„Jeigu papuoli į galingą audrą, jautiesi kaip kaskadininkas“

„Jūra - tai vieta, kurioje žmogus lieka vienas su savimi ir savo sprendimais. Ji išmoko kantrybės, atsakomybės ir pagarbos. Ir turbūt būtent dėl to, kad ji niekada neleido pasipūsti ir užsimiršti, vis dar noriu vėl ir vėl į ją sugrįžti“, - prisipažįsta kapitonas R. Karmazinas, kurį kalbiname apie nueitą jūrinį kelią ir aktualiais jūriniais klausimais.

Iš kur esate kilęs, iš kokios šeimos?

Mano senelis atlikti tarnybą Sovietų Sąjungos kariuomenėje buvo pasiųstas į Kaliningrado sritį. Ten gimė mano mama, o paskui ir aš. Kadangi esame lietuviai, visą laiką norėjome grįžti į Lietuvą. 1991 metai susiruošėme ir atvažiavome gyventi į Klaipėdą. Mano tėvas kažkada tarnavo kariniame jūrų laivyne, bet tuo jo jūriniai reikalai ir baigėsi. Mama dirbo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje. Už mane 9 metais jaunesnė sesuo taip pat dirba Uosto direkcijoje.

Kuo norėjote būti vaikystėje?

Kaskadininku. Tai buvo mano svajonė.

O paskui praėjo tas noras?

Taigi kai išplauki į jūrą, jeigu papuoli į kokią nors galingą audrą, į kurią buvau patekęs ne vieną kartą, jautiesi kaip kaskadininkas. Man atrodo, kad ne kiekvienas kaskadininkas sugebėtų tai išgyventi. Tai ne minutės, o valandų, parų reikalas. O kai vadovauji laivui ir už tavo nugaros ne vienas įgulos narys, kai jauti atsakomybę, iššūkių ir adrenalino pakanka.

Kodėl nusprendėte būti jūrininku?

Augau Klaipėdoje, jūra man visada buvo artima, nors jūrininkų mano šeimoje ir nebuvo. Ji tais laikais buvo romantika. Kai kurių kiemo draugų tėvai ar dėdės buvo jūrininkai, atveždavo visokių skanėstų, kurių pas mums dar nebuvo. Norėjosi pamatyti pasaulį. 1997-aisiais, regis, aštuntoje klasėje apsisprendžiau, kad tapsiu jūrininku. Esu dėkingas savo tėvams, kurie palaikė mano pasirinkimą eiti tuo keliu, skatino nebijoti iššūkių ir tikėjo manimi.

Kokius mokslus baigėte?

Buvau padavęs dokumentus į Klaipėdos universitetą, į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, kuri dabar vadinasi Lietuvos jūreivystės akademija, ir į Vilniaus universitetą, į Teisės fakultetą. Visur buvau priimtas. Dabar džiaugiuosi, kad nepasirinkau teisės.

© Birių krovinių laivuose Romas Karmazinas ėjo kapitono vyr. padėjėjo pareigas, o 2016 metais tapo kapitonu.

2002 metais įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti laivavedybos, bet po metų perėjau mokytis į Jūreivystės mokyklą. Joje nuo pat pirmo kurso buvo daugiau praktinių dalykų, be to, atsirado galimybė iš karto atlikti praktiką laivuose. Tai man buvo labai svarbu. 2008 metais baigiau studijas ir įgijau laivavedybos inžinerijos bakalauro laipsnį.

Kur atlikote pirmą praktiką?

Dar studijuodamas atlikau praktiką kompanijos „Baltlanta“ laivuose.

Koks buvo pirmas laivas, su kuriuo išplaukėte į jūrą?

Tai buvo „Baltlantos“ laivas „Šiauliai“. Jis iš Klaipėdos į Mauritanijos žvejybos rajoną gabeno produktus, detales, tinklus. Mes dvi savaites plaukėme iki Kanarų salų, ten pasipildėme atsargas. Prisimenu ir Danijos sąsiaurius, ir Biskajos įlanką, ir Kanarų salas. Buvo didelis įspūdis. Viską norėjosi pamatyti - ir delfinus, ir audras. Buvo 40 parų ratas, aš su tuo laivu du tokius reisus padariau pirmyn ir atgal. Visą laiką norėjau būti kapitonu, viską matyti, daug žinoti.

Koks buvo pirmas laivas, kai pradėjote dirbti?

Tik baigęs mokslus dirbau žvejybos laivuose, taip sakant, išėjau į jūrą, į atvirus vandenis. Pirmas kontraktas buvo pasirašytas su Norvegijos kompanija dirbti laive refrižeratoriuje ir eiti kapitono antrojo padėjėjo pareigas.

Kur dirbote vėliau?

Vėliau perėjau dirbti į didelius Vokietijos kompanijos konteinervežius ir nuo 2009 iki 2013 metų ėjau kapitono antrojo padėjėjo pareigas.

© Pirmą kartą perplaukusių ekvatorių krikštynų momentas.

Kadangi norėjosi tobulėti ir kilti karjeros laiptais, 2013 metais perėjau dirbti į airių kompanijos „Arklow Shipping“ birius krovinius gabenantį laivyną. Ten iš karto pradėjau eiti kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas.

Kuriais metais tapote kapitonu? Kiek jums tada buvo metų?

Kapitono antrojo padėjėjo pareigas ėjau beveik ketverius metus, kapitono vyr. padėjėju padirbęs beveik trejus metus 2016 metais tapau kapitonu, tada man buvo 32 metai. Dirbau viename iš didžiausių kompanijos „Arklow Shipping“ laivų. Šioje kompanijoje dirbau 10 metų. Ten aš užsigrūdinau tiek kaip vadovas, tiek kaip žmogus.

Jūs esate dirbęs ir krante?

2023 metais gavau pasiūlymą pereiti dirbti į krantą, į Klaipėdoje esančią laivybos kompaniją „Baltnautic Shipping“ eiti laivybos inspektoriaus pareigas. Vadovavau 18 laivų grupei, prižiūrėjau dokumentaciją, rūpinausi saugumu, organizavau auditus ir t. t. Buvo labai naudinga pamatyti laivybą iš kranto pusės. Tačiau jūra visada mane traukė atgal, visą laiką apie tai galvojau.

Dabar jau grįžote į jūrą?

Šių metų pradžioje gavau pasiūlymą prisijungti prie ofšorinės laivybos kompanijos Afrikoje ir ilgai nedvejodamas sutikau. Vėl einu kapitono pareigas, bet mano požiūris jau platesnis.

Koks reisas labiausiai įsiminė?

Dirbau birių krovinių laive. Teko paimti sojos pupelių krovinį Argentinoje ir gabenti jį į Madagaskarą. Plaukėme per 55 laipsnį pietų platumos, prie ledyno. Tiek toli į pietų pusrutulį nebuvau nusileidęs nė karto gyvenime. Ten mažai kas plaukioja. Atplaukus į Madagaskarą vietiniame uoste nebuvo tokios įrangos, kad būtų galima greitai iškrauti visą krovinį. Jis buvo kraunamas 26 dienas. 

Apžiūrėjau visą salą, draugavau su lemūrais. Ten jie laksto gatvėse kaip pas mus katinai. Žmonės brangiai moka už poilsį toje saloje, o aš turėjau galimybę nemokamai joje ilsėtis.

Ar prisimenate kokį nors linksmą nutikimą laive?

Linksmiausias nutikimas būna, kai laivas kerta ekvatorių ir krikštijami pirmą kartą jį perplaukiantys jūrininkai. Aš esu prisiklausęs senų jūrininkų pasakojimų ir stengiuosi laive laikytis tradicijų. Kaip krikštijama, kiekvienos įgulos fantazijos reikalas, bet tai visada būna juokinga.

Ar neketinate artimiausiu metu grįžti į krantą?

Ne, nors netrūksta veiklos ir krante. Turiu savo auditavimo ir jūrininkų įdarbinimo įmonę. Jūroje jautiesi kaip savame vandenyje - viskas paprasta, viskas aišku, esi vos ne kaip namie.

Kas pasikeitė laivuose nuo tų laikų, kai pradėjote dirbti, iki dabar?

Ant tiltelio gerokai pasikeitė laivybos technologijos. Anksčiau buvo popieriniai jūrlapiai, elektroninių nebuvo. Bet, kaip jūrininkai sako, tada buvo tikra navigacija. Dabar, kai dėl geopolitinės situacijos Baltijos jūroje neveikia GPS imtuvai, kai kurie jūrininkai sutrinka, nebežino ką daryti.

Jūroje jautiesi kaip savame vandenyje - viskas paprasta, viskas aišku, esi vos ne kaip namie.

Dabar tokios technologijos tiltelyje, kad tu viską matai, ir mažiau darbo reikia įdėti. Bet užtat daug daugiau atsakomybės, reikia pildyti daug daugiau dokumentų, padaugėjo popierizmo. Yra savų pliusų ir savų minusų. Bet jūrininkas - toks žmogus, kuris pripranta prie visko.

Kokia, jūsų manymu, šiuo metu yra didžiausia problema laivybos sektoriuje?

Piratai yra, buvo ir bus, bet tai ne didžiausia problema. Patiems jūrininkams didžiausia problema yra biurokratija ir laivo savininkų siekis taupyti žmonių sąskaita. Kai kurie savininkai bando mažinti budinčių laivavedžių skaičių. Žmonės pervargsta, tada nutinka blogų atsitikimų - lavai susiduria ar užplaukia ant seklumos. Įgulos poilsis šiandien tampa problema.

© Šeima

O kapitonas dėl tos biurokratijos jau yra administratorius, nebe kapitonas. Išplaukus laivui iš uosto sėdi rašyti įvairius pranešimus. Kompanija prisiunčia tiek dokumentų, kad visą reisą pildai juos ir turi dar atlikti tiesioginį savo darbą. Dokumentacija reikalinga, bet tai turėtų būti kompiuterizuota. Kažkodėl kompanijos senu papratimu neatsisako popierinių dokumentų. Mano manymu, apie 40 proc. to popierizmo yra nereikalingas, perteklinis.

Ko jūs kaip kapitonas negalite pakęsti laive?

Nekompetencijos. Kapitonas be įgulos yra niekas, įgula be kapitono - irgi niekas. Tai vienas suderintas mechanizmas. Žmogus, einantis tam tikra pareigas, turi atitikti jų reikalavimams. Jeigu jis nekompetentingas, sunku dirbti, reikia jį prižiūrėti. Aš stengiuosi to išvengti ir esu linkęs keisti tokį žmogų.

Dar man nepatinka, kai nesilaikoma subordinacijos. Būna, kad kapitono vyr. padėjėjai nesugeba išspręsti problemų, jūrininkas eina pas kapitoną prašyti pagalbos. Tai nėra gerai. Dabar įgulos būna tarptautinės, kiekvienos šalies jūrininkai turi savo kultūrą ir supratimą. Jeigu prie to neprisitaikysi, gali turėti didelių problemų. Todėl visi savo pareigas turi atlikti nepriekaištingai.

Ar skaičiavote, kiek Kalėdų ir Naujųjų metų sutikote jūroje be šeimos?

Neskaičiavau, bet per tuos 23 metus tokių kartų buvo daug. Ko gero, jūroje sutikti tas šventes teko daugiau kartų nei su šeima.

Kapitonas Romas Karmazinas: „Noriu, kad Klaipėda išliktų tikru jūriniu miestu.“

Jūroje mes irgi švenčiame. Jeigu būsi Brazilijoje ar Pietų Afrikoje, ten eglučių nėra, nebent palmę galėtum puošti. Mes turime nusipirkę dirbtinių eglučių. Būna ir šventinė vakarienė. Šiais laikais laive yra internetas, gali susiskambinti su šeima.

Jūs aktyviai dalyvaujate ir visuomeninėje veikloje.

Esu aktyvus jūrinės bendruomenės narys, Lietuvos jūrų kapitonų asociacijos tarybos narys, Klaipėdos jūrinių reikalų darbo grupės prie Klaipėdos miesto savivaldybės narys, Seimo narės Ligitos Girskienės visuomeninis patarėjas jūriniais klausiais. Stengiuosi prisidėti prie jūrinės politikos, švietimo, jaunimo įtraukimo, edukacijų, nes noriu, kad Klaipėda išliktų tikru jūriniu miestu, kad jaunimas jūrą matytų ne pro langą, bet kaip galimybę karjerai ir svajonėms išsipildyti.

Ar pakankamas dėmesys jūriniam sektoriui Klaipėdoje?

Nepakankamas. Kad ir kaip gaila, kasmet jo vis mažėja. Per pastaruosius trejus metus per Jūros šventės apdovanojimus nė vienas jūrininkas nebuvo pagerbtas ar apdovanotas. Buvo apdovanoti Uosto direkcijos, krovos kompanijų darbuotojai. Šiemet Jūrų kapitonų asociacija nusiuntė raštą Klaipėdos merui Arvydui Vaitkui ir Klaipėdos jūrinių reikalų darbo grupės pirmininkui Algirdui Kamarauskui su prašymu skirti daugiau dėmesio jūrininkams per šventes.

Kas jums Klaipėdos mieste patinka ir kas nepatinka?

Patinka, kad šiandien Klaipėda tvarkosi, gražėja, tik gal ne taip greitai, kaip pageidautumėme. Labai norėtųsi, kad ji būtų jūrinis miestas, o ne mietas prie jūros. Mes, kapitonai, dėsime visas pastangas, kad taip būtų.

Kokia jūsų šeima? Kiek turite vaikų?

Esu dviejų vaikų tėtis. Turiu 16 metų dukrą Lijaną ir 10 metų sūnų Lorėną. Dukra nori būti ir veterinarė, ir psichologė. Sūnus kol kas domisi lėktuvais. Turiu valtelę, kai išplaukiame į žvejybą, jam labai patinka. Jis lankydavosi ir mano laivuose, kai atplaukdavau į Klaipėdą, jam irgi patikdavo.

Vaikai ir žmona Monika yra mano ramstis gyvenime. Jau daug metų jie palydi mane į reisus ir laukia sugrįžtančio. Esu dėkingas savo šeimai ir žmonai už kantrybę ir supratimą per visus šituos metus. Be jų mano kelias būtų buvęs kur kas sunkesnis.

Koks jūsų hobis?

Būdamas tiek jūroje, tiek krante žvejoju. Turiu ir valtį, ir meškeres, ir visą įrangą. Antras mano hobis - sportinis šaudymas tikrais ginklais. Visus metus Lietuvoje vyksta varžybos, aš jose dalyvauju. Adrenalino užtenka, kad protas pailsėtų nuo jūrinių dalykų.

Koks mėgstamiausias jūsų valgis?

Kaip tikro lietuvio - cepelinai.

Kokia jūsų svajonė?

Pasaulį jau apiplaukiau du kartus, daug kur buvau. Bet yra dvi vietos, kuriose aš dar nebuvau - tai Dreiko sąsiauris ir Pietų Amerikos pati apačia. Tikiuosi, kad dar teks ten nuvykti. Ir dar norėčiau su kokia nors ekspedicija nukeliauti į Šiaurės ašigalį.