Prie vairo
Praėjus keliolikai metų po garsiosios humoristo Artūro Orlausko ir Žemaitijos policininko Ašmonto konflikto istorijos, jau nebeaišku - ar pastarasis jį išpopuliarino kaip artistą Zakarauską, ar šis Ašmontą pavertė kvailo policininko simboliu.
"Pavyko pakeisti visos Lietuvos policijos požiūrį į vairuotoją", - didžiuojasi dabar Kauno rajono vicemero kėdę užimantis A. Orlauskas.
Tuometinį konfliktą su kelių policininku Ašmontu parodijos forma savo pasirodymuose pasakojęs A. Orlauskas, tada garsėjęs sceniniu Zakarausko vardu, prisimena iki šiol, tačiau ant jį netoli Rietavo sustabdžiusio ir nubaudusio pareigūno nebepyksta.
"Noriu palinkėti jam sveikatos, kad ilgai ir laimingai gyventų", - beveik be ironijos sako su humoro grupėmis ir pavieniui visą Lietuvą išmaišęs ne vieną TV laidą vedęs aktorius, prodiuseris, scenarijų autorius, autorių teisių gynėjas, vandensvydininkas, medžiotojas ir politikas.
Ar policininkai po tos istorijos jus dar pažįsta?
Dabar negaliu skųstis. Pasikeitė policininkų karta - tie, kurie buvo milicininkai, "mentai", nunyko, liko gal vienas kitas, ir atsirado kultūringesni, lankstesni, europietiško tipo policininkai, kurie nėra šimtaprocentiniai baudėjai.
Tuo pačiu pakito ir jūsų nuomonė apie policininkus?
Aišku, kartu su pareigūnais pasikeitė ir mano požiūris į juos. Per tą laikotarpį buvo priimta begalė svarbių nurodymų, pavyzdžiui, liepta jiems išlįsti iš krūmų. Čia yra ir mano didelis laimėjimas, nes aš už tai kovojau gal kokius penkerius metus.
Galų gale išaugo visa karta aukščiausiuose policijos sluoksniuose - jie, pakeliavę po Europą, matyt, suprato, kad vien žiauriomis akcijomis nieko nepasieksi.
Ar policija dabar turi priežasčių jus stabdyti ir bausti?
Labai retai, labai. Aš vairuoju kruopščiai, nesu "lakstūnas" - juk važinėju visureigiu.
Vienoje iš jūsų vestų TV laidų buvo toks skyrelis - "Nesąmonių muziejus". Ar daug į jį "eksponatų" galėtumėte pririnkti iš Lietuvos gatvių?
Pavyzdžiui, Vilnius su savo kelio ženklais yra nesąmonių miestas. Jie ten stovi kamščiuose ir barasi. O trūksta paprasto dalyko - į dešinę sukti leidžiančio ženkliuko su žalia rodyklėle prie šviesoforo.
Tie žmonės, kurie atsakingi už eismo strategiją, nemato to, kas yra už lango. Dar vienas pavyzdys - suremontavo dalį kelio nuo Alytaus Balbieriškio link. Tai štai senojoje dalyke paliko galioti leistiną 90 km/h greitį, o ten, kur kelias naujas, tiesus, platus ir lygus, sumažino iki 70. Ir tokia situacija - jau dveji metai.
Ar Lietuvos vairuotojai su savo vairavimo stiliumi taip pat gali pretenduoti į "Nesąmonių muziejų"?
Iš dalies taip. Tik gerai tai, kad dalis mūsų vairuotojų jau ragavo užsienio, todėl ir padėkoja avarinėmis šviesomis, ir praleidžia kamštyje. Nors, aišku, yra ir tokių, kurių psichinė būsena yra pakrikusi, tokių, kuriuo žmona iš vakaro nepasirūpino. Tačiau jų mažėja.
O pretendentai į "Nesąmonių muziejų" būtų tie, kurie galvoja: "Važiuoju lėtai, vadinasi, važiuoju saugiai". Nepatinka ir tie, kurie sąmoningai sukelia avarines situacijas, pavyzdžiui, ima blaškytis transporto kamštyje, neleidžia aplenkti. Tai - lietuviškas bruožas, niekur kitur tokio nemačiau.
Žmonės jus prisimena kaip linksmų istorijų pasakotoją. Ar tokių yra nutikę jums pačiam prie vairo?
Buvo viena tokia, gerai, kad baigėsi linksmai. Važiavom naktį pro Telšius, Varnius iš Mažeikių, kur naftininkų milijonierių klubui vedžiau renginį. Buvo rūkas. Mano, kaip medžiotojo, akys visada kažko ieško, stebi šalikelę. Žiūriu - lyg šešėlis ant kelio. Sumažinu greitį, privažiuoju - arklys viduryje kelio stovi ir miega.
Miega kietai - užsimerkęs, į šviesas nereaguoja, džiaugiasi nuo asfalto kylančia šiluma. Papypinau, jis atsimerkė, lėtai atsisuko. Maždaug: "Čia kas dabar?" Atsidariau langą, šūktelėjau lyg "No", lyg "Tprrr", ir arklys, stebėdamasis kas jį prižadino, nuėjo.
Jei nebūčiau jo pastebėjęs, salone vietos jam nebūtų užtekę. Arba man.
Tomas GUKAUSKAS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą