Žvejybos laivų kapitonas Bronius Bikulčius: „Aš į jūrą visada kreipdavausi Jūs“

„Deja, buvo ir nelaimingų atsitikimų. Norvegų jūroje kraunant į estų laivą tarą iš gelbėjimosi valties iškrito vienas laivo „Rietavas“ jūrininkas. Ieškojome jo, bet neradome. Kelias dienas laive buvo niūri nuotaika, kas ateina valgyti, kas ne. Kai leisdavome gelbėjimosi valtį, tas jūreivis vis sakydavo: „Tik už borto aš žmogus, o laive aš matrosas.“ Ir tą rytą prieš iškrisdamas jis tai pakartojo“, - pasakojo B. Bikulčius.

Kodėl tapote jūrininku?

Esu iš Zarasų rajono, ežerų krašto, prie Salako miestelio esančio Sabalunkų kaimo. Iš mūsų vienkiemio sodybos matėsi Luodžio ežeras. Jis visą laiką viliodavo, norėjosi nuplaukti į kitą pusę. Mūsų sodyba buvo prie miško. Man labai patikdavo miškai, norėjau tapti girininku. Mielai eidavau ieškoti eglutės Kalėdoms. Tačiau viskas pasikeitė labai netikėtai 1965 metais.

Tie metai buvo lemtingi mano gyvenime. Kolūkis organizavo ekskursiją į pajūrį. Eidamas parku Palangoje jūros link pirmą kartą išgirdau jos ošimą. Toks mane apėmė nerimas, jaudulys, pajutau virpulį. O kai pamačiau jūrą, kurios kitoje pusėje nieko nematyti, viskas, nusprendžiau būti jūrininkas.

Tais pačiais metais rusėjo 1 d. į mūsų 9 klasę atėjo mergaitė iš Ignalinos rajono. Ir kai ją pamačiau, viskas - kitų ir po šiai dienai nėra.

Kur jūs mokėtės vėliau?

Atvažiavau mokytis į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Neturėjau jokio supratimo apie specialybes, žinojau, kad noriu būti jūrininkas, ir viskas. Mechanika netraukė, šaldymo įrenginiai nedomino, radijo specialistui reikėjo muzikinės klausos, tai liko šturmanas. Rusiškai beveik nemokėjau kalbėti, šiaip taip susišnekėjau. Mokiausi nuo 1968 iki 1971 metų.

Kur atlikote praktiką?

Pirma praktika buvo mokomajame laive „Grif“, o paskui praktikantus siuntė į iš Švedijos gautą naują laivą „Ostrov Litke“ („Litkės sala“) vien todėl, kad per pirmuosius reisus buvo labai daug juodo darbo: reikėjo paruošti iš mazutu išteptų plieninių lynų šimtus vadinamųjų galų. Mūsų kostiumai buvo juodi juodi kaip velnių. Paskui dar buvo gamybinė praktika labai sename laive „Jeronimas Uborevičius“, trukusi 6 mėnesius.

Kur dirbote baigęs mokyklą?

Baigęs dar vieną reisą, dirbau jūreiviu, nes trūko kelių cenzo dienų. Dirbau šešerius metus. Bandžiau mokytis neakivaizdiniu būdu Kaliningrade, bet buvo labai sudėtinga. Grįžti iš jūros, norisi važiuoti pas būsimą žmoną, pas tėvus, o reikia važiuoti į Kaliningradą, ten visokie seminarai, laboratoriniai darbai, įskaitos, paskui - ir vėl į jūrą. Tai mečiau jūrą ir 1977 metais įstojau į dieninį skyrių. Būsima žmona mane palaikė.

O kada vedėte?

Tais pačiais 1977 metais rugsėjo 3 d. mes susituokėme. Ji dar buvo paskutiniame dailės instituto Vilniuje kurse. Pirmus savo vedybinio gyvenimo metus aš praleidau Kaliningrade, o ji - Vilniuje. Paskui žmona atvažiavo pas mane. Po kurio laiko baigiau Kaliningrado aukštąją inžinerinę jūreivystės mokyklą.

O ką veikėte įgijęs aukštojo mokslo diplomą?

Grįžau į Klaipėdą, dirbau Okeaninėje žvejybos laivyno bazėje, kuri vėliau buvo sujungta su Tralinio laivyno baze. Kilau karjeros laiptais. Kelis kartus buvau pripažintas geriausiu trečiu, paskui antru šturmanu bazėje. Siuntė, ačiū Dievui, į vis geresnius ir geresnius laivus.

Kada tapote kapitonu?

1988 metais jau buvau patvirtintas kapitonu. Bet man pasiūlė geresnį variantą - eiti kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas, važiuoti į Vokietiją ir priimti ką tik pastatytą pirmą Klaipėdai skirtą „Moonzund“ tipo laivą „Alfonsas Čeponis“, su juo susipažinti, o paskui pažadėjo siųsti mane kapitonu į kitą tokį laivą.

Priimti „Moonzund“ tipo laivą „Ieva Simonaitytė“ mane išsiuntė 1989 metais. Tądien su dukra nuvažiavome ieškoti žemuogių. Tik grįžau namo, po valandos skambina iš Laivyno skyriaus, sako, kad greitai surinkčiau įgulą ir važiuočiau į Vokietiją priiminėti laivo, jį jau nori priimti Archangelsko įgula. Mūsų generalinis direktorius atkovojo tą laivą Lietuvai. O statomas laivas „Juozas Aleksonis“ buvo skirtas Lietuvai, bet vis dėlto jau buvo perduotas Archangelskui. Jis ir dabar ten plaukioja.

O aš su „Ieva Simonaityte“ eidamas kapitono pareigas sėkmingai plaukiojau Ramiajame vandenyne.

Ar tai tas pats laivas, kurį turi bendrovė „Baltlanta“?

Ne, tą laivą pardavė. Ir dabar jis yra Pietų Afrikos Respublikoje, priklauso jos verslininkams ir vadinasi „Dykumos deimantas“. O „Baltlantos“ laivas „Ieva Simonaitytė“ yra tokio pat tipo Murmanske pirktas laivas „Admiral Shabalin“, tik pakeistas jo pavadinimas.

Kiek metų jūs dirbote jūroje, kiek plaukiojote laivais?

Su jūra susijęs visas mano gyvenimas. Į pirmą praktiką išplaukiau, kai man dar nebuvo 18 metų - 1969-aisiais. O kapitono tiltelį palikau 1994 metų gegužę Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika). Man pasiūlė darbą krante vadovauti laivynui. Susivienijimo „Litrybprom“ kapitonu dirbau iki 1997 metų. Paskui atsidūriau „Baltlantoje“. Tikėjausi, kad padirbėsiu laikinai, bet joje prabėgo 24 metai. Ėjau ir direktoriaus pavaduotojo, ir 6,5 metų direktoriaus pareigas. Vienu metu jai priklausė 17 laivų.

Kai pradėjau dirbti krante, užsisakiau Leningrade (dabar Sankt Peterburgas. - Autor. past.) 24 knygas, apie laivų frachtavimą ir kt. Ir vis skaitydavau gal kokius 5 metus. Mokiausi.

Kada baigėte tarnybą „Baltlantoje“?

2019 metais, kadangi ją pardavė. Iš „Baltlantos“ buvo perimtas operatyvus laivų valdymas ir tam pasamdyti islandai, o jai buvo palikti tik „kruingas“ ir buhalterija, nes laivai plaukiojo su Lietuvos vėliava ir per Lietuvą buvo gaunamos kvotos. Mano pareigų paprasčiausiai neliko. 2019 m. sausio 31 d. buvau atleistas iš „Baltlantos“, bet jau kitą dieną pradėjau dirbti dujų perpylimo stotyje Vilniuje. Ten išdirbau trejus metus.

Koks buvo ilgiausias jūsų reisas?

Ilgiausias mano reisas truko 204 paras. Dirbome Ramiajame vandenyne laive „Alfonsas Čeponis“. Jam reikėjo garantinio remonto, o vokiečiai jį vis atidėliojo. O ką reikėjo daryti, grįžti į Klaipėdą ir joje stovėti? Tad žvejojome vandenyne.

Kokį laivą, kuriame jums teko dirbti, prisimenate labiausiai?

Dirbau visų tipų žvejybos laivuose, įskaitant „Tralfloto“ vidutinius žvejybos tralerius, kurių ilgis - 35 metrai, o įgula - 19 žmonių. Mes dar su tais laivais plaukdavome iki Amerikos, prie Kanados krantų. Paskui uždraudė, nes jie pradėjo skęsti. Dirbau ir didžiuosiuose žvejybos traleriuose šaldytuvuose „Superiuose“ ir „Moonzund“ tipo laivuose.

O labiausiai prisimenu „Ievą Simonaitytę“, buvau jos nuolatinis kapitonas. Žvejodami Ramiajame vandenyne su kitais laivais kalbėdavomės per radiją. Būdavo, pasigirsta klausimas: „Kas ten Ievą skriaudžia? Tuojau prieis „Georgas Lurichas“. Buvo laivas, pavadintas garsaus pasaulyje estų imtynininko vardu. Šis džentelmenas mus užstodavo.

1993 metais jau buvo prasidėjusi suirutė. Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę, bet užsienyje neturėjo jokių ryšių. Mes krovinį krovėme Rusijos laivams, per juos gaudavome agentus, kurą, tarą.

Su laivu „Ieva Simonaitytė“ man pavyko perplaukti Magelano sąsiaurį per kiek ilgiau nei 25 valandas be sustojimo ir be leidimo. Mums neleisdavo per jį plaukti, nes Sovietų Sąjungos laivams nebuvo galima įplaukti į Čilės vandenis. Todėl plaukdavome 200 jūrmylių nuo Horno rago, kai jau vos ne Antarktida būdavo matyti.

Tąkart plaukėme tiesiai, pasiekėme Argentinos zoną ir žvejojome kalmarus. Paskui surinkome krovinius iš kitų laivų, nuplukdėme į Montevideo, o už jį gavome kuro.

Kas jums buvo sunkiausia dirbant jūroje?

Labai bijojau gaisrų, nes mačiau, kaip laivai yra statomi, kokios juose ertmės, žinojau, kaip sunku užgesinti gaisrą laive.

Ne štormai jums buvo baisiausi?

Jeigu laivas yra gerai paruoštas, viskas gerai pritvirtinta, per štormus neturėtų nieko atsitikti. Blogiausia, jeigu sustoja varikliai. Gyvenime vadovavausi dviem principais: vienas - ruoškis blogiausiam, bet tikėkis geriausio, antras - pasiduoti negalima, reikia kovoti. Būdavo, gauname įspėjimą, kad artėja štormas, viską pritvirtiname. Ne vieną kartą prognozės nepasitvirtino, bet nebuvo nė karto, kad mes nebūtume pasiruošę.

Ar sutardavote su įgula?

Jaučiau labai didelę atsakomybę už įgulą. Kai žurnale parašydavau, kad laivą pridaviau kitam kapitonui, tada man nuo pečių nukrisdavo didžiulė našta. Labai kruopščiai rinkdavausi žmones, imdavau pažįstamus. Apsirikau tik kartą. Vertindamas vyrą iš Ukrainos parašiau jam minusą. O pasirodė, kad jis buvo labai nuoširdus žmogus. Į jo kajutę visi susirinkdavo pakalbėti, ir aš ateidavau.

Savo laive buvau įvedęs tokią tvarką, kad kas nori pakalbėti, ateina į saloną. Prisirinkdavo pilnas. Pas mus nebūdavo jokių paslapčių. Prisipažindavau ir klaidą padaręs, tada mane ramindavo jūrininkai.

Apskritai man sekėsi gyvenime, sutikau labai daug gerų žmonių. Vienas kitas pasitaikė, kad teko nurašyti iš laivo. Tai didžiausia bausmė. Nė vieno nenurašiau reiso metu. Bet jam baigiantis pasakydavau, kad pasiieškotų kito kapitono.

Kaip sekėsi žvejyba?

Visada jaučiau didelę įtampą. Ramiajame vandenyne per parą reikėjo sugauti daugiau kaip 200 tonų žuvų. Žūklės rajone būdavo iki 80 laivų. Žuvų ieškodavome per radiją, turiu omenyje laivų atstovų pokalbius tarpusavyje apie žvejybą naudojant radijo ryšį.

Dažniausiai gaudydavome naktį, kai planktonas pakyla į viršų, o paskui jį - ir žuvys. O dieną jos nusileisdavo į 300-500 metrų gylį, sunkiau pagauti. Tada dar neturėjome labai geros technikos, kokia yra dabartiniuose laivuose. Šiais laikais tiltelyje stovi po 18 monitorių, įgula praktiškai nemato horizonto, viską sprendžia pagal prietaisų parodymus.

Laive „Ieva Simonaitytė“ turėjome labai gerą vokišką techniką, buvo visiškai automatizuotas filė gamybos procesas. Gamindavome stauridžių filė. Planas buvo 52 tonos, o vienai tonai filė reikėdavo beveik 3 t žuvų.

Dar viena pamaina pas mus gamindavo konservus - 53 tūkst. dėžučių. Buvo 4 cisternos, skirtos aliejui, ir vienas triumas konservams. Darėme ir žuvų taukus, ir žuvų miltus. Tada įgulą sudarė daugiau kaip 100 žmonių.

Ką manote apie Lietuvos žvejybos laivyno žlugimą?

Susitikę jūrininkai tiesiog verkdavo - tokie laivai nurašyti į metalo laužą, manė - Vyriausybė sužlugdė tarybinį laivyną. Nieko panašaus. Niekas negalėjo jo išsaugoti dėl objektyvių priežasčių. Sovietų Sąjungoje viskas buvo organizuojama per susivienijimą „Sovrybflot“.

Lietuva liko be kvotų, tad jos laivynui kitos išeities nebuvo - arba į metalo laužą, arba kam nors parduoti.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, niekas jai nedavė kvotų. Gali turėti nors ir auksinį laivą, jeigu neturi kur žvejoti, esi pasmerktas. Todėl mūsų šalies laivynas sustojo. Lietuva liko be kvotų, tad jos laivynui kitos išeities nebuvo - arba į metalo laužą, arba kam nors parduoti. Ir ne vien tik mūsų laivynas žlugo, tokia pati nesėkmė ištiko ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos šalių laivynus.

Jeigu sugrįžtų jaunystė, ar rinktumėtės tą patį kelią?

Be abejonės. Esu laimingas žmogus, nes tai, ko norėjau, pasiekiau. Norėjau būti jūrininku, tapau didžiausio tuo metu Lietuvos žvejybos laivo „Ieva Simonaitytė“ kapitonu.

Gyvenu su mylima moterimi, kuriai esu labai dėkingas už viską. Jūroje buvau užtikrintas 100 proc., kad namuose viskas gerai. Tai labai palaiko. Dabar dukrai 44 metai, ji gyvena Kaune, turime du anūkus: vienam - 15, kitai - 14 metų. Aš jų nelepinu. Važiuoju su jais į Zarasus, atostogaujame kelias dienas.

Į miškus aš ir dabar važiuoju, nebūtinai grybauti, šiaip, kai užeina nuotaika, užsuku.

Kiek šalių esate aplankęs?

Buvau 41 valstybėje. Neskaičiavau, kiek jų pamačiau dirbdamas, bet nemažai jų aplankiau keliaudamas su žmona po Europą. Man visada norėdavosi jai parodyti tas vietas, kur aš buvau. Na, į Magelano sąsiaurį, į Panamos kanalą nenuveši. Panamos kanalas labai įspūdingas. Mes juo plaukdavome dar tada, kai jis priklausė Amerikai. Kai buvo perduotas Panamai, visi reikalai pradėjo smarkiai prastėti.

Ar dabar dar dirbate?

Nedirbu nuo 2022 metų. Dar savanoriauju. Žaisdavau teniso kortuose, o šiemet jau pakabinau raketę ant vinies.