"Kadangi jau daug metų gyvenu senamiestyje, viešuoju transportu niekada nesinaudoju - paprasčiausiai neprireikia, - prisipažįsta Lietuvos ir Klaipėdos miesto politinis bei visuomenės veikėjas (taip jį pristato "Vikipedija").
- Darbovietės visada būdavo netoliese, tad nueidavau pėsčias arba nuvažiuodavau nuosavu automobiliu. Gal prieš kokį dešimtmetį į pietinę miesto dalį esu važiavęs maršrutiniu taksi, kuriame kažkas labai dvokė, be to, prikibo du įkaušę "politikieriai", kurie labai norėjo išdėstyti man savo požiūrį į valdžią. Aišku, neigiamą. Niekur nedingsi, teko išklausyti, po ko buvau pripažintas "normaliu biču" ir net pakviestas alaus."
"Dviračiu visur neprivažiuosi"
Kaip esate įpratęs žiūrėti į eismą - automobilio vairuotojo akimis, pėsčiojo, psichologo, o gal miesto Tarybos nario? - "Vakarų ekspresas" paklausė V. Čepo.
Žiūriu, kaip ir visi. Kai vairuoju - kaip vairuotojas, kai esu pėsčias - kaip pėsčiasis, o kai pamatau kokį nevisprotį prie vairo arba motiną su vaiku, lekiančią per gatvę neleistinoje vietoje, - kaip psichologas. Kaip miesto Tarybos narys džiaugiuosi, kad miesto transporte nėra grūsčių, kad autobusai laikosi grafikų, kad gyventojai jau neretai apie susisiekimo organizavimą mieste atsiliepia teigiamai.
Ar daug kas Klaipėdos gatvėse pasikeitė nuo tų laikų, kai buvote vienas miesto vadovų? Ir apskritai: ar Klaipėda - patogus miestas vairuotojui?
Pasikeitė labai daug kas. Jei sovietmečiu miesto autobuse, kaip juokaudavo šmaikštuoliai, moteris galėjo ne tik pagimdyti, bet ir pastoti, tai dabar malonu žiūrėti į patogiai sėdynėse įsitaisiusius miestiečius, jokių spūsčių, jokios grūsties prie durų. Be abejo, pasikeitė ir pats transportas: autobusai ir "mikriukai" atjaunėjo, formuojasi specifinis miesto transporto stilius.
Deja, miesto gatvės kaip buvo, taip ir liko duobėtos, nelygios, vairuotojus iš proto varo provėžos. Jau seniai aišku, kad skylių lopymas problemų neišsprendžia, o tik jų sprendimą atideda vėlesniam laikui. Čia reikalingas kitoks požiūris, naujas žvilgsnis, specialistai turi ne tik kaltinti vienas kitą, bet susėdę už stalo siūlyti iš esmės naujus sprendimus, pagaliau, nuvažiuoti į užsienio šalis ir pasimokyti.
Aišku, gerai, kad pagaliau pradėti naujai reguliuoti šviesoforai, ryškiau žymimos pėsčiųjų perėjos, susirūpinta pėsčiųjų saugumu, bandoma spręsti dviratininkų problemas. Beje, čia neretai lazda perlenkiama. Matyt, ir dviratininkams, ir eismo organizatoriams reikia suprasti, kad dviračiu visur neprivažiuosi. Kai senieji architektai planavo miestus, apie dviratininkus negalvojo, todėl dabar nedera kišti dviračių takų ten, kur vargiai prasilenkia du žmonės arba labai intensyvus autotransportas. Galvoje visų pirma turiu senamiestį, kur, nubrėžus takus dviratininkams, pavojus susižeisti iškilo pėstiesiems, o ir patiems dviratininkams. Be viso kito, pastebėjau, kad jie tais takais nelabai naudojasi ir nekreipdami į nieką dėmesio važiuoja šaligatviais.
Šiaip Klaipėda vairuotojui yra patogus miestas, neklaidus, vientisas, gatvės ilgos, ženklinimas pakenčiamas, mažai posūkių, nedidelės spūstys. Dar jei visi, išėjusieji į gatves, būtų drausmingi, gyventume "kaip užsienyje".
Mūsų "puspročiai" - blogesni
Griebkime jautį už ragų - kodėl jūsų, kaip psichologo, nuomone, kai kurie žmonės gatvėje elgiasi taip, lyg apskritai gyventų pasaulyje vieni ir aplinkui nebūtų kitų žmonių?
Kvailių pilna ne tik Lietuvoje. Tačiau, kai pavažinėji į užsienį ir pasižiūri į jų "puspročius", vis dėlto suvoki, kad nuo savo kolegų Lietuvoje jie labai skiriasi. Mūsiškiai agresyvesni, piktesni ir labai įžeidūs, į pastabas reaguoja kaip į asmeninį įžeidimą, puola mojuoti kumščiais, girtis įtakingomis pažintimis, o įkaušę policininkus "atleidinėja iš darbo". Kodėl taip, atsakymas labai paprastas - esame žemos kultūros šalis, tolerantiška visokiems niekdariams, idiotams ir pusgalviams. Ir čia nėra nieko nuostabaus, juk daug metų į tai nekreipėme jokio dėmesio, leidome gatvėse elgtis kaip patinka - "eik, kur nori, daryk, ką nori", tad ir rezultatai akivaizdūs.
Be abejo, traumuotų žmonių elgesys dažnai nulemtas vaikystės ir paauglystės neišspręstų problemų, socialinių įgūdžių stokos, labai prastos bendravimo kultūros, bendro nepasitenkinimo gyvenimu. Tokia bravūra jiems yra bene vienintelis būdas išreikšti save, aplinkiniams parodyti, kad esi, kad egzistuoji. Tai dažniausiai žmonės iš visuomenės paribio, užguiti, vieniši, niekada nemylėti. O kai niekas nemyli, neprisiglaudžia, nepaglosto, gyvenimas neatrodo tokia jau didelė vertybė.
Ne visi gali vairuoti!
Ir tikrai - jau baigiame susitaikyti su tuo, kad neretai svetimų gyvybės vairuotojams nieko vertos. Bet kodėl jie prarado ir įgimtą, elementariausiam padarui gamtoje būdingą savisaugos instinktą? Ar čia toks savižudiškas lietuvių mentalitetas?
Na, visiškai taip nėra. Aišku, pasitaiko vairuotojų, linkusių į suicidinius veiksmus arba, kaip dabar sako, negalinčių gyventi be adrenalino, tačiau jų nėra daug, tik jie labiau matomi. Reikia sutikti, kad visuomenėje yra ir bus visokių žmonių, taip pat ir tokių, kurie savo elgesiu, ypač kelyje, šokiruoja. Čia nieko nepakeisi! Kiekviena tauta turi savo bruožų, kurie ne tik kitiems, bet ir jiems patiems nėra malonūs. Vieni labai emocingi, agresyvūs, kiti tokie lėti, kad visus varo į neviltį, dar kiti labai taupūs arba kerštingi. Lietuviai nevertina gyvybės! Tiesa, labai išgyvena dėl artimųjų netekties, rauda ir visaip kitaip liūdi. Šitas menas mūsuose yra išpuoselėtas iki tobulybės, ir jam skiriama labai daug dėmesio. O štai pasirūpinti elementariais dalykais kažkaip nesugebame.
Ką daryti? Čia kelias yra vienas - pripažinti, kad toli gražu ne visi gali vairuoti! Visokie sociopatai, kai kuriomis psichikos ligomis sergantys asmenys arba personos su ryškiai išreikšta agresija, jau daug kartų sau ir kitiems įrodę, kad yra pavojingi visuomenei, niekada neturėtų sėsti prie mašinos vairo. O jei neturėdami tokios teisės tai daro - bausti pačiomis griežčiausiomis bausmėmis, net iki laisvės atėmimo. Dabar, kai matai, kaip pareigūnai tamposi su tais neregėto įžūlumo veikėjais, darosi graudu dėl tokio mūsų valstybės bejėgiškumo, negebėjimo apsaugoti savo žmones.
Automobilis suteikia žmogui taip geistiną autonomiškumą, leidžia pasijusti nepriklausomam, laisvam kaip paukštis. Ne visi su tokiomis galimybėmis pajėgūs susitvarkyti. Malonumas skrieti milžinišku greičiu už lango mirgant medžių ir lenkiamų automobilių siluetams užburia, žmogus paprasčiausiai užmiršta, kad sėdi vienoje mašinoje ne su laimės paukšte, o su giltine.
Apie bjaurius vaizdinius
Ar sutiktumėte, kad dėl neatsakingo elgesio kaltas ir žmonių vaizduotės skurdumas? Juk jei mama mintyse sugebėtų pamatyti, kaip jos vaiko smegenys ištykšta į priekinį stiklą įvykus susidūrimui, niekada neleistų jam stovėti tarp priekinių sėdynių ir kruopščiai jį prisegtų kėdutėje...
Be abejo, taip. Tačiau žmonių vaizduotė sukonstruota taip, kad ji labai lengvai reprodukuoja malonius, smagius vaizdinius, o ne bjaurius ir nemalonius. Išvada paprasta - tuos vaizdinius reikia stimuliuoti, t. y. per TV nuolat rodyti socialinę reklamą, kur mamytės ir tėveliai matytų, kas atsitinka, kai vaikas automobilio salone nesėdi kėdutėje. Užsienyje tokia reklama nuolat sukama per daugelį vietinių kanalų ir tai duoda milžinišką efektą. Beje, Lietuvoje kažkada taip pat rodė vaizdo klipus, kaip vaikai lekia per automobilio langą, deja, labai trumpai. Sakė, kad airiai, iš kurių buvo nupirkti tie klipai, užsiprašė per didelės kainos...
Kodėl žmogui būtina privažiuoti prie namų ar darbovietės durų kuo arčiau? Ar čia vis dėlto kalti daugiabučių statytojai, nesuplanavę garažo kiekviename bute ir neįrengę jiems liftų?
Yra daugybė priežasčių. Kalti, aišku, yra ir projektuotojai, nepalikę vietos automobiliams pastatyti, ir patys žmonės, trokštantys net į parduotuvę ar pliažą įvažiuoti su mašina. Beje, kai kur užsienyje tokių poreikių turėtojams yra atidarytos specialios parduotuvės ir pliažai. Lietuvoje žmonės samprotauja maždaug taip - jei jau atvažiavau su savo mašina, tai kurių galų aš ją turiu statyti kažkur "velniui už kulisų", o paskui pėsčias vilktis į darbą. Ir logikos čia yra, tik neaišku, kodėl jis į darbą nevažiuoja visuomeniniu transportu. Apskritai lietuviai jiems brangius daiktus linkę laikyti per rankos atstumą, blogiausiu atveju - regos lauke. Taip saugiau!
Kaip tą problemą spręsti, sunku pasakyti, kiek žinau, beveik visame pasaulyje ji tik aštrėja.
"Su amžiumi tapau žioplesnis"
Priėjome prie esminio klausimo... Karas keliuose - ar galite pasiūlyti receptų, kaip jį laimėti?
Reikalinga nauja įstatymų bazė. Prisimenu, Seime vadovavau darbo grupei, parengusiai naują Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą. Priėmus ir įgyvendinus to įstatymo normas, žmonių, žuvusių keliuose, skaičius sumažėjo per pusę. Dabar tas įstatymas paseno, nebeatitinka realijų, tapo per švelnus. Suprantama, būtina skelbti negailestingą karą "kelių gaideliams", mėgėjams puikuotis automobilio marke, manančiais, kad kelių eismo taisyklės galioja tik "lochams".
Koks kitų eismo dalyvių elgesys labiausiai erzina jus kaip vairuotoją?
Posūkių nerodymas, manevravimo taisyklių nesilaikymas, nepagarba kitiems eismo dalyviams.
Kokie jūsų, kaip vairuotojo, minusai? Ar pažeidinėjate KET?
Su amžiumi tapau žioplesnis, kažkodėl atsirado poreikis įsprausti automobilį ten, kur jis vos vos telpa. Eismo taisyklių stengiuosi nepažeisti, tačiau pasitaiko visko. Seniau esu kelis kartus baustas už greičio viršijimą. Bausmes visada priimdavau nuolankiai, su pareigūnais elgdavausi pagarbiai, niekada nesigirdavau aukštomis pareigomis arba įtakingais pažįstamais.
ANKETA
Vytautas Čepas, psichologas, rašytojas, Klaipėdos miesto tarybos narys. Amžius - 67 metai. Vairuotojo egzaminus išlaikė dar vidurinėje mokykloje ("tai buvo, rodos, 1965 metais"), bet dėl amžiaus jų iškart negavo. Vėliau teko perlaikyti studijuojant Vilniaus universitete 1972 metais. Ilgesnį laiką naudoti automobiliai: pradėjo nuo "žigulių", vėliau buvo valdiškos "Volga", "Mazda", "Volkswagen", "Ford", nuosava "Audi", o įsteigęs japoniškų automobilių saloną "Hondera" jau daug metų važinėja tik šitos markės modeliais: "Civic", "Stream", F-RV, "Jazz" "Accord", C-RV.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą