Mano kelionės į Angliją, o vėliau ir gyvenimo, draugė Rozana Vaitkevičiūtė: „Mano šuo savo elgesiu buvo panašus į žmogų“

„Palanga – mano miestas“

„Visas vaikystės vasaras praleidau Palangoje pas močiutę. Labai nenorėdavau ten važiuoti, nes Kaune pasilikdavo mano draugai, Palangoje man nebūdavo ką veikti. 

Šiandien aš didžiuojuosi, kad menka dalimi esu palangiškė, ir Palanga – yra mano“, –  juokiasi mano draugė, trumpom atostogom  atvykusi iš Jungtinės  

Anglijos Karalystės, kur jau trečią dešimtmetį ji ten gyvena. Rozana  apgailestavo, kad tik savaitei atvykus į kurortą jai dvi dienas iš eilės  reikėjo gulėti lovoje, nes pavalgiusi vienoje iš pajūrio kavinių, pasijuto labai blogai.

Giliausi jos prisiminimai apie kurortą, kai kartu su savo augintiniu (Briaras veislės šunimi), gyveno kempinge,  vaikščiodavo pajūrio pakrantėmis (tada dar nedraudė su šunimis  vaikščioti). 

Gaila, Džinos nebeliko, o prisiminimai apie ją dar labai gyvi ,– sakė ji. Penkiolika metų Rozana negali užmiršti savo augintinio.  Prisipažinsiu, buvau tuo šiek tiek nustebusi.

Aš savo draugės paklausiau, kaip ji žiūrinti  bėgiojančius keturkojus Palangos  paplūdimiuose? „O kas čia blogai? Gal blogiau matyti kopose paliktas žmonių „krūveles“, ar jūra kai kam virtusiu tualetu?“– su pykčio gaidele balse klausė ji manęs.

Kelionių pėsčiomis aistra

Aš žinojau, jog Rozanos aistra pėsčiomis keliauti yra nenumaldoma. Pasiėmusi kuprinę ji keliauja ne tik po  Didžiąją Britaniją, bet taip pat ji labai mėgsta keliones, kurias renkasi maldininkai ar dvasinio peno ieškantys žmonės. „Ir  Džina su mumis visada keliaudavo“ ,– skuba ji man pasakyti.

Matau moters akis, kuriose liūdesys dėl prarasto draugo. Esu tikrai suglumusi (gerąja šio žodžio prasme). Mano pašnekovė pasakojo, jog anksčiau per dieną ji nueidavusi  po 17 kilometrų, šiandien  ėjimus Rozana trumpina (širdelė nebeleidžia).

Todėl  dažniausiai ji su savo draugu renkasi nežinomas jai  Anglijos vietas.  Rozanai patinka atrasti „neatrastą“,  ar tiesiog pabūti gamtos glėbyje.

Iš ankstinių  mudviejų pokalbių buvau girdėjusi, jog Rozana, kai tėvai pardavė močiutės namą Palangoje, labai  sielojosi. 

Tada ji buvo tvirtai  nusprendusi  netolimoje ateityje, susitaupius pinigų pirkti gyvenamą vietą kurorte.  Vieną dieną tokia galimybė atsirado, tačiau tą dieną, kai reikėjo susitikti su pardavėju, ji susilaužė ranką.  

„Nelemta buvo“, –  šypsosis ji, ir čia pat susimąsčiusi taria: „Dabar svajoju apie galimybę gyventi Škotijoje“.

„Stovėjo po lietumi ir žvelgė į mano langą“

„Kai aš pamačiau gatvėje šunį stovintį po mano langais, aš negalėjau jo nepaimti. Lietus žliaugė per jo suveltus gaurus.  

Jis tiesiai žiūrėjo į mano langą. Nieko nelaukdama išėjau į gatvę ir čiupau šunį. Jis nesipriešino. Įleistas į namus tuojau pat įsirangė į mano lovą“,– kalbėjo Rozana.  

Apžiūrėjusį šunį, moteris buvo šokiruota . Anot jos,  „matomai, vargšelis, ne vieną savaitę ar mėnesį  buvo klaidžiojęs po šiukšlynus. Jo visa oda buvo padengta storu „šarvu“. 

Čiupau  žirkles ir plaukas po plauko pradėjau  jį kirpti. Mano visos rankos buvo kruvinos, bet vėliau mano šuo tapo princesė“,– išdidžiai ištarė ji.

Rozana vis nesustodama pasakojo, kaip ji ne tik rūpinosi šunimi, bet , kaip jis, anot jos, buvo tarsi žmogus. Iš pirmo žvilgsnio jis suprasdavo ko iš jo norima. 

Tačiau Džina rodė ir savo charakterį. Šuo niekada  „nekaulydavo“ maisto, daugmaž patys susiprasite (demonstratyviai nusukdavo snukį į šoną). Per gatvę eidama visada paisydavo „Stop“ ženklą.

Rozana prisiminė, kaip vieną rytą į jos duris pasibeldė jauna moteris. Ji Rozanos paklausė: „Ar jūs radote šitą šunį?“. Anot mano pašnekovės, „iš karto mano  širdyje sutvinkčiojo atsakymas – aš jo neatiduosiu“. 

Galiausiai  atėjusioji moteris papasakojo, jo Ąžuolyne (Kaune), vaikščiojo toks pat šuo. Kaip išsiaiškino, šis šuo buvo Džinos motina. 

Ji buvo pabėgusi nuo savo šeimininkų (pagal šuns kakle buvusią tatuiruotę šuo greitai buvo surastas). Rozanos šuo turėjo tokią pat tatuiruotę.

„Ilgesys – ta giesmė“

Klausydamasi savo draugės pasakojimo, kurios šuns istorija mane iš tiesų labai sujaudino, nejučia prisiminiau legendinio lietuvių poeto P. Širvio eilėraščio posmo kažkada labai giliai į širdį įkritusią eilutę  – „Ilgesys – ta giesmė“. 

Tad nejučia Rozanos paklausiau: „Ar žmonės yra blogesni?“ Ignoruodama atsakymą į mano klausimą, ji atsakė:  „Šuo nepasakoja, nesiskundžia, jis paprasčiausiai yra ištikimas tavo draugas. 

Ir čia pat nusijuokusi  prisiminė, kaip šunų mylėtojams ji sakydavo: „Esu senmergė su vaiku“. Tad dabar, kai ji praeina, ar pravažiuoja pro Veterinarijos klinikas, dažnai apsiverkia.

Rozana šuns neteko dėl jo senatvės. Klausiu, ar ji neketinanti įsigyti naujo šuns? „Kito ne, aš dirbu. Jei šunį įsigysi jauną, jis iš karto suserga depresiją.  

Džina, „Rozanos mergytė“, atėjo į jos namus jau turėdama 10 metų amžių, tačiau ilgesio jame buvo labai daug. 

Pasak moters, kai ji grįždavo iš darbo, visų pirma ji skubėdavo uždaryti kambario duris, kitu atveju, dažnai ji  šuns nagais būdavo „apdraskyta“.  „Tai buvo nebuvo šuo, tai buvo ledi“ ,– įsitikinusi Rozana. 

Visada ji turėjo ją užnešti laiptais, mėgdavo fotografuotis, pasipuikuoti prieš kitus šunis.

Rozana šunį pasiėmusi  kurį laiką augino jį Lietuvoje, o gyvenimui pasisukus kita vaga, išsivežė jį į Angliją. Todėl jos klausiu, ar ji gali palyginti , koks žmonių požiūris į augintinius čia ir svetur?

„Anglijoje lengviau. Čia žmonės tolerantiškiau žiūri į augintinius“. Jos šuo buvo „gerietis“,  žmonės jį pamatę mėgdavo glostyti, jis nesipriešindavo. 

Ir namuose Džina puikiai sugyveno su Rozanos kate, kartu  net miegodavo.

Iki pasimatymo – kitą vasarą...

Rozaną palydėjau iki jos namų, kur ji Palangoje buvo apsistojusi. Eidama centrine Vytauto gatve, moteris manęs klausė, o koks buvęs senojo kino teatro pavadinimas prie Senosios vaistinės? Ilgai abi spėliojome, deja, neprisiminėme.  

Ach, tas laikas... Jis ištrina iš atminties pastatų pavadinimus, tačiau atmintyje lieka jo turinys. Gaila Rozanai ir senosios Vasaros estrados pastato (galėjo naują kitoje vietoje statyti). 

O ką jau bekalbėti apie buvusį naktinį Palangos restoraną... Kiek čia prisiminimų... Džiugu, jog šis pastatas jau pradėjo atgimti. 

Moteris sako, jog vaikščiodama Palangos gatvėmis vis ieškanti senosios Palangos „likučių“, kurie vis kažkur kasmet  pranyksta...

Nepaisant gerų ir nostalgiškų prisiminimų, Rozana pažadėjo man, jog ir kitą vasarą būtinai norės atvažiuoti ir susitikti su „savo Palanga“.

Jauna, ypatingai  gražias ir išraiškingas akis turinti moteris nuėjo  pakuoti savo lagamino, o aš dar  ilgai mintimis ją lydėjau žmogų, kuris mano gyvenime buvo  išniręs tarsi iš debesų, bet visam gyvenimui.

Gero skrydžio, tau, drauge.