Požiūris į svajotojus literatūroje

V. Šekspyras, M. lvaškevičius.

Jau Antikos mitologijoje minimas Dedalas - žmogus, kuris, įkalintas Kretos saloje, svajojo apie laisvę, siekė kartu su savo sūnumi l karu pasprukti. Šią svajonę jis įgyvendino - sau ir sūnui sukonstravęs vaškinius sparnus Dedalas pakilo skrieti virš jūros, tačiau dėl to, lkarui pakilus per arti saulės, išsilydė jo sparnai ir šis žuvo jūroje. Pasaulyje apstu tokių svajotojų kaip l karas, kurie trokšta geresnio gyvenimo, kovoti su blogiu, pakeisti pasaulį, tačiau požiūris į svajoklius ir jų svajones nuolat keitėsi literatūroje. Skirtingas požiūris į svajotojus matomas Viljamo Šekspyro bei Mariaus lvaškevičiaus kūryboje.

Visų pirma, svajotojo portretas aiškiai vaizduojamas vėlyvojo Renesanso bei ankstyvojo Baroko, ko gero, žinomiausio visų laikų Anglijos rašytojo, poeto, dramaturgo V. Šekspyro kūryboje. Manoma, jog Šekspyras gyveno Anglijos karalienės Elžbietos dvare, stebėjo tų laikų politines intrigas, kurios dažniausiai kulminuodavo kovomis dėl valdžios, žmogžudystėmis.

Nenuostabu, jog šis dramaturgas savo kūrinyje „Hamletas" vaizduoja Danijos princą Hamletą - idealistą, kuris svajoja pakeisti pasaulį, kovoti su blogiu, ir tai padaryti pirmiausia jis siekia Danijos karališkajame dvare. Tragedijoje šis pagrindinis veikėjas susiduria su itin skaudžia - problema, kai Hamleto dėdė Klaudijus su karaliene Gertrūda nunuodija Hamleto tėvą karalių ir užgrobia Danijos sostą. Hamletas yra šių įvykių giliai sukrėstas, jis mato, jog valdžioje šiuo metu įsitvirtinęs apgavikas ir uzurpatorius, svajoja ir aktyviai siekia atkeršyti už tėvo žūtį bei nuversti Klaudijų nuo sosto.

Minima, jog Hamletas studijavęs Vitenbergo universitete, kuris tuo laikotarpiu buvo laikomas humanistinių idėjų židiniu, tad galima manyti, jog Hamletas taip pat perėmė šiuos idealus. Tokį įvaizdį sutvirtina Hamleto monologai - juose princas ne kartą skundžiasi pasaulyje vyraujančiu blogiu, svajoja apie gėrio pergalę, apie geresnį pasaulį. Hamleto kančia šiuose monologuose yra meistriškai hiperbolizuojama.

Galų gale Hamleto svajonė išsipildo. Išdavikas Klaudijus taip pat nunuodijamas. Tačiau kartu su juo žūsta ir pats Hamletas bei kiti kūrinio veikėjai.

Taigi Šekspyras savo kūryboje svajotoją vaizduoja kaip kenčiantį idealistą, kuris pasiruošęs kovoti su pasaulio neteisybe.

Visiškai kitoks požiūris išreiškiamas lietuvių prozininko, dramaturgo, žurnalisto, teatro ir kino režisieriaus Mariaus lvaškevičiaus kūryboje. lvaškevičius siekė žvelgti į žmones, jų netradicinį santykį su tauta.

Kitaip nei ankščiau, jis neidealizavo lietuvių tautos, jos žmonių, vaizdavo juos su ydomis, net pašiepdamas. Pjesėje „Madagaskaras" autorius sukuria Kazimiero Pokšto - žmogaus, svajojančio perkelti visą lietuvių tautą į Madagaskaro salą - portretą . Pokštas vaizduojamas kaip žmogus, kuris myli savo tėvynę, tačiau nemato joje ateities. Jis siekia bet kokia kaina išgelbėti lietuvių tautą, tačiau į šią jo svajonę autorius nežiūri rimtai. lvaškevičius, norėdamas atskleisti Kazimiero Pokšto idėjos absurdiškumą, pasitelkia ironiją.

Ironizuojama Pokšto tėvų reakcija išgirdus jų sūnaus svajones pakeisti ir tobulinti lietuvių tautą, Pokšto svajonės neišsipildo. Pjesėje taip pat vaizduojama ir kita svajotoja - poetė Salė. Jos charakteriui pašiepti autorius hiperbolizuoja jos svajingumą, emocionalumą. Salės svajonės itin greitai kinta - vos grįžusi iš Paryžiaus, ji neilgai pasidžiaugia savo mylima tėvyne ir užsimano keliauti į Maskvą.

Taigi Marius lvaškevičius kuria naivaus ir šmaikštaus, tačiau gerų ir dorų tikslų siekiančio svajoklio paveikslą.

Baigdamas norėčiau pasakyti, jog svajotojai literatūroje išlika bemaž tokie patys - jie nori kovoti su blogiu pasaulyje, pakeisti pasaulį į gerąją pusę. Vis dėlto, pasikeitė svajoklio vertinimas - anksčiau jie buvo vaizduojami itin rimtai, net tragiškai, jų svajonės iškeliamos kaip idealai, o modernesniais laikais į svajotoją žvelgiama per svarbiausios šių dienų meninės priemonės - ironijos - prizmę.