau.

Virginija, o kodėl prieš 17 metų išvykote iš Lietuvos?

Aš buvau iš tų, kurie sakė, kad iš Lietuvos neišvyks niekada, ir tikrai neturėjau tokio plano. Išvykau vedina visiško avantiūrizmo. 

Aš buvau iš tų, kurie sakė, kad iš Lietuvos neišvyks niekada, ir tikrai neturėjau tokio plano. Išvykau vedina visiško avantiūrizmo.

Tiesiog tuomet buvau motinystės atostogose, o mano vyras svarstė, kad reikėtų kažką keisti, ir pasiūlė išvykti į Angliją. 

Tuo metu ir man atrodė tinkamas metas pokyčiams. Anglijoje įsitvirtinau labai greitai. Iš pradžių pasisiūliau rašyti straipsnius vietinėje lietuvių spaudoje, vėliau įsteigiau lituanistinę mokyklą, paskui atsirado, kaip aš vadinu, angliškas darbas. 

Viskas puikiai susidėliojo, tad kol kas nėra minčių grįžti. Ten dabar yra mano namai. 

Daug dirbu lietuvių bendruomenėje, trečius metus esu šios bendruomenės švietimo tarybos pirmininkė, koordinuoju lituanistinių mokyklų veiklą.

Ar galite įvardyti, ko gyvendama Anglijoje labiausiai pasigendate iš Lietuvos?

Jeigu atvirai - nebepasigendu nieko. Todėl, kad Anglijoje tikrai galima visko rasti. Jeigu norisi lietuviško maisto - tiesiog nueinu į lietuviškas parduotuves, kurių yra daug. 

Lietuvių kalba bendrauju ir šeimoje, ir lituanistinėje mokykloje, ir lietuvių bendruomenėje. Taigi lietuviškumo jausmas būnant ten manęs neapleidžia. 

Jaučiu, kad esu įleidusi šaknis. Duodu pakankamai ir vietinei bendruomenei, ir Lietuvai. 

Tačiau neslėpsiu, kai atvažiuoju į Lietuvą, iš tiesų tas žolės žalumas, oras, miškai, ežerai pakrauna. 

Neslėpsiu, kai atvažiuoju į Lietuvą, iš tiesų tas žolės žalumas, oras, miškai, ežerai pakrauna. Labai gera būna aplankyti tėvų namus - tai suteikia geros energijos visiems metams.

Labai gera būna aplankyti tėvų namus - tai suteikia geros energijos visiems metams.

„Visos organizuotos veiklos - kaip stipri dozė vitaminų lietuviškai sąmonei ir dvasiai stiprinti“

Vilhelmina PANIUŠKIENĖ, Lietuvių kalbos ir literatūros bei teatro mokytoja, Klaipėdos Pilies teatro aktorė, stovykloje su išeivijos vaikais statė spektaklį „Eglė žalčių karalienė“: Kurti, žaisti teatrą su vaikais iš užsienio - man ne naujiena, nes Gedminų progimnazija, kurioje dirbu, metai iš metų dalyvauja įvairiuose projektuose. 

Tad nedvejodama sutikau su Virginijos pasiūlymu pastatyti spektaklį jau su išeivijos lietuvaičiais pagal vieną iš gražiausių ir prasmingiausių lietuvių pasakų „Eglė žalčių karalienė“. Stiprus teisingumo ir gerumo jausmas - vaikai mokysis gražius tekstus lietuviškai, prisilies prie simbolių, daiktų, suks ratelius. 

Visa tai mačiau ir nekantravau pradėti. Todėl visos repeticijos, pasakojimai, iškilę klausimai mums buvo šventė. 

Ar tokios stovyklos prisideda prie lietuvybės puoselėjimo? Vienareikšmiškai prisideda. Visos organizuotos veiklos paveikios - kaip stipri dozė vitaminų lietuviškai sąmonei ir dvasiai stiprinti. Smagu, kad vaikai buvo pasiruošę. 

Savo šalių lituanistinėse mokyklose su mokytojais skaitė, aptarė, galbūt net slapčia svajojo, ką norėtų vaidinti. Rezultatu esame visi labai patenkinti. 

Spektaklio dekoracijos - pati gamta, man liko tik numatyti erdves. Žiūrovai su aktoriais vaikščiojo iš vienos vietos į kitą, kur vyko vis kita scena. 

Tai, ką kartu sukūrėme vos per penkias dienas su 80 vaikų, pranoko visus lūkesčius. Stipru. Gražu. Prasminga ir tikra.