Europos Sąjunga draus laisvai grybauti?

Tačiau dėl to jau susirūpino Lenkija, kur kaip ir Lietuvoje galima grybauti ir uogauti laisvai.

Ar iš tikrųjų sulauksime grybavimo ir uogavimo sugriežtinimų ir neteksime malonumo parsitempti į namus krepšius mėlynių, baravykų ir taip žiemai papildyti savo šeimų maisto atsargas?

Laikraštis „Nasz Dziennik" teigia, kad tokiu galimu reglamentu pasipiktino Lenkijos Klimato ir aplinkos viceministras Edvardas Siarka (Edward Siarka). Mat Lenkija kasmet eksportuoja grybų daugiau už 67 mln. eurų.

Be to, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje yra senos grybavimo bei uogavimo tradicijos.

Miško gėrybių rinkimu tiek Lenkijoje, tiek pas mus verčiasi ištisos šeimos, gyvenančios miškinguose grybingiausiuose rajonuose.

E.Siarka, anot „Nasz Dziennik", netgi retoriškai klausė, ar miškus, kuriuos galima lankyti laisvai, tektų aptverti tvoromis ir pastatyti vartus?

Už papildomą grybą - bauda

Tačiau yra Europos valstybių, kurios ir dabar įrengusios grybautojams savotiškas „tvoras". Pavyzdžiui, Šveicarijoje kai kuriuose kantonuose vienas asmuo per dieną gali prisirinkti tik 1 kg grybų, o kituose kantonuose - 2 kg. Ir taip elgiamasi krašte, kur pilna grybų! Dėl tokio kiekio grybų, pvz., „lepeškų", joks save gerbiantis dzūkas net nesikeltų iš lovos.

O Šveicarijoje jei grybautojai nėra šeimos nariai, jie gali grybauti tik 2-3 asmenų grupelėmis.

Jei grybautojai bando valdžią apgauti ir prisirenka daugiau grybų nei leidžia konkretaus kantono limitas, už kiekvieną papildomą kilogramą skiriama 100 šveicariškų frankų (104 Eur) bauda.

Be to, draudžiama grybauti grybų sezono mėnesių pirmąjį dešimtadienį. Matyt, kad spėtų priaugti naujų grybų.

O paskutinis draudimas, neleidžiantis grybauti nuo 20 val. vakaro iki 8 val. ryto, yra visiškai suprantamas. Juk naktį kalnuose lengva pasiklysti.

Nyderlanduose žmogus gali laisvai grybauti tik savo asmeniniame sklype. Prancūzijoje ir Vokietijoje yra įvesti grybavimo limitai, kurie skirtinguose regionuose skiriasi, bet limitai paprastai neviršija 1 kg vienam grybautojui per dieną.

Tačiau yra tokių vietų, kaip pavyzdžiui Vokietijoje Riugeno salos nacionalinis parkas, kur iš viso neleidžiama grybauti.

Skiriasi europiečių požiūris į grybų savybes. Pvz., šveicarai mėgsta baravykus, bet nerenka rudmėsių. O Lietuvoje renkami bobausiai kitose šalyse laikomi nuodingais grybais.

Simboliniai mokesčiai

Kita vertus, gal draudimai bent kiek apsaugos nuo miškų gaisrų, kurie dabar siautėja Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje?

Gal draudimai apsaugos nuo barbariško gamtos niokojimo, kai dėl vieno papildomo baravykėlio taip išdraskomos samanos, tarsi būtų praėję šernai. Gal žmonės paliks savo automobilius leistinose aikštelėse ir neišvažinės papildomų kelių?

Gal tikrai miškams bus saugiau, jei lietuviai savo ūkiuose augins pievagrybius ir apsieis be raudonviršių, voveraičių ir baravykų?

Kita vertus, kas pasakys, ar miškams labiau kenkia grybautojai, uogautojai ar miškų kirtėjai ir lietuviškos medienos eksportas į savo miškus labiau saugančias valstybes.

Tiesa, Lietuvoje tam tikri mokesčiai už miškų, pelkynų lankymą jau dabar renkami. Lietuva turi Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir Žuvinto valstybinius gamtos rezervatus. Taip pat 30 regioninių rezervatų.

Bilietas, galiojantis 5 dienas į gamtinį rezervatą kainuoja 1,35 Eur. Vienkartinis bilietas į 32 nacionalinius ir regioninius parkus - 1 Eur. Bilietas vienam mėnesiui - 10 Eur, o metams - 25 Eur.

Aišku, palyginus su grybų bei uogų kainomis turguose, tokie gamtosauginiai mokesčiai yra tik smulkmė.

Komentuoja Europos Parlamento Žaliųjų/Europos aljanso frakcijos narys Bronis ROPĖ:

- Ar Europos Parlamente buvo kalbama, kad visose ES šalyse reikėtų įteisinti mokesčius už grybavimą ar uogavimą?

- Ne, EP dar nebuvo tokių užuominų.

Jeigu ir bus kažkokios pasiūlytos taisyklės, tai bus EP svarstymai, blokavimai. Ir dabar Lietuvoje yra šiokie tokie ribojimai, bet jie nėra gal tokie labai privalomi.

Pavyzdžiui, jeigu lankotės saugomoje teritorijoje, tai lankytojo bilietą reikia pirkti. Kaip ir yra toks apmokestinimas.

Arba privačiame miške, jei uogauji ar grybauji prie miško savininko sodybos arčiau nei 100 metrų, taip pat turi gauti savininko leidimą. Irgi toks ribojimas yra.

O apie Ispanijos siūlomus didesnius apribojimus dar negirdėjau.

- Kaip manote, ar Lietuva didesniems apribojimams pritartų? Lenkija, kiek viešai skelbiama, nepritartų.

- Nežinau, čia reikėtų mūsų Aplinkos ministerijos klausti. Žvėrys jau yra apmokestinti. Medžiotojai moka mokesčius.

Yra žmonių, kurie daro komerciją, renka grybus, uogas, pardavinėja vietoje ir eksportuoja. Valstybės turbūt nori kažkokią dalį iš tos naudos pasiimti.

- Šveicarijoje, kuri, tiesa, nėra ES valstybė, grybautojams leidžiama prisigrybauti tik po vieną ar kelis kilogramus grybų. Jei tikrintojai randa krepšiuose daugiau, nubaudžia.

- Šveicarijos visuomenė, matyt, kėlė klausimus, todėl valdžia ieškojo sprendimų. Ne paslaptis, kad grybautojai, uogautojai dažnai išdrasko miško paklotę, uogynus, padaro miškui žalą, o kažkas gal ir labai neblogai uždirba iš miško gėrybių, pardavinėja užsieniui.

Tai kodėl vienu amatu užsiimdamas turi valstybei mokėti mokesčius, o kitu amatu užsiimant, jau nereikia?

Tiek grybai, tiek uogos yra valstybės turtas.

Privataus miško savininko teisė yra jį valdyti, jį prižiūrėti, kirsti, parduoti ir taip toliau, mokant tam tikrus mokesčius.

O tai, kas yra miške - žvėrys, uogos, grybai - yra ne privataus savininko, bet valstybės nuosavybė. Lygiai taip pat kaip ir žemė.

Jos dirvožemio negali kasti, kur nori ir kiek nori. Tik iki pusės metro gylyje gali išsikasti savo reikmėms, bet negali be leidimo pardavinėti žemės gelmių turtų, net jei jie yra tavo žemės sklype.