Tačiau viskas turi savo kainą, kuri, sako 34-erių akordeonininkas, toli gražu ne kiekvienam įkandama. Apie tai kalbėjomės prieš liepą Palangos koncertų salėje vyksiantį pasirodymą, kuris Martynui bus ypatingas.
Kuo dabar gyvenate?
Jei kalbėti pompastiškai - gyvenu svajonėje. Visą gyvenimą norėjau save matyti keliaujantį ir koncertuojantį. Tai šiuo metu mano gyvenime ir vyksta. Tačiau kiekviena svajonė turi savo kainą.
Mano profesijoje esti nemažai dvilypumo. Yra žaižaruojantis scenos gyvenimas ir yra realybė, kuri sukasi apie kruopštų savo laiko planavimą, programų ruošimą, kelionių sunkumus, fizinius iššūkius, galiausiai nuovargį ir net psichologinę naštą.
Matyt, emocinei skalei svyruojant taip plačiai, labiausiai sunku išlaikyti kiek įmanoma sveikesnį balansą tarp šių dviejų pasaulių.
Pernykštė mano vasara buvo itin intensyvi, su daugybe koncertų ir kelionių. Tad šiais metais tikėjausi kiek ramesnio laiko.
Tačiau taip nenutiko ir neslėpsiu, kad neretai dieną turiu pradėti nuo priminimo sau, jog tai - mano svajonė ir kasdieniams sunkumams pasiduoti nevalia.
Šiuo metu reziduojate Vokietijoje?
Taip, jau beveik dvejus metus gyvenu Berlyne, nes pagrindinė koncertinė veikla sukasi šioje šalyje ir aplink.
Tačiau ir toliau puoselėju planus ir svajones, susijusias su Lietuva, ir stengiuosi savo laiką paskirstyti taip, kad Lietuvos pernelyg neišsiilgčiau.
Kaip jus pasitiko Vokietijos sostinė?
Berlynas mano gyvenime sukasi jau seniai - pirmasis koncertas Vokietijoje įvyko tik prasidedant tarptautinei karjerai 2013 metais. Iš savo patirčių buvau susikūręs savitą Berlyno įvaizdį, kuris subliuško atvykus čia gyventi.
Suprantama, dideliame mieste yra daug kontrastų ir įvairovės, kuri ne visada pozityvi. Manau, kad šiame mieste yra labai daug socialinės atskirties, žmonės turi problemų dėl priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio.
Tačiau viso to galima ir nematyti, jei lankaisi tik operoje, filharmonijoje ir nardai kultūriniame gyvenime, kuris yra išties turtingas ir turiningas.
Mane ypač žavi, kad šiame mieste kultūros ir meno pasaulis, rodos, yra labiau prisodrintas nei Londone, kurį irgi gerai pažįstu, todėl galiu sau leisti palyginti.
Kaip, pažvelgus iš šalies, jūsų akimis atrodo Lietuva?
Pažvelgus į Lietuvą iš šono užplūsta pasididžiavimo jausmas. Mes labai daug pasiekėme kaip maža ir jauna šalis, kopianti į viršų po daugelį metų trukusios priespaudos.
Ir manau, kad pagaliau patys tai pradedame suvokti, kas lemia aukštesnę tautos savivertę. Lietuvoje turime viską, svarbu tik nepamiršti elementarios pagarbos, meilės ir šypsenos šalia esančiam.
Ar prieš koncertus spėjate pasigrožėti miestais, kuriuose grojate?
Dažniausiai oro uostą pažįstu geriau nei patį miestą. Bet pasitaiko ir netikėtų momentų, kai yra laiko pagulėti saulės kaitroje, kaip įvyko prieš kelias dienas.
Ir net įdegiau, o vakar kolegos stebėjosi, kaip, turėdamas tokią įtemptą dienotvarkę, radau laiko poilsiui saulės atokaitoje. Tad kartais smagūs dalykai įvyksta ir neplanuotai.
Kaip manote, ar jau persirgote žvaigždžių liga?
Iš esmės man nėra suvokiamas terminas „žvaigždžių liga“. Ta neigiama konotacija apskritai suponuoja tokį suvokimą, kad žvaigžde būti yra blogai.
Ar aš esu žvaigždė? Nežinau, ir tai sakau labai nuoširdžiai, nes nesu nei instagrameris nei koks nuomonės formuotojas.
Be to, tikrai yra žmonių, kurie manęs nepažįsta, ir tai kartais sukuria kuriozinių situacijų. Kai tik noriu likti nepastebėtas, būtinai sutinku daugybę žmonių, kurie atkreipia dėmesį, ir iš žvilgsnio galiu matyti, kad atpažino. Jau nekalbant apie tuos atvejus, kai žmonės gatvėje ir pasilabina, pakalbina.
Ar aš esu žvaigždė? Nežinau, ir tai sakau labai nuoširdžiai, nes nesu nei instagrameris nei koks nuomonės formuotojas.
Tačiau būna ir tokių situacijų, kai aš pats kreipiuosi į žmogų manydamas, kad jis privalo mane pažinoti, ir tada įvyksta kuriozas, kai tas žmogus klausia: „O kas tu toks?“
Man labiausiai patinka tokios situacijos, kurios priverčia nusišypsoti, atveria akis, kad manęs tikrai nežino visa Lietuva. Sykiu jos suteikia laisvės ir įkvėpimo.
O galiausiai svarbiausia būti žvaigžde ne pagal atpažįstamumą gatvėje, o pagal spindesį scenoje ir klausytojų širdyse.
Ar turite viziją, ką norėtumėte būti nuveikęs po 10 ar 20 metų?
Pirmiausia norėčiau netapti viską mačiusiu ir viską žinančiu ciniku. Tarp muzikantų neretai tai tampa realybe. Noriu gebėti stebėti ir stebėtis pasauliu, iš jo mokytis ir gauti įkvėpimo. Taip pat ir pats norėčiau kam nors tapti įkvėpimo šaltiniu.
Vizijų bei svajonių turiu daug ir džiaugiuosi, kad iki šiol pavyksta vienas jų įgyvendinti, o prie kitų artėti mažais žingsneliais.
Ką mėgstate veikti, kai uždarote namų duris ir pasaulis jūsų nebemato?
Man labai svarbu pabūti vienam, o tai kartais yra sunkiai įgyvendinama, pavyzdžiui, kuriant santykius. Bet privati erdvė ir laikas sau man yra itin svarbūs.
Taip, dažniausiai tas laikas sukasi apie muziką, bet yra kitokių situacijų, kai iškeliauju vienas atostogauti arba tiesiog už miesto pabūti tyloje ir susidėlioti minčių į vietas.
O pastaruoju metu daug dažniau uždarau viešbučio kambario nei namų duris. Tai labai savitas gyvenimo būdas, kuris ne visiems ir priimtinas, ir pakeliamas.
Ko dabar labiausiai trūksta jūsų gyvenime?
Privataus lėktuvo, nes jis padėtų sutaupyti labai daug laiko (smagiai juokiasi).
Liepos 9-ąją pasirodysite Palangoje vyksiančio Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio scenoje. Ar šis koncertas - reta galimybė mūsų publikai jus išgirsti gyvai?
Pastaraisiais metais tikrai retokai tenka ir apsilankyti, ir koncertuoti Lietuvoje. Pasirodymas Palangoje bus pirmasis Lietuvoje šią vasarą.
Džiaugiuosi galėdamas sugrįžti į pajūrį su savo paties suburtu „Mikroorkéstra“, kurį kartkartėmis „eksportuoju“ į užsienio festivalius.
Galiu pasidžiaugti, kad juose šis ansamblis susilaukia daug dėmesio ir puikių įvertinimų. Smagu, kad Palangoje bus tikrai išskirtinis koncertas vien jau dėl savo erdvės - Palangos koncertų salėje retai tenka pasirodyti, tad labai laukiu šio vakaro.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą