Baltijos jūroje nuskendę laivai primena tai, kas lieka po karo

„Nors paroda pasakoja apie laivus, kurių vienas nuskendo per Pirmąjį pasaulinį, o kitas - per Antrąjį pasaulinį karą, bet ji yra ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį. Jie mums primena tai, ką palieka karai. Šiandien labai svarbu suvokti, kad karas turi ilgalaikių pasekmių. Tokia paslėpta šios parodos idėja“, - sako Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas dr. Edvinas Ubis.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojo, vyr. fondų saugotojo istoriko Romualdo Adomavičiaus, tie du komerciniai laivai pateko į spąstus, skirtus kariniams laivams. Tai liudija, kad ir šiandien bet kuris laivas gali užplaukti ant minų, nors ir nedalyvauja kare.

Praėjusį penktadienį Lietuvos jūrų muziejuje vyko ir tarptautinė mokslinė konferencija, kurios metu apžvelgti naujausi atradimai Baltijos jūroje povandeninės archeologijos srityje, akcentuoti iššūkiai, kylantys saugant povandeninį paveldą ir gerinant jūros ekologinę būseną.

Lietuvos mokslininkų galimybės ribotos

Žinoma, kad Lietuvos teritoriniuose vandenyse yra nuskendę daugiau kaip 120 laivų ir vis dar atrandama naujų. Deja, į Lietuvos kultūros vertybių registrą šiuo metu jų yra įtraukta tik 17. Kiti nėra pakankamai ištyrinėti ir aprašyti, nes Lietuvos mokslininkai neturi galimybių nerti į didelį gylį.

Pasak E. Ubio, dalis Lietuvai svarbių povandeninio paveldo objektų yra nublokšti prie Estijos ar Didžiosios Britanijos krantų. Tai - tarpukario Lietuvos jūrinio laivyno laivai.

Itin pavojinga Baltija buvo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu. Didžioji dalis Lietuvos teritoriniuose vandenyse nugrimzdusių laivų nuskendo būtent tuomet.

Tai liudija ir minėtoje parodoje pristatomi laivai „Elbing IX“ ir „Edith Bosselmann“, priklausę Europos laivininkystės kompanijoms ir plaukioję į Lietuvą.

Bendradarbiaujama su profesionalais

Parodą ir tarptautinę konferenciją Lietuvos jūrų muziejus surengė kolaboruodamas su Baltijos jūros kultūrinio povandeninio paveldo išsaugojimo grupe „Baltic Sea Heritage Rescue Project“, į kurią savanoriškai susibūrė povandeninio pasaulio tyrinėtojai, narai profesionalai iš Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Lietuvos, kitų šalių. Jai priklauso ir klaipėdietis Linas Duoblys.

Visi jie dirba visuomeniniais pagrindais, pragyvenimui užsidirba dirbdami kitus darbus. Nardymas - jų aistra ir laisvalaikis.

Grupės siela - Šveicarijoje gyvenanti vokietė vaistininkė Sabine Kerkau. Nardymo aistra ją atvedė į Baltijos jūrą. Sudomino vokiškasis paveldas, nuskendę karo ir krovininiai laivai.

„Mes atrandame laivus, kurie būna niekieno nepaliesti, nes neriama į gana didelį gylį. Mane džiugina tai, kad Lietuvoje galima atrasti vis naujų dalykų“, - sako S. Kerkau.

Lietuvoje šios grupės nariai nardo pradedant 40 metrų ir baigiant 90 metrų gyliu, dažniausiai 45-70 metrų gylyje. Kitose šalyse jie dirba ir didesniame gylyje. Sabine neslepia, kad šis jos pomėgis yra gana pavojingas, nes didelis gylis, kartais pats nėrimas trunka 3-4 valandas, būna gana šalta, tačiau, pasak jos, kas nors turi pasirūpinti povandeniniu paveldu.

Pasak profesoriaus V. Žulkaus, apie laivus, apie kuriuos pasakojama Lietuvos jūrų muziejaus parodoje, mes beveik nieko nežinojome, tik jų buvimo vietą, turime sonarų nuskenuotus vaizdus. Anot jo, nepanėręs nesužinosi, kokie tai laivai, o KU mokslininkai panerti į tą gylį jokių galimybių neturi. Jie nardo iki 50 m gylyje.

Beje, S. Kerkau ne tik nardo, bet ir fotografuoja po vandeniu su profesionalia įranga. Minėtoje parodoje galima pamatyti unikalių jos nuotraukų.

Vertingiausi eksponatai - laivų varpai

"Pirmieji mūsų pokalbiai su grupe prasidėjo maždaug prieš penkerius metus. Iš pradžių mums kilo klausimų, ar ji viską daro teisėtai paveldo išsaugojimo atžvilgiu. Dabar jos nariai jau žinomi Lietuvoje kaip baltieji povandeniniai archeologai. Jie stengiasi, kad jų radinius pamatytų visuomenė ir kad jie būtų išsaugoti ateities kartoms.

Šiandien mūsų bendradarbiavimas pasiekė piką - atidaryta būtent šios komandos tyrimų paroda. Joje eksponuojamos po vandeniu darytos nuotraukos, laivų liekanų maketai ir kt.

Patys vertingiausi parodos eksponatai - tikri varpai iš tų laivų, kuriuos tyrinėjo Sabine ir jos grupė. Šie narai fiksuoja ne tik tai, ką mato dugne, jie renka medžiagą apie tuos objektus, kad būtų galima papasakoti laivų, žmonių, plaukusių jais, t. y. jų įgulų, istorijas. O mes organizuodami tokią parodą džiaugiamės galėdami praturtinti Lietuvos istoriją", - sako Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.

S. Kerkau prisiminė, kad turėdami nuskendusių su laivu įgulos narių sąrašą ir telefonų knygoje aptikę tokią pačią pavardę Vokietijoje surado vieno laive nuskendusio jūrininko anūką. Jis buvo labai nustebintas, nes žinojo tik tiek, kad jo senelis žuvo per karą. Pasak S. Kerkau, jos narų grupė nebūtų tokia stipri, jeigu nebendradarbiautų su Lietuvos jūrų muziejumi, su KU. Dirbant visiems kartu greičiau surandami ieškomi laivai.

"Laivų varpai yra vieni iš pagrindinių jų simbolių. Jeigu po vandeniu matyti varpas, vadinasi, laivas dar nebuvo tyrinėtas. Paprastai, jeigu gylis nedidelis ir prieinamas narams mėgėjams, jie iš laivų susirenka tam tikras detales ir jas parduoda juodojoje rinkoje.

Mes labai džiaugiamės, kad galime apie tuos laivus pasakoti parodoje ir rodyti jų varpus, nes tie laivai yra labai giliai ir reikia geros įrangos ne tik norint nunerti iki jų, bet ir nufotografuoti ir nufilmuoti.

Yra padaryta tūkstančiai jų nuotraukų. Žmonės parodoje gali įsivaizduoti, kaip tie laivai atrodo, pamatyti laivo modelį", - sako R. Adomavičius.

Perduotas ir trečias varpas

Grupės „Baltic Sea Heritage Rescue Project“ nariai Lietuvos jūrų muziejui dar 2017 metais padovanojo Baltijos dugne rastą 1913 metais pastatyto laivo varpą. O šiemet rugsėjo 16 d. muziejui saugoti jie perdavė ir trečio, visai neseniai netoli Juodkrantės atrasto nuskendusio XIX a. pradžios burlaivio varpą.

Burlaivis plaukė iš Anglijos Klaipėdos link. XIX a. pradžioje daug anglų laivų keliavo į Lietuvos uostą. Taip jau nutiko, kad tas burlaivis buvo ledų suspaustas ir sutraiškytas visas jo korpusas.

Baimindamiesi, kad tas varpas nepatektų į juodųjų archeologų rankas, grupės „Baltic Sea Heritage Rescue Project“ nariai tarėsi su Lietuvos jūrų muziejaus ir Kultūros paveldo departamento atstovais, ar nereikėtų jo ištraukti ir perduoti į patikimas rankas. „Šio burlaivio istorija labai įdomi, mes džiaugiamės galėsiantys turėti jo varpą ir papasakoti to laivo istoriją“, - tikina R. Adomavičius.

„Esame narai mėgėjai“

"Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir ekonominėje zonoje KU darbo registre yra apie 100 laivų. Daugelis jų nėra identifikuoti, bet jų vietos nustatytos atliekant įvairius sonarinius dugno tyrimus. Problema ta, kad mes esame narai mėgėjai, - sako KU profesorius V. Žulkus. - Mūsų nardymo gylis iki 50 metrų. O giluminiai narai nusileidžia į didesnį kaip 100 metrų gylį.

Keliasdešimt nuskendusių laivų ir kitokių objektų po vandeniu, kurie domina gamtininkus, istorikus, esame apžiūrėję ir mes. O Sabine Kerkau komandos radiniai yra visiška naujiena.

Tie du laivai labai papildo mūsų paveldą. Jie yra išsilaikę gana gerai, nes yra dideliame gylyje, kur mažiau lankosi narų, tik atskiros komandos. Sabine Kerkau grupės darbas - sektinas pavyzdys. Jų nardymai yra puikiai dokumentuojami, jie pateikia tokias ataskaitas, kokių gali pavydėti bet kuris mokslininkas, nes jos - tai ne tik nuskendusių laivų apžiūros atskiros detalės ar fragmentai, bet ir surinkta visa įmanoma istorinė medžiaga iš įvairių Vokietijos archyvų.

Man, kuris Sabine dėka yra matęs daug povandeninių vaizdų, šita paroda yra labai įspūdinga. Manau, žmogui, matančiam tai pirmą kartą, tai padarys didžiulį įspūdį", - sako profesorius V. Žulkus, vadinamas povandeninės archeologijos pradininku ir didžiausiu guru Lietuvoje.

„Elbing IX“ - įspėjimas kitiems

Parodoje pasakojama apie krovininį laivą „Elbing IX“, pastatytą 1913 metais. Jis turėjo gabenti krovinius į Lenkijos, dabartinių Baltijos šalių uostus. Daugiausia į juos jis plukdė geležies produktus, anglis, o atgal - medieną. Šitas laivas nuskendo Pirmojo pasaulinio karo metu - 1914-aisiais.

Būdamas Gdansko uoste lapkričio 17-osios naktį jis buvo pasiųstas gelbėti prie Klaipėdos skęstančio tuo metu didžiausio Vokietijos karo laivo „Friedrich Carl“. Ryte „Elbing IX“ pasiekė Mėmelio krantus ir visai netoli skęstančio laivo pats įplaukė į minų, kurias greičiausiai pastatė Rusijos imperijos povandeniniai laivai, lauką ir nuskendo.

Kadangi į gelbėjimo operaciją „Elbing IX“ plaukė dar su trimis laivais, tai jo įgulai pavyko išsigebėti. Iš 15 įgulos narių žuvo tik vienas kūrikas, mat tas laivas buvo garo varikliais varomas ir anglimis kūrenamas garlaivis. Kūrikas buvo žemesniame denyje ir sprogimo metu jam nepavyko išsigelbėti.

O nuskendęs „Elbing IX“ tapo ženklu kitiems laivams apie minas. Galima sakyti, jis išgelbėjo kito laivo „Ausburg“, kuriame buvo apie 1 000 įgulos narių, skubėjusio į pagalbą „Friedrich Carl“, įgulą, nes jis tada pakeitė kryptį.

„Edith Bosselman“

Kitas krovininis laivas, apie kurį pasakojama parodoje - „Edith Bosselman“, pastatytas XX a. 3 dešimtmetyje. Tas laivas buvo vienas iš pirmųjų šiuo metu vienos didžiausių laivybos kompanijos „Maersk“ laivų. Jis gabendavo prekes dažniausiai kursuodamas iš Baltijos šalių uostų į Danijos uostus ar į Šiaurės jūrą.

Jis nuskendo jau Antrojo pasaulinio karo metais. 1942 metų gruodžio 8-osios rytą jis išplaukė iš Dancigo (Gdansko) į Libau (Liepoją). Reiso metu laivas įplaukė į Sovietų Sąjungos įrengtą minų lauką. Žuvo visa penkiolikos asmenų įgula. Apie šio laivo žūtį niekas nežinojo. Tik po savaitės buvo rasta to laivo gelbėjimosi valtis, o dar po kurio laiko jūra ties Klaipėda išmetė jo mechaniko kūną. Pasak E. Ubio, kieno tas minų laukas buvo, sunku pasakyti, jos galėjo būti bet kurios kariaujančios pusės.

„Kadangi vyko karas, buvo įvesta karinė padėtis, saviems komerciniams laivams buvo pranešama, kuriose vietose yra minos“, - sakė istorikas.

Šio laivo varpas yra ištrauktas iš maždaug 60 metrų gylio. Įdomi detalė, kad „Edith Bosselman“ buvo panaudotas anksčiau statyto visiškai kito laivo, nuskendusio Šiaurės jūroje, varpas. Tas, kuris eksponuojamas parodoje, greičiausiai yra darbinis to laivo varpas, nes jame buvo keli varpai.

Pagaminti laivų modeliai

Parodoje galima pamatyti ne tik unikalius eksponatus - iš Baltijos dugno iškeltus ir laiko beveik nepaliestus abiejų šių laivų varpus, bet ir šių laivų paveikslus, autentiškų nuotraukų iš povandeninės Baltijos, kitų povandeninio kultūros paveldo reliktų.

Vaizdo projekcijas parodai sukūrė Rimas Sakalauskas. Vaizdo instaliacija siekia atkurti laivo „Elbing IX“ paskutinio reiso ir katastrofiškos baigties atmosferą.

Po vandeniu esančius laivus galima pamatyti ne tik nuotraukose. Grupės „Baltic Sea Heritage Rescue Project“ nariai parodai pagamino šių laivų modelius.

Paroda akcentuoja ir ekologines problemas, S. Kerkau su savo grupės nariais ne kartą yra atkreipusi dėmesį į jūroje nuskendusius žvejų tinklus, kurie apsiviję nuskendusius laivus juos gadina, be to, žaloja į juos patekusius jūros gyvūnus. Narai net bando organizuoti laivų išlaisvinimą iš tinklų šalindami juos.

Kontrolė turi būti griežtesnė

Pasak V. Žulkaus, juodoji archeologija iki šiol kelia grėsmę Lietuvos povandeniniam paveldui. "Reikėjo imtis priemonių, apie tai kalbama jau seniai. Buvo būtina nustatyti atitinkamas tvarkas. Kultūros paveldo departamentas jas turi, bet iškyla kontrolės klausimas. Yra daugybė narų, kurie nardo norėdami ką nors pamatyti, pažinti. Vasarą mūsų vandenyse tyrinėtojų mėgėjų būna nemažai.

Mūsų ekonominiuose vandenyse, kurie pagal jūrų teisę nėra Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, lankosi kolegos iš kitų šalių, pavyzdžiui, iš Vokietijos, Latvijos, Lenkijos. Jie nėra kontroliuojami. Mano supratimu, ta kontrolė turėtų būti griežtesnė.

Formaliai reikalaujama, kad narai, kurie ten nardo, pateiktų kokias nors ataskaitas, tai gerai, tai savotiškas monitoringas, bet visumos tai neaprėpia ir, mano manymu, ta kontrolė šiandien nėra pakankama. Tiesa, tokių paveldo niokojimo atvejų, kokių pasitaikydavo prieš 5-10 metų, šiuo metu žymiai sumažėjo", - pasakojo profesorius.