Ir buvo akivaizdu – kiek nesusipratimų bekiltų, ką bekalbėtų žiniasklaida ar politikai, vienu aspektu švietime viskas gerai – tikras ryšys tarp vaikų ir jų mokytojų yra nepavaldus nei pasenusioms programoms, nei nevykusioms reformoms, nei visoms kitoms problemoms, kurios kamuoja švietimo sistemą.
Yra tarsi du atskiri pasauliai : vienas klampus ir klaidus kaip labirintas, kurio pabaigoje lūkuriuoja Minotauras (dėl jo paslapčių, priimtų sprendimų ir kyla daugiausiai nesusipratimų), o antrasis - tai stebuklas, prasidedantis atidarius klasės duris, už kurių viltingai lūkuriuoja nauji mokiniai, o paskui besitęsiantis dešimtmečiais (net jiems pabaigus mokyklą).
Tas stebuklas – tai paprastas žmogiškas ryšys, kai supranti, kad tau suteikta galimybė padėti vaikui augti, mokyti jį atpažinti rožes ir baobabus, mokyti prisijaukinti ir paskui būti amžinai atsakingam už tą, kurį prisijaukinai. Mokyti matyti širdimi.
O ta stebuklinga planeta vadinama Mokykla. Ir joje mes visi – mokytojai, administracijos atstovai, vaikai, tėvai, budėtojos, valytojos, valgyklos darbuotojos ir t.t.. Mes visi kartu sukuriame savo pasaulėlį tam, kad augintume Žmogų.
Ir tokių pasaulėlių tūkstančiai.
Tarptautinės mokytojų dienos proga noriu palinkėti, kad mokykla būtų ta vieta, kurioje galime dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, sulaukti palaikymo ir padrąsinimo, tikėtis atokvėpio pavargę ar atleidimo suklydę, kurioje dėmesys ir meilė pražysta ne vieną kartą per metus.
Nes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname.
Su švente Jus, visi mieli kolegos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą