"O, tvirtas rankos paspaudimas, gerai", - "Vakarų ekspreso" fotografą pagiria ilgaamžis, pasitikdamas jubiliejaus proga jį aplankiusius dienraščio žurnalistus savo bute I. Simonaitytės gatvėje.
Jauniausioji duktė Nijolė replikuoja: "Buvo toks vaikinas iš vienos įstaigos atėjęs, tai net suklykė iš skausmo, kai tėvukas jam ranką paspaudė."
Žiūrėdamas į E. Jackevičių neįtartum, kad jam - šimtas. Tiesa, garbų amžių išduoda lazdelė, tačiau humoro jausmas toks, kurio neturi turbūt 90 proc. žemės rutulio gyventojų, nepriklausomai nuo amžiaus.
"Kelį skauda. Tai kas bus, kai 100 metų sulauksiu?" - kartą mestelėjo savo bičiuliui. Ne taip seniai. Prieš porą metų.
O dabar žurnalistus atlydėjusiam dar vienam kelininkui veteranui Antanui Gediminui Klivečkai į primintą pažadą pėsčiomis nueiti iki Priekulės ir grįžti atsako: "Neblogas projektas. Reikės "pamislyti".
PRIE BRĖŽINIŲ. Edvardas Jackevičius - kairėje. Edvardo JACKEVIČIAUS asmeninio albumo nuotr.
Į Klaipėdą - bėgdamas nuo partijos
Tokio amžiaus Lietuvoje nebuvo sulaukęs nė vienas kelių tiesimo ir priežiūros veteranas. Sako, Vilniuje net iki 90-ies dirbo vienas kelininkas, tačiau, atrodo dar garbingesnio jubiliejaus jis nebepasitiko...
"Ar aš seniausias kelininkas Lietuvoje? Nežinau. Bet aš - ne senas. Šimto taigi dar nėra", - likus kelioms dienoms iki jubiliejaus žurnalistams pareiškė E. Jackevičius.
Teisę vadintis kelininku jis gavo dar 1936-aisiais, kuomet baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Tais pačiais metais jis jau paskiriamas Žemaičių plento tiesybos darbų techninės priežiūros inžinieriumi.
Atitarnavęs Lietuvos kariuomenės Kauno inžinerijos batalione, 1938 m. E. Jackevičius pradėjo dirbti Plentų valdybos Kelių tyrinėjimų skyriuje, rūpinosi keliu Kaunas-Vilnius, tiesa, ėjusiu tik iki Vievio, nes Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos.
Prasidėjus karui aplinkybės savo šeimą sukūrusį vyriškį atginė į žmonos Elenos tėviškę Akmenės valsčiuje, po karo - į Anykščius, kur gyveno jo motina. Ten buvo ir Komunalinio ūkio skyriaus vyr. inžinieriumi, ir Statybos ir remonto kontoros viršininku, vėliau - vyr. inžinieriumi. Kol... neprasidėjo spaudimas stoti į Komunistų partiją.
"Buvau matęs trėmimus, todėl tapti komunistu nenorėjau. Tuo metu mano jaunesnis brolis Henrikas dirbo Automobilių transporto ir plentų ministerijoje, todėl padėjo susirasti darbą Klaipėdoje", - atsiradimo uostamiestyje priežastis papasakojo senolis.
DARBŲ FRONTE. Edvardas Jackevičius - viduryje.
Prižiūrėjo statybas
1957 m. atvykęs į pajūrį E. Jackevičius pradėjo dirbti tuometiniame Klaipėdos kelių statybos ir eksploatacijos rajone Nr. 13 darbų vykdytoju. 1964 m. ši įstaiga tapo Klaipėdos autokelių valdyba, o 1966-aisiais, kuomet nuo uostamiesčio pradėta tiesti pirmąsias kelio Kaunas-Klaipėda atkarpas, įkurta Klaipėdos kelių statybos valdyba Nr. 1 (KSV-1).
E. Jackevičius joje taip pat buvo darbų vykdytojas. Tiesa, tiesiogiai prie kelių tiesimo jis beveik neprisidėjo.
"Pagrindinis mano darbas buvo statomų pastatų priežiūra - kad viskas būtų pagal projektą", - sako ilgaamžis.
Tuo metu kelininkų pinigai buvo skiriami ir transporto įmonėms, tad būtent už jų pastatų statymo kontrolę E. Jackevičius, ėjęs statybos techninės priežiūros inžinieriaus pareigas, ir buvo atsakingas.
Jam prižiūrint išdygo ir KSV-1 bei tuometinės ATĮ-1 (arba autotransporto įmonės Nr. 1) pastatai dabartinėje Tilžės gatvėje, ten pat - buvęs autobusų parkas, ATĮ-2 pastatas Garažų gatvėje, gyvenamasis kelininkų namas Šaulių gatvėje, poilsio namai Palangoje, asfaltbetonio gamykla Vėžaičiuose bei praktiškai visos pajūrio kelininkų gamybos bazės.
Operos tenoras
Oficialiai pensininku E. Jackevičius tapo 1973 m., jam paskirta 120 rublių senatvės pensija. Gera sveikata dirbti tą patį darbą leido dar 14 metų, ir tik 1987-aisiais, 74 metus "atitarnavęs liaudžiai ir Tėvynei", jis paliko darbą.
Nereikia manyti, kad vien tik darbas teikė pasitenkinimą. Vaikystėje tėvo padovanotas senas smuikas - štai nuo ko prasidėjo meilė muzikai.
"Muzika man - mėgstamiausias dalykas. Viskas prasidėjo nuo to smuiko. Jau Klaipėdoje vaikams nupirkau pianiną, bet šie juo nesusidomėjo. Išmokau pats, ėmiau groti iš natų", - sako senolis, o jo duktė Nijolė papildo: "Ir ne bet ką jis grodavo, o arijas, pats dainuodamas. Žinojome jas visas mintinai."
Kaimynai irgi žinodavo, kada pas Jackevičius šventės - Edvardas savo tenoru traukdavo ir liaudies dainas, ir arijas. Pastarosios skambėdavo ne atsitiktinai - inžinierius beveik nuo pat Klaipėdos liaudies operos (vėliau jos pagrindu įsteigtas valstybinis muzikinis teatras) įsikūrimo buvo jos choro narys. Tad "Traviata" jam žinoma kaip dukart du.
Vėliau E. Jackevičius ėmė giedoti bažnytiniuose choruose. Tiesa, 2006 m. šį pomėgį teko apleisti, mat dėl chroniškos kojų ligos tapo sunku vaikščioti.
"Stygos jau surūdijusios", - ne tik kojas, bet ir balsą kritiškai vertina šimtametis, tačiau čia pat žvaliai užtraukia vienos liaudies dainos posmą, matyt, išmoktą dar tais laikais, kai prieš karą dainavo Kauno šaulių sąjungos centriniame chore ar Jaunalietuvių centriniame chore.
Pradėjo tapyti
Jau išėjęs į pensiją klaipėdietis sužinojo turįs dar vieną talentą - tapybą.
"Savo mamos portretą nutapė tokį, jog kai jį nešė per mamos laidotuves eisenos priekyje, visi šnabždėjosi, kad iš to paveikslo ji į žmones žiūri lyg gyva", - pasakojo Nijolė.
"Gerai ėjosi, tai kaip dėjau, visas sienas peizažais ir portretais nukabinau", - paaiškino pats E. Jackevičius, teptuką ir aliejinius dažus į rankas paėmęs maždaug 1990 metais - būdamas 77-erių.
Paveikslų pilna ir jo, ir vaikų namuose. Kelininkas su žmona ("Jau sena ji, 95-erių", - mesteli Edvardas) išaugino 3 dukras ir sūnų, šie ilgaamžiams padovanojo 7 anūkus, pastarieji - jau 8 proanūkius.
Tiesa, ir tapybai sutrukdė sveikata. Akys labai silpnos, paaiškina E. Jackevičius. Ir dažnai iš naujo teiraujasi, ko jo klausiame - klausa jau irgi silpnoka. Bet humoro jausmas stiprus kaip ir anksčiau: "Reikės keisti ausis."
Vaistai - tabu
Sveikata lėmė ir tai, kad pensininkas vis rečiau išeina į lauką, jau nekalbant apie anksčiau mėgtus pasėdėjimus su meškere Minijoje, Nemune, Kuršių mariose, ar stalo tenisą. Tačiau kasrytinė 15 minučių mankšta - šventas dalykas.
"Rekomenduoju ir jums", - "Vakarų ekspreso" žurnalistams linksmomis akimis sako jis. Vaistų, teigia artimieji, jam neįsiūlysi nė už ką.
"Ar dažnai susitinkate su buvusiais bendradarbiais?" - klausiame. "Aš tai norėčiau, bet kas su tokiu seniu pageidaus bendrauti?" - dar vienas pokštas vietoje atsakymo.
Bendradarbiai jo nepamiršta. Kartais užsuka dainą kitą kartu užtraukti 81-erių Juozas Pukinskas - dar vienas kolega, buvęs KVS-1 vyr. inžinierius, šias pareigas ėjęs net 35 metus - ilgiausiai tarp kelininkų Lietuvoje.
Bus daug svečių
Susitikimai apsieina be "pagalbinių priemonių".
"Kai buvau jaunas, 2-3 taureles stipresnio gėrimo išlenkdavau. Tačiau kai prieš kelias dešimtis metų dėl to sustreikavo širdis, nebeimu nė lašo.
O rūkyti mečiau būdamas dešimties. Tada su draugais užsitraukėme į cigaretę susukto klevo lapo. Kai ėmėme važiuoti į Rygą be bilieto, nusprendžiau daugiau neberūkyti", - rimtu veidu dar vieną pokštą skelia senolis.
Sąmojo neturėtų E. Jackevičius pristigti ir šiandien, kuomet bendrovės "Lemminkainen Lietuva" Vakarų Lietuvos regiono administraciniame pastate, kur kadaise buvo "gimtoji" KSV-1 kontora, bus iškilmingai paminėtas jo 100-metis.
Čia susirinks daug žmonių - buvę ir dabartiniai kelininkai, svečiai iš Vilniaus, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Beje, dažniausiai meras miestiečius, švenčiančius garbias sukaktis, aplanko namuose - nes tie jau sunkiai bejuda. E. Jackevičius bus išimtis.
"Sakot, bus meras? Gerai, reikės susipažinti", - džiaugiasi ilgaamžis, artimųjų juokais paragintas pagroti kartu su trimitą valdančiu V. Grubliausku.
VAIKYSTĖ
Edvardas Jackevičius gimė 1913 m. spalio 6 d. Rygoje (Latvija), į kurią jo tėvas Jeroslavas (Jeronimas) ir mama Zofija Kairytė buvo atvykę ieškodami darbo (tėvas dirbo odų fabrike, mama - namų šeimininke). 1914 m., priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, šeima kartu su kitais pabėgėliais traukiniu nusigavo net iki Samarkando (Uzbekistanas). Tenai trumpai pagyvenę persikėlė į Nižnij Novgorodą (Rusija). Šiame mieste Jackevičiai praleido badmetį ir visus revoliucijos baisumus. 1921 m. jie grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Anykščiuose pas Z. Jackevičienės tėvus. Ten E. Jackevičiaus tėvai pasistatė namą ir gyveno iki pat mirties. Z. Jackevičienė mirė būdama net 93 metų amžiaus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą