Koks žmogus laikomas stipriu literatūroje?

(J. Tumas-Vaižgantas, B. Krivickas)

Stiprūs žmonės išsiskiria ir yra pavyzdys kitiems, apie juos yra rašoma jau Biblijoje. Pavyzdžiui, Samsonas dėl savo plaukų pasižymėjo didžiule fizine jėga, o Jėzaus Kristaus mokymai ir jo nukryžiavimas parodė, kokia galią gali suteikti tikėjimas. Bėgant laikui, stiprių žmonių įtaka kitiems išliko svarbi, apie tai rašė ir XX amžiaus lietuvių literatūroje. Apie pasiaukojančio žmogaus moralinę stiprybę savo kūriniuose rašo tikintieji Juozas Tumas – Vaižgantas ir Bronius Krivickas.

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių rašytojas, kunigas Juozas Tumas savo kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“ rašo, kad stiprus žmogus yra tas, kuris sugeba paaukoti savo laimingą meilės gyvenimą dėl kito žmogaus. J. Tumas savo kūrybine ir visuomenine veikla pelnė didelę visuomenės pagarbą ir todėl, anot kultūrologo V. Kavolio, Vaižgantas tapo mylimiausiu gyvenamojo laikotarpio žmogumi. Jo pranciškoniškas tikėjimas skatino jį mylėti kitus ir aukotis dėl jų, todėl pats save laikė lietuvių visuomenės tarnu ir vergu. Pats Juozas Tumas save pavadino „deimančiukų ieškotoju“, nes jam patiko ypatingi žmonės, kuriuose atsispindi gėris ir grožis, o jo kūrinių veikėjai išsiskiria savo vidiniu pasauliu. Vienas tokių – apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjas Mykoliukas, kuris yra įsimylėjęs Severiją. Severija išteka už tijūno Rapolo Geišės, todėl Mykoliukas nori, jog ji būtų laiminga, jis pasirenka kentėti vienas ir jo niekas nesupranta. Jis sutinka groti jų vestuvėse, kur jis aistringai, su atsidavimu griežia jai – jo didžiulė meilė Severijai yra išreiškiama septynis kartus pasikartojančiu žodžiu „griežia“. Mykoliukas aukojasi, nes žino, kad jų bendras gyvenimas bus nepilnavertis, jis nenori pakenkti Severijai, todėl atsisako laimingo gyvenimo su mylimąja – šis drastiškas nuosprendis parodo Mykoliuko moralinę stiprybę. Kaip yra būdinga neoromantikui, autorius įsigilina į veikėjų vidinį pasaulį ir jį išreiškia jausmingai. Bučiuojamas Severijos Mykoliukas pasistato privatų, tik jam vienam skirtą dvasios rūmą – šia metafora autorius vėlgi parodo Mykoliuko didžiulę dvasinę stiprybę ir meilę, dvasios rūmai įamžina jo jausmus Severijai. Vestuvių kulminacijos metu Mykoliuko visiškas pasiaukojimas yra išreiškiamas trūkusios smuiko stygos metafora. Galiausiai, Mykoliukas neišsižada Severijos – tai parodo jo nešiojamo Severijos šalikėlio simbolis. Vadinasi, Juozas Tumas – Vaižgantas savo apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ teigia, jog tvirtą dvasinę stiprybę turintis žmogus gali pasiaukoti dėl mylimo žmogaus.

Vienintelis profesionalus partizaninės kūrybos atstovas, lietuvis Bronius Krivickas, dalyvavęs ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime, buvo tikras savo šalies patriotas. Baigęs studijuoti lietuvių literatūrą Kauno ir Vilniaus universitetuose, rašytojas kūrė poeziją, buvo Putino globojamos literatų grupės dalyvis. Antrojo pasaulinio karo metu Krivickas, persekiojamas sovietų valdžios, įsitraukė į partizaninę kovą. Partizanaudamas rašytojas užsiėmė spauda, redagavo laikraščius. Miškuose, kovojant už savo tėvynę, jam teko praleisti daug laiko, todėl jo kūryboje yra gausu ne tik religinių motyvų, bet ir žiauraus partizaninio karo realijų. Jo eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ yra rašoma, kad stiprus žmogus yra tas, kuris, žinodamas, jog pralaimės, vis tiek narsiai kovoja už savo tėvynę. Kūrinys įgauna metaforišką prasmę: piemuo – tai eilinis okupuotos tautos kovotojas už laisvę, o milžinas – tai didžiulę galią turinti sovietinė valdžia. Lyrinis subjektas pasižymi rūsčiu monumentalumu – jis suvokia, kad viltis laimėti yra labai menka, tačiau, nusprendęs priimti tokią lemtį, mirties baimę įveikia gėdos ir garbės jausmai. Eilėraščio žmogus – piemuo, apsiginklavęs tik lazda ir svaidykle, o milžinas yra palyginamas, kaip kalnas, apdengtas metaliniu žvynu, taip autorius (500 žodžių) geležies įvaizdžiais hiperbolizuoja milžino brutalią jėgą, o tarp piemens ir grėsmingo milžino kuria kontrastą, kuris išreiškia didžiulį galios skirtumą tarp veikėjų. Tačiau piemuo, akivaizdžiai silpnesnis varžovas, vis tiek ruošiasi kovai su milžinu– tai parodo jo moralinę ir vertybinę stiprybę ir drąsą. Lyrinis subjektas suvokia atsisakymą kovoti prieš milžiną, kaip gėdingą poelgį, ir ryžtasi kovai, ragina milžiną keltis, kovos nebijo – tai pabrėžia autoriaus vartojami retoriniai sušukimai. Galiausiai, lyrinis „aš“ kreipiasi į Dievą, kuris suteikia jėgų piemeniui, ir puola galiūną – eilėraščio žmogus pasiryžta mirti dėl savo įsitikinimų. Taigi, Bronius Krivickas savo eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ teigia, jog, nors laimėjimo tikimybė yra labai menka, žmogus, herojiškai ginantis tėvynę ir pasiaukojantis dėl jos, yra morališkai tvirtas ir garbingas žmogus.