Valentinas Masalskis

Valentinas Masalskis: „Esu daug užsigriebęs“

(3)

„Aš visada kažką vaidinu. Net kai dėstau studentams - aš nesu Masalskis. Aš įsivaizduoju idealų pedagogą ir imuosi šio vaidmens. Negaliu paskaitose būti atsipalaidavęs... Privalau būti pasitempęs“, - sako balandžio 13 d. Kuliuose, Sofijos festivalyje, 70-ąjį jubiliejų minėsiantis LMTA Klaipėdos fakulteto profesorius, žymus Lietuvos aktorius ir režisierius, keletą teatrų įkūręs Valentinas Masalskis.

Sakote, kad dėstytojas Masalskis - ne tas Masalskis, kuris rytais eina pasivaikščioti, renka žingsnius programėlėje?

Ne. Netinka. Lektorius Masalskis turi būti filosofas, mąstytojas. Toks, kokį aš jį įsivaizduoju. Tačiau būna dėstytojų, kuriems tinka tingaus dėstytojo vaidmuo, ir jie jo imasi.

Vaizduotė - labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Ką įsivaizduojame - tą kopijuojame, taisome ir paverčiame tikrove. Tą patį tu darai. Tik tu rašai raštu, o aš vaidindamas scenoje. Visi mes norime prisibelsti iki žmogaus sielos, tik kiekvienas savo būdu. Ir kiekvienas savo darbe ieškome to geriausio varianto, tos mūsų įsivaizduojamos vizijos.

Šiuolaikiniame pasaulyje vaizduotei lieka vis mažiau vietos. Gal jos ir nebereikia?

Žmogui reikia matyti tą mėlynąją paukštę. Žinote, kas yra menininkas? Žmogus, kuris sako, kad varna žalia: gal tokią matė sapne, gal kas nudažė... Ir jis bando įrodyti, kad šis paukštis tikrai žalias. Aplinka kartais tiki, o kartais - netiki ir juokiasi.

Blogai, jei mes prarandame tą Mažąjį princą savyje arba svajonę. Vaizduotė mums gelbsti įvairiose situacijose.

Mums būtina pasaulį įsivaizduoti šviesesnį nei jis yra. Mes mokome struktūrizuoti: kaip iš pieno padaryti sūrį, aš mokau kaip vaidinti. Bet nuo ko viskas prasideda? Tu tai matai savo vaizduotėje ir tiki.

Šiandienos visuomenėje daug liūdinčių, nors, atrodytų, jiems nieko nestinga...

O ar mes gebame rasti ryšį su kitu? Jei tu tik spaudai patiktukus socialiniuose tinkluose, ar tai galima vadinti bendravimu ar bendryste?

Neseniai skaičiau knygą „Pavogtas dėmesys“, kurioje sakoma, kad šių laikų visuomenė prarado dėmesį, nebemoka susikoncentruoti. Knygos autorius pasakoja apie po pažinties internete susitikusių žmonių bendravimą: vienas pakalba, kitas - pakalba, lyg savo CV demonstruotų, niekas nieko neklausia. Net kai vienas iš jų pasako, kad mirė jo brolis, pašnekovas neturi ką pasakyti. Kas tai? Vadinasi, kiti žmonės jo visai nedomina. Mes tampame lyg viską apie gyvenimą žinančiais paaugliais, greitai darančiais išvadas: politikai - blogis, verslas - blogis... Žmogus turi savo stereotipinį požiūrį ir jam nekyla jokių klausimų. Jei jam neįdomus kitas žmogus, tada nedomina ir teatras, muzika, šokis. Net ir gamta neįdomi...

Man labai įdomi teorija, kuri teigia, kad ankstesnėje visuomenėje mes buvome vienyje su gamta, aplinka ir panašiai, o vėliau išlipome iš šio sociumo ir ėmėme vadovautis mums patinkančiu mitu, kad neva esame visagaliai. Kad nugalėsime mirtį, įveiksime ilgaamžiškumą... Taip užgimė tezės: „aš tvarkau pasaulį“, o ne „aš esu pasaulio dalis“... Neva aš iš šono stebiu pasaulį. Tai paveikė ir žmonių santykius: mes nebebendraujame...

Atėjau šiandien pas jus su pagarbia baime... Be galo talentingas žmogus, daug kartų aprašytas ir parodytas įvairiausiais rakursais.. Čia kaip imtis statyti didžiulio populiarumo pjesę, kurią gerai pažįsta publika, statė garsiausi režisieriai.. Nuo ko jūs pradedate imdamasis tokio pastatymo?

Pirmiausia tokioje pjesėje tu turi pamatyti tai, ko kiti nematė. Visgi pradžių pradžia yra tai, kad tu turi žinoti, ką nori pasakyti žmonėms. Tai visų darbų pradžia. Aš ir pats nežinau, ką ar kaip suvaidins tos pjesės aktorius, bet man svarbu, kad jis tai atrastų per mane. Niekada nėra baigtinio rezultato: net po spektaklio galvoji ir ieškai, o gal reikėjo dar kažkaip kitaip kažką... Ir nerandi, kaip tai perduoti. Labai svarbu savo jausmais pasidalinti su kitu žmogumi.

Sovietinėje sistemoje teatras buvo tapęs protesto prieš sistemą vieta. Šiandieninis kinas jau kelia problemas ir jomis dalinasi su žiūrovais ragindamas ieškoti sprendimų. Teatras vis dar pasiklydęs. Vienas penkiolikmetis man gražiai pasakė: „Atėjęs į teatrą suprantu, kad jis mane durnina, kad turiu perskaityti daug knygų, jog galėčiau suprasti, kas ten vyksta. Atrodo, kad žmonės scenoje kažką kalba sau, o manęs nemato.“

Spektaklis turi kalbėti žmonėms suprantama kalba, o mes nuėjome į novatoriškumą - kad tik kuo naujoviškiau. Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad jei tu ir žinai kažkokią teoriją, bet jos nemoki paaiškinti taip, kad ji būtų suprantama septynmečiui, tai niekas jos nesupras ir nežinia, ar ji egzistuoja.

Spektaklio statytojui svarbu žiūrovams leisti pajusti, kas vyksta scenoje, o ne apie tai galvoti.

O kaip gimsta vaidmenys? Jūs ne tik aktorius, bet ir režisierius, lektorius... Ar buvo kada, jog jautėte, kad vaidmuo ne visai pavyko?

Visi vaidmenys ne iki galo išsakyti. Tu negali išsireikšti taip, kaip matai vaizduotėje: pritrūksta fizinių ir psichologinių jėgų. Tu vis priartėji prie to vaidmens ir... Kodėl taip yra? Vaidmuo ne vieno žmogaus gyvenimas. Vaidmuo lyg tūkstančio žmonių gyvenimų koncentratas, o aktorius bando tai perteikti, sukurti to žmogaus ženklą. Aš kaip Masalskis niekam neįdomus. Jei bandytum mane suvaidinti - nerastum ką. Turėtum surasti manyje kažką keisto ar net beprotiško. Bet koks scenos personažas šimtą kartų stipresnis už žmogų, nes savyje talpina daugybę ydų, išgyvenimų, svajonių. Tarkim, man teko kine vaidinti Čiurlionį. Kodėl sudėtinga tai padaryti? Sudėtinga atskleisti to žmogaus didybę, nes pjesė ne apie tai... Aktorius naudoja savo kūną, savo patirtis, bet reikia pridėti ir kvazirealybės, susigalvoti istoriją.

Jei tu tik spaudai patiktukus socialiniuose tinkluose, ar tai galima vadinti bendravimu ar bendryste?

Iš kur atėjo jūsų gyvenimo supratimas?

Aš laimingas, kad turėjau dorus tėvus, kurie mane išmokė mylėti gamtą, žmogų, būti vaišingam. Su tėčiu statėme namelį, garažą - išmokau statyti. Tėvas išmokė stebėti kitus ir mokytis - galiu iki šiol. Stengtis nemeluoti, kiek įmanoma įsigilinti ir vykdyti dešimt Dievo įsakymų, kurie yra lyg sąlyga, leidžianti žmonijai išgyventi. Mano tėvai buvo paprasti darbininkai: mama - audėja, tėvas - šaltkalvis. Jie negalėjo manęs nuvesti į teatrą ir jo nelankė. Teatrą aš pirmą kartą išvydau 18-os. Jie turėjo mane išmokyti skaityti knygas, turėjo sudominti mokykla, bet irgi to nepadarė. Knygas pradėjau skaityti tik mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Netrukus Klaipėdos jaunimo teatras išleis plokštelę vaikams, kurioje aš skaitau Justino Marcinkevičiaus kūrinius „Grybų karas“ ir „Voro vestuvės“. Sulaukęs 70 metų aš juos skaitau taip lyg būčiau šešerių. „Grybų karą“ pirmą kartą skaičiau būdamas šešerių ir net išmokau mintinai. Ir pradėjau deklamuodamas vaidinti minimus personažus: supratau, kad tai labai sociali pjesė, kur galima keisti balsus. Per Kalėdas, Velykas ar kitas šventes, kai turėdavome svečių, mane statydavo ant kėdės ir aš deklamuodavau. Suaugusieji juokdavosi. Aš jau tada supratau, kad žmonėms to reikia. Vėliau mokykloje dalyvavau skaitovų konkurse ir su tokiu pat užsidegimu deklamavau „Grybų karą“ komisijai. Nustebau, kad komisija niekaip nereaguoja. Aš nieko nelaimėjau ir supratau, kad komisija tai ne tie paprasti žmonės, kurie girdi, mato, reaguoja. Jie nelaisvi, įpareigoti... Nuo to laiko bet kokie apdovanojimai man prarado prasmę. Kad aš tų apdovanojimų laukčiau, kad jie įtikintų, jog gerai darau? Gaudavau apdovanojimus, bet maniau, kad tai politika. Kaip loterijos bilietas. O visa kita mūsų gyvenime yra darbas ir matymas to kito žmogaus, kuriam tu deklamuoji.

Man daug davė kaimas, proseneliai, bažnytinės apeigos. Man davė supratimą apie šį pasaulį tiek vestuvės, tiek laidotuvės. Supratimą man davė pats gyvenimas. Galiausiai supratau, kad ant scenos galima apie tą gyvenimą pasakoti.

Mėgstu kasti, sodinti, stebėti, kaip išauga svogūnas ar petražolė. Mėgstu kulinariją. Daug virti, kepti, pridaryti per daug patiekalų ir jais visus vaišinti.

Skaitau psichologines, filosofines knygas, grožinės literatūros - mažiau. Knygos man yra žmonės, kurie nėra mirę. Skaitydamas tarsi susitinku, pasikalbu. Jie pasako tai, ko galbūt aš nesugebėjau suformuluoti, o aš apsidžiaugiu, kad mes panašiai mąstome. Knygas greičiausiai mes skaitome tam, kad nepamirštume ir užtvirtintume seniai žinotas tiesas. Tai labai svarbu...

Jei tu tik spaudai patiktukus socialiniuose tinkluose, ar tai galima vadinti bendravimu ar bendryste?

Net keista, kad jūs turite laisvalaikio pomėgių, nes kai pasižiūri į jūsų veiklas, sudėtinga suprasti, kaip joms pakanka laiko paroje.

Esu daug užsigriebęs: dėstau, statau, vaidinu... Bet taip jaučiuosi reikalingas ar tiesiog tuo tikiu. Dirbu daugybėje sričių: nuo Vilniaus iki Kulių, nuo režisūros iki dėstytojavimo, Klaipėdos jaunimo teatras, Taško teatras...

Mano darbai suplanuoti kone metams į priekį. Iki gegužės mėnesio su studentais turiu pasiruošti jų pavasario egzaminui. Gegužės mėnesį važinėsiu į Vilnių, nes prasideda didžiulis projektas. Zalcburgo festivalis greičiausiai pirmą kartą per savo gyvavimą finansuoja Thomo Manno „Užburto kalno“ pastatymą lietuvių kalba. Lenkų režisierius Krystianas Lupa šį spektaklį stato Vilniaus jaunimo teatre. Kadangi su šiuo režisieriumi jau dirbau dviejuose spektakliuose, man pasiūlytas Daktaro vaidmuo. Džiaugiuosi, kad šiame spektaklyje vaidins ir du buvę mano studentai: Gintautė Rusteikaitė bei pagrindinį vaidmenį atliksiantis Donatas Želvys.

Repeticijos birželį ir liepą vyks Lietuvoje, paskui dvi savaites - Zalcburge, kur ir pristatysime premjerą. Publika spektaklį žiūrės originalo kalba su subtitrais. Greičiausiai tai jiems bus labai netikėta. Vėliau „Užburtas kalnas“ bus rodomas Lietuvoje. Atostogų nėra. Projektas baigsis rugpjūtį, o nuo rugsėjo - dirbu su studentais.

Studentai man labai svarbūs. Tu negali ir neturi teisės pas juos tik užbėgti. Tos akys iš karto mato, ar tu meluoji, ar tu netiki... Jei tu neaukosi savęs, į tai žiūrėsi aplaidžiai, gali juos paversti cinikais. Tada jie į teatrą ateis nusivylę menu ir taps lyg kunigais, kurie laiko mišias netikėdami, kad yra Dievas.

Spalio pabaigoje išvažiuoju į Panevėžį, kur Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovo Aleksandras Špilevojaus paprašytas statysiu spektaklį pagal Jeano-Luco Lagarce'o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“. Ir šiandien ant stalo turiu pasidėjęs pjesės vertimą, skaitau, ką palikti, ką išmesti.

2025 m. sausio mėnesį turėtų prasidėti vieno filmo apie Sausio 13-osios įvykius filmavimas, kur aš vaidinčiau saugumo tarnybos generolą, kuris labai neigiamas, šlykštus, net antilietuviškas. Vėl laukia labai daug darbo, o vėliau vėl susitikimai su studentais.

Amžinybė nebaugina?

Apie mirtį mes privalome galvoti nuo pat vaikystės. Nojus 50 metų dykumoje darė laivą, o iš jo visi tyčiojosi, bet ta audra ir tvanas atėjo. Taip ir su mirtimi.

Kai aš galvoju apie mirtį - man labai lengva gyventi. Niekas nežinome, kas įvyks tame taške. Ir tegu man niekas nebando pasakyti, kad žino. Niekas ten nebuvo ir niekas iš ten negrįžo.

Manau, kad iš šio gyvenimo taip lengvai neišsisuksime. Tikiu, kad Bučos žmogžudžiai, tyčiojęsi iš vaikų ir juos nužudę, lengvai neišsisuks... Tokia mano vizija.

Galite sakyti, kad viskas turi pradžią ir pabaigą. Man to nepakanka. Nemanau, kad pravėrus Amžinybe vadinamas duris bus lengva. Ne veltui žmonija sumąstė pasakas apie pragarus ar panašiai, bet šis pramanas atėjo iš kažko. Bet iš to atėjo Mozė ir dešimt įsakymų, ant kurių laikosi pasaulis. Mes sugalvojame tūkstančius kitų įstatymų, kad juos apeitume... Kaip gyventi nei sau, nei kitiems nemeluojant?..

Aš kaip Masalskis niekam neįdomus. Jei bandytum mane suvaidinti - nerastum ką. Turėtum surasti manyje kažką keisto ar net beprotiško.

Aktorystė dalinai ir yra melavimas?

Absoliutus melavimas. Juos reiktų laidoti už tvoros ar kryžkelėje (juokiasi). Pagal statistiką, didžiausias melagis pasaulyje - aktorius, antras - advokatas, trečias - politikas. Daugiausia svetimų žodžių kalba aktoriai...

Jei aš nesusimąstyčiau apie Amžinybę, aš norėčiau šioje žemėje ne būti, o turėti.

Ką reiškia turėti?

Mašinų, gerovę. Domėčiausi savo įvaizdžiu.

Gerai. O kas yra būti?

Vykdyti visas užduotis, kurias tau siunčia gyvenimas. Būti - turėti planų, kurie gali pasikeisti bet kurią minutę, jei gyvenimas nuspręs kitaip.

Man patinka rinktis tarp „taip“ ir „ne“. Kaip sakė vienas mąstytojas, mes būname laisvi trumpą apmąstymų laiką tarp šių dviejų pasirinkimų.

Reikia atsakingai žiūrėti į gyvenimą... Prisiminkime savo mokyklinius metus ir ano meto svajones. Prisimenate, kiek vaikų sakė, kad užaugę nori būti gydytojais, policininkais ar net kosmonautais. Šiandien eini gatve ir matai tą kosmonautą ieškantį maisto šiukšlių konteineryje ar stumiantį sunkų vežimėlį prekybos centre. Jie patys save ten nuvedė, tik nežinia, kada įvyko lemtingas sutikimas. Kai nueini į mokyklą, visi pirmokai gražiai svajoja. O kur ir kodėl tai dingsta vėliau?..

Aš jums išdėsčiau gražius savo planus net metams į priekį, bet visa tai lyg kortų namelis, kuris gali greitai pasikeisti. Tai tik įpakavimas, o turinys atsiras gerokai vėliau.

Ar jūs esate laimingas žmogus?

Pats laimingiausias. Net nežinau, kuo nusipelniau tiek daug. Turėjau didžiulių avarijų. Galėjau jau seniai nevaikščioti ir nedalinti interviu. Esu labai dėkingas savo Angelui sargui, kad jis mane sugebėjo išsaugoti. Gyvenimas tarsi sako, kad aš vis dar čia reikalingas, nepaisant to, kad nesu idealus.

Teko sutikti žmonių, kurie sako ateinantys pas jus pasikalbėti ir pajuntantys didžiulį norą gyventi ar kažką radikaliai keisti. Turite tokių galių?

Galima pasikalbėti, bet viskas gyvenime priklauso nuo mūsų pačių. Tik mes patys save galime pakeisti. Rytų patarlė sako, kad tik kelias tave paverčia einančiu. Priklauso nuo to, kokiu keliu pasuksi. O kas mus veda? Karma, likimas, mums nesuvokiami dalykai. Mes stengiamės pasaulį paversti labai logišku, viską išaiškinti, bet... Kai pamirštame savo vaikystės sąžinę, tampa lengva gyventi, bet jei gyveni pagal jos kanonus, sunku nugyventi šį gyvenimą.

Ar jums tai pavyksta?

Aš nesu nei idealus, nei idealistas. Noras, pastangos mus padaro dorus. Dalinai.

Paruošėte daugybę aktorių, įkūrėte daugybę teatrų. Matote tame didžiulę prasmę?

O kas norėtų, kad Klaipėdoje būtų tik viena parduotuvė ir jokio pasirinkimo? Tai normali konkurencija. Mes įnešėme minimalią konkurenciją, nes kartais pajaučiu piktus žvilgsnius. Jei ant tavęs kažkas pyksta - tai gerai. Reiškia, privertei žmogų veikti.

Aš aktorius mokau ne save sukurti, o sukurti kažką daugiau, kad ir teatrą. Jei aš mokyčiau kunigus, tai mokyčiau juos kurti bažnyčias. Bažnyčia gali būti pievoje. Statinys nebūtinas. Taip ir su teatrais. Mano studentai supranta, kad teatras už juos svarbesnis, o ne jų buvimas ten. Deja, šiuo metu daugėja teatrų, kur svarbus aktorius. Tada jie nesusikalba, pavydi, pyksta... Klaipėdoje daug tuštumos, norisi ją užpildyti.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder