Darius Kasparaitis: „Mylima šeima – geriau nei milijonai“
Darius Kasparaitis: „Mylima šeima – geriau nei milijonai“

Daugiau nei dešimtmetį už Atlanto, saulėtajame Majamyje, gyvenantis vienas garsiausių ir tituluočiausių Lietuvos ledo ritulininkų Darius Kasparaitis mėgaujasi gyvenimu šešių savo vaikų apsuptyje ir mylinčios žmonos, buvusios Švedijos krepšininkės Lisos Carrol meile. Kasparaičiai didžiąsias žiemos šventes – Kalėdas ir Naujuosius metus – tradiciškai pasitinka visai kitaip nei mes – dažnai net maudydamiesi šalia namo įrengtame lauko baseine.

„Aš gaunu gyvenimo kaifą iš savo kasdienybės: iš saulės, iš vaikų, iš dvasinių dalykų, o ne iš pinigų“, – širdį atvėrė olimpinis čempionas, buvusi stipriausios pasaulio ledo ritulio lygos NHL žvaigždė 48-erių D. Kasparaitis.

„Patikėkite, gyvenime buvo visko. Buvo laikai, kai puikavausi ir gatvėmis važinėjausi su „Ferrari“, „Bentley“ ir kitais prabangiais automobiliais. Įsivaizdavau, kad esu kietas. Tačiau gyvenimas parodė, kad brangūs automobiliai, didžiuliai pinigų kiekiai laimės nesuteikia, tik įsivaizdavimą, kad esi laimingas. Visų pirma reikia būti žmogiškam, nuoširdžiam ir paprastam, tada ir gyvenime sekasi kur kas labiau. Dabar, kai turiu mylimą ir mane mylinčią šeimą, suprantu, kas yra tikroji laimė.

Aš matau daug draugų, kurie turi milijonus, tačiau jie yra nelaimingi. Priežastis paprasta: jie nesimėgauja gyvenimu, o turi tik vieną užduotį – uždirbti dar daugiau pinigų.

Reikia dirbti, treniruotis, bet ir nepamiršti džiaugtis šia diena, esama akimirka. Reikia gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Jei aš tai būčiau suvokęs anksčiau, būtų labai gerai, bet taip gyventi stengiuosi dabar ir to linkėčiau kiekvienam žmogui“, – kalbėjo D. Kasparaitis pastaraisiais metais kardinaliai pakeitęs savo gyvenimo būdą – atsisakęs mėsos, žuvies, alkoholio ir net pieno produktų (tapo veganu).

Dariau, gyvenate saulėtajame Majamyje. Artėja didžiosios metų šventės – Kalėdos ir Naujieji metai. Ar nepasiilgstate lietuviškųjų žiemų, sniego ir būtent tokios šventinės atmosferos?

Majamyje būna, kad net Kalėdų dieną oras įkaista iki 25 laipsnių karščio. Prie saulėtų dienų greitai galima priprasti. Klausiate, ar pasiilgstu sniego ir minusinės temperatūros? Atvirai pasakius, ne. Kai žiemą ar rudenį tenka keliauti į Europą, kai sninga ar lyja, apniukęs dangus, net užplūsta slogi nuotaika, savotiška depresija. Saulutė ir šiluma pakelia nuotaiką, tad į Lietuvą kasmet su šeima stengiamės atvykti tik vasaromis.

Savo vaikams Kalėdų laikotarpiu stengiuosi sukurti įprastos Kalėdų šventės atmosferą. Jau lapkričio mėnesį kartu su vaikais puošiame eglutę, Kalėdų rytą Kalėdų Senelis atneša jiems dovanų. Kaipgi vaikams nesuteiksi tokio džiaugsmo? Visi vaikai to labai laukia. Praėjusiais metais labai pagelbėjo kaimynas, įsikūnijęs į Kalėdų Senelį. Buvo labai smagios akimirkos.

Socialiniuose tinkluose nuolat skelbiate nuotraukas su savo gausia šeimynėle. Kiek pastebiu, išties nuoširdžiai užsiimate vaikų auklėjimu. Ar tai jums – sunki užduotis ar labiau malonumas?

Šeima išties gausi – turiu šešis vaikus: dvynės Liv ir Lilly – dvylikos metų, sūnui Marley'iui – dešimt, sūnui Milesui – šešeri ir mažiausiajam sūnui Parkeriui – 3,5 metų. Vyriausioji dukra Elizabeth iš ankstesnės mano santuokos jau suaugusi – 23 metų. Ji gyvena netoli manęs, Majamyje, tad kartais padeda prižiūrėti mažuosius vaikus. Patikėkite, kiek namuose būna įvairiausių nuotykių ir chaoso (juokiasi).

Neslėpsiu, pradžioje buvo sunku, anksčiau net turėjau tvarkaraštį-planelį: kas ką turi rengtis, ką kiekvienam duoti valgyti, kur į kokius būrelius nuvežti ir panašiai.

Buvo tokių pavienių akimirkų, kai nuo to šurmulio beprotiškai pavargdavau ir pradėdavau mąstyti, kad greičiau jie užaugtų ir leistų man gyventi taip, kaip noriu. Tada išeini į kitą kambarį, uždarai duris, pabūni kelias minutes tylumoj ir jauti, kad kažko trūksta.

Dievas man suteikė laimę turėti daug vaikų ir aš dėl to esu labai laimingas. Man vaikai suteikia labai daug gyvenimo spalvų ir džiaugsmo. Kai užsiimi su vaikais ir jiems atiduodi visą savo širdį, jauti jų meilę ir atgalinį ryšį.

Labai džiaugiuosi, kad tiek vaikų turiu būtent dabar, kai esu baigęs profesionalaus sportininko karjerą. Galiu jiems skirti beveik visą savo laiką.

Vaikai neleidžia liūdėti. Kasdien keliuosi 5.30 val., kartu papusryčiaujame ir pats išvežioju vaikus po darželius, mokyklas. Tris kartus per savaitę vykstu su draugais pažaisti ledo ritulio. Pats parsivežu vaikus iš darželių ir mokyklų ir su jais užsiimu. Liūdėti ar gulėti saulėje Majamio pliaže nėra kada.

Žmona, buvusi profesionali krepšininkė, Lisa yra įkūrusi vaikų drabužėlių verslą, turi savo liniją. Būna, kad po 2-3 savaites išvyksta į Švediją ir aš vienas lieku su vaikais, tačiau puikiai susitvarkau. Man leisti laiką su vaikais – vienas malonumas. Mūsų namuose išties linksma.

Ar tenka vaikams prieš miegą paskaityti pasakas?

Jie visada nori, kad prieš miegą ateičiau pas juos, atsigulčiau į lovą ir šnekėčiausi. Iš tiesų mes labai daug bendraujame. Kartais tenka ir pasakas paskaityti ar net nugarą pakasyti, kad greičiau užmigtų (juokiasi).

Ar vaikai moka lietuviškai?

Kelis žodžius moka: ačiū, labas, bobutė ir panašiai. Jiems sunku, nes tenka kalbėti angliškai, švediškai, dar kaimynystėje yra rusiškai kalbančių vaikų, tai jiems jau pinasi visos kalbos. Labai norėčiau, kad vaikai mokėtų laisvai kalbėti lietuviškai – gal su laiku išmoks. Vasaros dienas jiems patinka leisti pas močiutę Lietuvoje.

Jūs esate gimęs Elektrėnuose, tačiau Klaipėda jums įsimins ilgam, kadangi būtent Lietuvos uostamiestyje prieš dvejus metus pirmą kartą per savo karjerą oficialiose rungtynėse užsivilkote Lietuvos rinktinės marškinėlius keturių komandų „CROWNS Baltic Challenge cup 2017“ turnyre. Kokie likę atsiminimai?

Nuo vaikystės svajojau užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Ir štai 2017 metais ši mano svajonė išsipildė. Esu labai laimingas. Kai grojo Lietuvos himną, bandžiau sulaikyti ašaras... Ilgai laukiau šio debiuto. Lietuvos himną mokėjau jau 1991 metais, bet nebuvo progos man jo sugiedoti. Pagaliau išaušo ta diena. Įspūdis išties geras. O kai įmušiau Lietuvai įvartį, net suvirpėjo širdis. Nežinojau, kaip džiaugtis, net nukritau. Buvo labai malonu ir sykiu labai juokinga.

Kai lankiausi Klaipėdoje, buvau nuvykęs prie Melnragės molo. Keistas jausmas matyti tokį parudavusį jūros vandenį, kadangi Majamyje esu pratęs prie žydro, skaidraus vandens. Tačiau prisipažinsiu, Lietuvos pajūrio kopų vaizdas ir malonus pušyno kvapas mane nustūmė į gilius vaikystės prisiminimus. Be to, ir Baltijos jūros bangos išties didelės ir įspūdingos.

Pamenu, kad vaikystėje iš gimtųjų Elektrėnų, ypač man, užaugusiam paprastų darbininkų šeimoje, nuvykti prie jūros buvo lyg stebuklas. Tas vykimas autobusu, kaip dabar pamenu, trukdavo lyg amžinybę. Apskritai per visą vaikystę prie Baltijos jūros buvau gal tik kokius 3-4 kartus, bet tai ilgam įsirėžė mano atmintin.

Dabar jau su vaikais ir žmona atvykstame ir į Lietuvos pajūrį. Vasarą buvome Palangoje prie jūros, žmonai ir vaikams patiko. Tačiau Lietuvoje trūksta saulės. Dažnai lyja ir būna didelis vėjas. Majamyje visada saulėta, tad pokyčiai jaučiasi. Prie gero priprasti labai lengva.

Prisipažinsiu, man nepakartojamą įspūdį palikote tada, kai po ledo ritulio turnyro rungtynių Klaipėdoje būriavosi minios vaikų, norinčių su jumis nusifotografuoti, pabendrauti ir gauti autografą. Nė vienam neatsakėte, net ir tada, kai jus komandos atstovai kvietė į drabužinę, į pasitarimą. Tiesiog numojote ranka ir pasakėte: „Pasitarimas palauks, perduosite man, ką pasakė treneris.“ Iš kur tas gerumas ir paprastumas?

Tai turėtų būti kiekvieno profesionalaus sportininko elementorius. Juk ne kas kitas, o žinomi ir visuomenei matomi žmonės turi rodyti tinkamą pavyzdį.

Aš niekada nesupratau tokių sportininkų, kurie užriečia nosį, nenori duoti autografo ar nusifotografuoti su gerbėjais. Tai mūsų darbo dalis. Aš visada tai darau su malonumu, nes suprantu, kad kažkam tai gali teikti daug džiaugsmo ir net įkvėpti siekti sportinių aukštumų. Mes, sportininkai, nesame estrados princai ar primadonos, kad turėtume „įsivaizdinti“.

Kartą esate minėjęs, kad nuo vaikystės visada norite būti pirmas ir tai kartais net atsisuka prieš jus – susierzinate ir net į darbą paleidžiate kumščius. Net NHL pirmenybėse garsėjote kaip mušeika. Gal dabar, kai turite vaikams rodyti deramą pavyzdį, jau tapote ramesnis?

Stengiuosi toks būti, bet ne visada pavyksta (juokiasi). Kartais ir dabar, kai su draugais žaidžiu ledo ritulį, pagaunu save tokiose situacijose, kad įsiplieskia konfliktas. Kartais reikėtų ir patylėti, nes prikalbu nesąmonių. Toks jau esu – visada noriu būti pirmas. Niekada nenoriu pralaimėti. Nuo vaikystės savo emocijas išliedavau ant ledo – prispausdavau varžovą prie bortelio. Dabar pastebiu, kad ir viena mano dukra, lankanti ledo ritulį, per treniruotes mėgsta stumdyti berniukus, būna gana agresyvi. Aš jai aiškinu, kad taip daryti negalima, o ji atsako: „Kitaip ledo ritulį žaisti neįdomu“.

Pamenu vieną liūdną ir juokingą istoriją, kai NHL žvaigždės, geri draugai Gino Odjickas su Pavelu Bure vasarą atvyko pas mane į svečius ir aš juos vežiausi žvejoti. Kitą sezoną jie žaidė Niujorko „Islanders“, o aš – Pitsburgo „Penguins“ ekipoje. Vienose rungtynėse aš labai kietai sužaidžiau prieš vieną „Islanders“ jaunąją žvaigždę. Tada aš maniau, kad Gino Odjickas yra geras mano draugas, tačiau jis per tas rungtynes pričiuožė prie manęs ir savo dideliu kumščiu trenkė į veidą, akyse net sužaibavo. Aš tą patį vakarą skambinu Pavelui Bure ir sakau: „Kaip čia yra: aš vežiausi Odjicką pažvejoti, o jis mane muša.“ Tada aš supratau, kad draugų tiek pas mane, tiek pas jį ant ledo nėra.

Prisiminkite savo sportinio kelio pradžią. Kada pradėjote sportuoti? Kas nuvedė į pirmąją treniruotę? Pamenate ją?

Į mokyklą atėjo treneris Aleksejus Nikiforovas ir pakvietė mus sportuoti. Aš pats pirmas nuėjau į treniruotes. Vasarą treniruodavomės ant žemės, žaisdavome ir futbolą. Kai pirmą kartą reikėjo lipti ant ledo, maniau, kad bus sunku ir tuoj pat nugriūsiu. Tačiau nieko panašaus nebuvo – iškart gerai sekėsi čiuožti. Treniravausi išties kantriai. Buvau užsispyręs – vaikystėje ant ledo praleisdavau vos ne visą dieną. Net naktimis ledas sapnuodavosi.

Kas norėjo, galėjo ateiti į treniruotes prieš pamokas – nuo 7 ryto, tad spėkite, ar daug vaikų susirinkdavo? Ateidavau tik aš ir Dainius Bauba. Mes tarpusavyje konkuruodavome ir vienas kitą stumdavome į priekį. Patikėkite, keltis anksti ryte būdavo labai sudėtinga, kartais pamąstydavau: „Gal neiti, pamiegoti?“, bet sukąsdavau dantis ir lėkdavau į treniruotes. Mąstydavau: „Kaip čia praleisiu treniruotę, juk Dainius Bauba ateis ir bus už mane geresnis.“ Pamenu, kad buvo labai skaudu, kai jį anksčiau už mane pakvietė į žinomą Kijevo komandą. Tada aš dar su didesniu pykčiu treniravausi ir siekiau savo tikslų.

Teko girdėti, kad vaikystėje Elektrėnuose treniruodavotės ant už užšalusios kūdros ir net su draugais buvote įkritę į vandenį.

Tiksliau, įlūžo vienas draugas, o mes visi puolėme jį gelbėti. Man buvo gal 9-10 metų. Net nemokėjau plaukti, tačiau nebuvo laiko mąstyti, darėme vaikų grandinę, kišome pagalius ir traukėme jį iš vandens. Galėjau ir pats nuskęsti, tačiau apie tai net nemąsčiau. Apie tą įvykį net laikraščiai rašė.

Vos 14-os išvykote į Rusiją treniruotis. 16-os jau žaidėte Sovietų Sąjungos aukščiausiosios lygos Maskvos „Dinamo“ komandoje. Kaip tada paaugliui ten pavyko adaptuotis? Ilgėjotės Tėvynės ir draugų?

Oi, iš pradžių buvo labai sunku. Aš maniau, kad gerai moku rusų kalbą, tačiau atvykęs į Rusiją supratau, kad beveik jos nemoku.

Atėjau į mokyklą ir man sako: „Sėsk į galą ir tyliai sėdėk, mes tau parašysime teigiamą balą.“ Tėvynės ir lietuvių kalbos ilgesys buvo didžiulis.

Pamenu, kad net pasikviesdavau draugą, nuvykdavome kartu į traukinių stotį ir aš su malonumu klausydavausi lietuvių kalbos. Beprotiškai ilgėjausi Tėvynės...

Kai kurie žmonės ir dabar kalba, kad aš neva išdaviau Lietuvą ir atstovavau Rusijai, tačiau Lietuvoje man galimybių žaisti aukščiausio lygio ledo ritulį ir vėliau dalyvauti olimpiadose nebuvo, tad, manau, tą patį būtų padaręs bet kuris vaikas, bet kuris sportininkas, į sportą žvelgiantis profesionaliai.

Gal ateityje planuojate grįžti gyventi į gimtąją Lietuvą?

Aš gyvenime jau esu pasimokęs ir niekada nesakau niekada. Tačiau dabar mano namai yra ten, kur gyvena mano šeima. Dabar gyvename Majamyje, o kur gyvensime ateityje – bus matyti. Gyvenimas juda į priekį ir vis keičiasi. Niekada nieko negali žinoti.

Pasakysiu taip: aš gimiau Lietuvoje, čia užaugau ir visada būsiu lietuvis. Nors ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau svetur, žaidžiau už kitų šalių rinktines, komandas. Nors ir turiu Amerikos pilietybę, paklaustas, kas toks esu, visada atsakau, kad aš esu lietuvis ir toks liksiu iki gyvenimo pabaigos.

Sidebar placeholder