Vyšniukas atsivėrė apie skaudžią artimo draugo netektį: „Kai į žemę kasė urną, įdėjo mano vaikučių pieštą paveikslą”

Po šiomis nuotraukomis R. Vyšniauskas rašė: „Sukako 6 metai, kai išėjo Anapilin vienas mano geriausių draugų – LOLIKAS, taip Vitalijų Cololo vadino artimiausi draugai. Ilsėkis ramybėje, broli... 

Kaip dainuoja Viktoras Cojus: „Laimė numirti jaunam". Inga Cololo, tu Lolikui buvai viskas, mes paatviraudavom, kai judėdavom", – su šypsena šviesaus atminimo V. Cololo žmonai rašė Vyšniukas.

„Vakarų ekspresui" susisiekus su R. Vyšniausku, šis papasakojo daugiau jautrių detalių apie jo ir V. Cololo ryšį.

Ramūnai, primink, kaip apskritai jūs susipažinot su V. Cololo?

Aš dabar bandau atsimint, kokie čia metai – 2000-ieji arba 2002-ieji. Mūsų pažintis buvo... Na, iki tol aš jį per TV buvau matęs, jis mane per varžybas irgi buvo matęs, bet mus suvedė fotosesija, berods, žurnalui „Panelė" ar „Antra pusė". Mus fotografavo garsusis Algis Kriščiūnas.

Jie sugalvojo neįprastą ir šmaikštų žurnalo viršelį: Cololo įlindo į triko, o aš jį turėjau laikyti ant rankų kaip merginą.

O jis tuomet buvo pačiame svorio pike – svėrė gal kokius 150 kg.

Buvo nelengva jį išlaikyti ant rankų ir šypsotis... Bet mes ten tiek prisijuokėme – liejosi juokelis po juokelio. Taip per tą fotosesiją susibičiuliavome.

Vėliau pabendraudavom taip, karts nuo karto, bet nebuvome jau tokie, kad, žinai, labai artimi.

Tik po kelerių metų, kai tapome televizijos projekto „2 Barai" vedėjais, beveik visą vasarą gyvenome viename kambaryje. Tai mes taip susidraugavome, tiek juokelių krėtėme, tiek vienas kitam atsivėrėme, kad tapome labai artimi.

2019 metais, kai Cololo laidojo, mano vaikučiai nupiešė paveikslą – tokį, žinai, Cololo jau gerokai sulieknėjusį – ir parašė: „Cololo, ilsėkis danguje."

Tai va, kai urną kasė į žemę, šį mano vaikų paveikslą įdėjo šalia urnos.

Mes su Loliku – taip Cololo vadino tik artimiausi draugai – kiekvieną dieną skambindavomės telefonu, kalbėdavomės valandų valandas.

Sutapo ir mūsų juokeliai, tokios pačios pažiūros į gyvenimą, net muzikos mes tos pačios klausydavomės.

Kartu ir keliaudavome, ir leisdavome laisvalaikį. Jis man buvo tapęs lyg broliu. Lolikas ir mano vaikus – Ąžuoliuką ir Ramunytę – labai mylėjo, ir mano vaikai labai jį mylėjo. Kartu fainai leisdavome laiką. Bendraudavome ir su tėvais, jo tėtis atvykdavo į svečius. Labai faina jo visa šeima, ir žmona Inga. Kai vykstu į Druskininkus, visada pasiskambiname, nuvykstame aplankyti Vitalijaus kapo. Labai faina moteris...

Tai, kai po šešerių metų nuo V. Cololo mirties peržiūrėjai ir į socialinius tinklus įkėlei nuotraukas, turbūt širdį užliejo liūdesys ir tuo pačiu patyrei smagių atsiminimų?

Mes pasikalbėdavome labai atviromis temomis, atsiverdavome vienas kitam. Aš tik žinau vieną – jis man ne kartą sakė, kad per laidotuves norėtų, jog visi šypsotųsi ir prisimintų kartu patirtus juokelius. Mes nežinome, kas ten būna po mirties, bet labai tikiu, kad Lolikas ir ten, aukštai danguje, toliau krečia įvairius juokelius.

Prieš pat mirtį, kai jis keliavo į Ispaniją, kur 2019 metais ir mirė, mane kvietė kartu vykti, bet aš tada turėjau daug darbų ir negalėjau... Tada Cololo man pasakė: „Gyvename vieną kartą, reikia džiaugtis kiekviena minute." Kai dabar atsuki laiką atgal, tie žodžiai tapo tarsi pranašiški...