Koks žmogus laikomas stipriu literatūroje

B. Sruoga, J.Tumas-Vaižgantas

Renesanso epochoje vyravusi humanizmo pasaulėžiūra aukštino universalų, tiek fiziškai, tiek dvasiškai stiprų žmogų, išsilavinusį ne vienoje srityje. Laikoma, jog tarp žmogaus išorės ir vidaus turi būti balansas. Tokį herojų Radvilą Rudąjį vaizdavo ir Radvanas herojiniame epe „Radviliada“. Vis dėlto kitose epochose labiau išskiriama dvasinė arba fizinė stiprybė. Civilizacijai vis labiau keliantis į miestus, tampa svarbesnė dvasinė stiprybė. XX a. lietuvių autoriai J.Tumas-Vaižgantas ir B.Sruoga akcentuoja žmogaus dvasinės stiprybės svarbą.

J. Tumas-Vaižgantas- XIXa.pab.- XXa.pr. lietuvių neoromantikas. Vaižgantas buvo pranciškonų pasaulėžiūros kunigas- šiai pasaulėžiūrai būdingas gebėjimas džiaugtis. Be to, Vaižgantas dažnai vadinamas „deimančiukų ieškotoju“. Todėl jo personažai yra išskirtiniai, pozityvūs. Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojamas dvasiškai stiprus, pasiaukojantis dėl kitų Mykoliukas. Šis veikėjas geros širdies, nuolat padeda kitiems. Mykoliukas myli Severją, tačiau pasirenka nieko nedaryti, net kai sužino, jog ji išteka. Jis žino, jog negali suteikti Severjai gero gyvenimo, laimės, nes pats gyvena pas brolį, taip pat pagalvoja ir apie brolio šeimą: iš padalintos žemės išgyventi negalėtų nė vienas ir tada brolio vaikai „ubagais išeitų“. Be to, jis sutinka griežti per Severjos vestuves, nors tai jį ir skaudina. Scenoje septynis kartus pavartojamas „griežė“, taip pabrėžiant aistrą. Nors šią auką jau galima laikyti emociškai stipraus žmogaus poelgių, Severjos netekimas dar labiau sutvirtina Mykoliuko charakterį. Vartojama „vidinio sielos rūmo“ metafora akcentuoja Mykoliuko atsiribojimą, vidinę stiprybę, didingumą. Mykoliukas, paaukojęs savo meilę, nuolatos būna vienas, tačiau jaučia vidinį ryšį su jaučiais, o jo darbas laukuose lyginamas su Čiurlionio paveikslu, tampa pamaldus: meldžiasi kambaryje dėkodamas Dievui, o bažnyčioje jaučiasi svarbesnis už kitus, net kunigą. Į bažnyčią Mykoliukas užsideda Severjos dovanotą šaliką, kuris simbolizuoja antrinę sielą. Jo sielos didumas, stiprybė „peršviečią visą kūną“, šį reiškinį mato ir stebisi kaimynai. Taigi, Vaižgantas vaizduoja, jog pasiaukojęs dėl kitų žmogus tampa didžiu, dvasiškai stipriu.

Dvasinės stiprybės būtinybę vaizduoja Balys Sruoga, rašytojas, išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovyklą. Anot išeivio poeto J.Blekaičio, B. Sruoga rašė sruogiškai, iki išsekimo, žinojo savo kūrinių vertę ir dėl jų labai kentėjo. Savo atsimininimų knygoje „Dievų miškas“ Sruoga akcentuoja kalinių psichologinį ir fizinį atsparumą. Kūrinyje pasakotojas, tapatus autoriui, yra ir pagrindinis veikėjas, vyrauja ironiškas, groteskiškas pasakojimas. Akivaizdu, jog koncentracijos stovyklą išgyveno tikrai ne kiekvienas-tam reikėjo nepaprastos stiprybės, apie kurią nemažai ir kalbama kūrinyje. To pavyzdys- tėvas ir sūnus, kurių nepaveikė jokios bausmės. Tai buvo tikintys žmonės, kurie nepasidavė spaudimui: nenusiimdavo kepurių prieš pržiūrėtojus, nes tai daro tik prieš Dievą, nedirbo, nors juos ir mušė, net maisto porcijos mažinimas nepadėjo, nes jie ir daug nevalgė, ir galiausiai buvo perkelti į kitą lagerį. Dvasiškai stiprus buvo ir pats pasakotojas- intelektualus žmogus, staiga patekęs į erdvę, kur svarbiausia fizinė jėga, o žmonės nelaikomi žmonėmis. Jis sugebėjo prisitaikyti prie lagerio taisyklių, bet neužmiršti žmoniškumo, į žiaurumą žiūrėti per ironijos prizmę, dažnai vartojami deminutyvai, antifrazės nemaloniems įvykiams apibūdinti. Vis dėlto lageryje svarbus ir fizinis pajėgumas- daug fizinio darbo, prasta mityba, netinkamos gyvenimo sąlygos ir dėl to lengvai plintančios ligos. Fiziškai nebepajėgūs dirbti kaliniai vadinami klipatomis ir jie laikomi beveik mirusiais, nesvarbiais. Kiekvieną dieną eidami dirbti, dešimtys jų miršta kelyje, krenta vienas ant kito. Ši scena pasakojama trumpais sakiniais, išsirenkamas vienas klipata, į jį (500ž.)įsižiūrima. Taigi, B. Sruoga vaizduoja tiek fiziškai, tiek dvasiškai stiprų žmogų, kuris tokiu tampa dėl būtinybės išgyventi.

Apibendrindama noriu pasakyti, jos J.Tumas-Vaižgantas vaizduoja gebantį pasiaukoti žmogų, kitų poreikius iškeliantį virš savųjų. B. Sruoga vaizduoja psichologinio ir fizinio atsparumo svarbą, nes abi savybės buvo svarbios išgyventi koncentracijos stovykloje. Vis dėlto abu autoriai mano, jog žmogus turi būti stiprus dvasiškai, kad išgyventų sunkumus.