Ar tikrai niekas nepabrango įvedus eurą?

G.JAKAVONIS: Prieš įvedant eurą Seime apsilankė Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, tuometis finansų ministras Rimantas Šadžius ir Lietuvos komercinių bankų asociacijos pirmininkas Stasys Kropas. Jie aiškino, kad kainos nekils. Vieno svečio retorika buvo maždaug tokia: „Įvedus sąjunginę valiutą mūsų gyvenimas pagerės kaip ir kitose valstybėse.“ Įdomumas tas, kad ji beveik tokia pati buvo pasakyta 1940-aisiais, kai buvo nuo lito pereinama prie rublio. Pagerėjo dabar gyvenimas ar pablogėjo?

A.SINEVIČIUS: Vienareikšmiškai kainos paaugo. Bet statistikai dabar kitaip jas skaičiuoja. Paima tūkstantį prekių, suskaičiuoja, kiek kainavo prieš, kiek kainuoja po, apskaičiuoja vidurkį ir išeina, kad apie 40 proc. prekių kainos pakilo, 50 proc. pigo. Nors aš mašiną, televizorių perku kas treji ar kas dešimt metų, o pieną ir sviestą - beveik kasdien. Tad kasdienės prekės ir paslaugos gerokai pabrango.

Beje, kai įsivedėme litą ir susiejome jį su euru, daug praradome. Kitos valstybės nesusiejo savo valiutos su euru. Pvz., lenkai krizės smūgį pakėlė kur kas lengviau, nes turėjo galimybę devalvuoti savo pinigus, padidinti eksportą. O mūsų valdžia džiaugiasi kaip geležėlę suradusi - štai įsivedėme eurą ir važiuojame per Europą, niekur pinigų keisti nereikia. Lyg važinėčiau kas dieną. Tai koks čia sunkumas tuos pinigus pasikeisti?

Aišku, buvo kažkokios sutartys su prekybininkais. Panašiai kaip policininkas sudarytų sutartį su banditėliais, kad mes neplėšime, o jūs manęs negaudykite. Juokinga.

G.JAKAVONIS: Ar netapo euro įvedimas automatiškas, negalvojant apie pasekmes?

M.STARKEVIČIŪTĖ: Kadangi anksčiau pasirinkome valiutų valdybą, tai ar mums euras, ar litas, tas santykis labai nesikeitė. Eurą galėjome įsivesti, kada norėjome, dėl savarankiškos pinigų politikos. Lietuvos ekonomika labai maža. Mes negalime lygintis su švedais ir suomiais, didžiulėmis ekonomikomis. Mums atlaikyti visų spekuliantų spaudimą būtų sunku. Jeigu mūsų politika būtų buvusi tokia kaip lenkų, būtų labai sunku atlaikyti. Valiutos kursas tada šokinėtų, eksportui ir importui būtų labai blogai.

Dėl kainų kilimo. Viduje kainos neišaugo. Manau, kad toks įspūdis susidaro dėl to, kad pagrindinių produktų kainos tikrai smarkiai išaugo, bet žmonės neperka kitų produktų, ir dėl to galbūt kainos sumažėjo. Taigi vidurkis ir yra toks, kokio nori Lietuvos bankas, kitos institucijos. Kainas pradėjo auginti smulkieji verslininkai, kurių niekas nereguliuoja. Kad toks dalykas bus, buvo tikėtasi. Dėl to buvo patvirtintos didelės valstybės finansuojamos programos, institucijos turėjo žiūrėti, kad kainos neaugtų, o kurie tai daro, bausti. Ir turėjo tam įgaliojimus.

Aš norėčiau, kad būtų paskelbtas tas sąrašas institucijų, kurios gavo dešimtis milijonų už tai, jog prižiūrėtų, kad kainos nekiltų. Jos turbūt dar dabar dalijasi tuos pinigus. Aš tas sumas įsivaizduoju, mačiau sąrašus. Paklauskite tų atsakingų darbuotojų, ką jie darė už tuos milijonus. Milijonus...

A.SINEVIČIUS: Įsisavino.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Ką jie padarė už tuos milijonus? Kodėl tos kainos išaugo?

Ir trečias dalykas, jei kainos taip auga, tai rodo, kad nėra konkurencijos. O Konkurencijos taryba turėjo žiūrėti.

G.JAKAVONIS: Atkreipiau dėmesį dirbdamas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, kad prieš 8 metus valgykloje Strasbūre galėjai normaliai papietauti už 10-12 eurų. Dabar lygiai tokie pat pietūs kainuoja 18-20 eurų. Jeigu Europoje smarkiai kyla maisto kainos, tai kils ir pas mus?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Taip, nes mes gyvename euro zonoje. „Eurostat“ naujausi duomenys akivaizdžiai rodo, kad pagal kainų kilimą Lietuva vejasi išsivysčiusias Europos Sąjungos šalis. Ir tai sustabdyti, kai yra atviros sienos, gana sunku. Laisvai juda kapitalas, laisvai juda žmonės. Priežiūros ar kontrolės būdu sustabdyti šitą procesą šalyje, kuri yra vienos euro zonos erdvėje, galima bandyti, bet praktiškai to padaryti neįmanoma.

Problema turbūt yra ne kainų kilimas ir tas klausimas nebūtų toks aštrus, jeigu nebūtų labai mažos realiosios gyventojų pajamos. Bet įdomu yra tai, kad tos realiosios gyventojų pajamos vidutiniškai nėra labai žemos, bet pajamų lygis skirtinguose visuomenės sluoksniuose yra labai skirtingas.

Aš radau tokius statistinius duomenis: tarkim, Lietuvoje šiuo metu dirba maždaug 1,3 mln. žmonių, iš jų 11 proc. gauna daugiau kaip 900 eurų, apie 40 proc. - 445-900 eurų, dar apie 30 proc. - 380-445 eurus ir beveik 20 proc. gauna minimumą. Ta problema yra aštri dėl to, kad valstybė per mažai rūpinasi pajamų perskirstymu.

Beje, yra labai įdomus indeksas žmonių perkamajai galiai įvertinti. Jis vadinamas „Big Mac“ (arba Mėsainio - red. past.) indeksu. Pvz., „bigmakas“ Jungtinėse Amerikos Valstijose kainuoja 5,04 JAV dolerio, Lietuvoje - 4,21 dolerio, Danijoje - 4,44 dolerio, Kanadoje - 4,6 dolerio. Tos šalys, be jokios abejonės, yra kur kas labiau išsivysčiusios. Tai kaip čia yra, kad tas „bigmakas“, kuris atspindi ir perkamąją gyventojų galią, brangus? Būtent ta kaina rodo, kad šešėlyje cirkuliuoja dideli pinigai, ir dalis visuomenės tų pinigų turi. Juk kainos, kad ir kiek mes bandysime jas pažaboti, vis tiek augs, jeigu yra paklausa. Kas tą paklausą gali augint? Be abejo, tai šešėlinė ekonomika, kuri yra oficialiai vertinama 25-30 proc. visų lėšų. Tai yra ir į apskaitą neįtrauktos įvairios socialinio draudimo išmokos, be abejo, ir emigrantų pajamos. Tai yra 3,2 proc. BVP.

Tad, viena vertus, kainos galbūt auga dėl to, kad esame euro zonoje, antra vertus, kainoms augti padeda ir šešėlis.

R.PAULAUSKAS: Noriu konstatuoti keletą faktų, kai svarstoma, brangsta kas ar nebrangsta. Tarp kitko, labiausiai pabrango dalykai, kurie kainavo vieną, du, tris litus. Už prekę, kuri kainavo vieną litą, dabar ima vieną eurą. Visi su tuo susiduria. Anksčiau palikti litą buvo solidūs arbatpinigiai, o dabar palikti trisdešimt centų kažkaip nepadoru. Ir pats kartais save pagauni, palieki tuos centus, bet, kai prisimeni, kiek tai litais kainuoja, galvoji „ohoho“.

Kai mes šnekame apie pinigus, apie pabrangimą, apie lito atsisakymą, kažkodėl tie patys žmonės, kurie mus tikino, kad niekas nepabrangs, kurie tikina, kaip gerai, kad eurą įsivedėme, ir taip toliau, nešneka apie kitus dalykus. Mes esame euro zonoje. Europos centrinis bankas kas mėnesį emituoja 80 milijardų eurų. Kas mėnesį. O kiek per metus? Kone trilijoną eurų. Vienoje pusėje yra prekių masė, o kitoje - pinigų masė. Jeigu pinigų masė padidėja visiškai nepamatuotai, grynai voliuntaristiniu sprendimu, iš oro pagaminame trilijoną papildomai, tai daro įtaką kainų lygiui ar ne?

Gruodžio mėnesį bus įsimintinas įvykis, apie kurį Lietuvoje apskritai niekas nešneka. Prieš penketą metų, 2011-aisiais, pasaulio rezervinių valiutų emituotojai sudarė vadinamąjį svopinį susitarimą, kad jie emituos svarus sterlingų, dolerius, eurus, jenas, Kanados dolerius ir Šveicarijos frankus. Sutartinai, kad nuslėptų infliacinius procesus. Kad neleistų spekuliuoti valiutų rinkose, nustatė tam tikrus koridorius tarp valiutų ir patyliukais penketą metų tai veikė.

Iš esmės pasaulyje jau dabar yra viena valiuta. Tik skirtingai vadinama. Kur jūs girdėjote, kad apie tai šnekėtų ekonomistai, finansininkai? O tai daro milžinišką poveikį pinigams, kainų lygiui ir taip toliau. Reikia stebėtis, kodėl dar taip mažai viskas brangsta. Atsakymas kol kas yra aiškus. Didžioji dalis šitų emituotų pinigų lieka vadinamosiose finansų rinkose ir su buitine rinka kol kas nesusilieja. Bet kai susilies, infliacija bus žvėriška.

Toliau minusinės palūkanos. Mes džiaugiamės, kad skolinamės pigiai, mums dar primoka už tai, kad Vyriausybė platina tuos... Taip, bet juk tai rodo milžiniškas problemas, taip pat ir finansų rinkos. Tos minusinės palūkanos rodo ligą, labai skaudžią ligą. Skolos. Per Barako Obamos (Barack Obama) valdymo laikotarpį Jungtinių Valstijų skola nuo 10 trilijonų pasiekė 20 trilijonų dolerių. Šitie pinigai juk atėjo į pasaulio rinkas. Jie irgi daro įtaką kainoms. Gerai, kad kol kas didžioji jų dalis sukasi finansų, akcijų rinkose ir taip toliau. Ir ten yra žvėriška infliacija, bet ji kol kas mažai turi įtakos buitinei rinkai.

Paradoksas, ko nesupranta daugelis, kaip Albertas sako, tų paprastų gyventojų, kurie neuždirba milijardų. Infliacija yra tikslas. Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos, apskritai Vakarų civilizacija nori infliacijos. Ji nori, kad viskas brangtų. Tik neperžengiant tam tikrų rėmų. Nes nuolatinis visko brangimas buvo pastarųjų kelių dešimčių metų ekonomikos variklis. Ir BVP tada auga, ir skolas galima atiduoti, nes skoliniesi vieną sumą, ji infliuoja, lengviau atiduoti. Problema yra ta, kad per mažai brangsta, o kai kas visiškai nebrangsta.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Galiu įsiterpti, kad mes nekalbėtume į pievas. BVP skaičiuojamas atmetus kainų pokytį.

R.PAULAUSKAS: Bet infliacija reikalinga visoms ekonomikoms. Jos jaudinasi dėl to, kad nebrangsta viskas. Šiandien viso pasaulio finansininkai suka galvas, kaip įsukti tą infliaciją, kaip padaryti, kad ji būtų kokie 2-3 proc. Štai apie ką reikia šnekėti turint omeny kainų augimą.

G.JAKAVONIS: Tačiau buitinio lygio prekių brangimą žmonės labiausiai jaučia...

A.SINEVIČIUS: Kodėl taip vyksta? Ir negali padaryti, kad taip nevyktų. Algas pakelsi, tai ką žmonės su tais pinigais darys? Arba atsiųs jiems giminaičiai 5 milijardus iš Anglijos? Žmonės eis į parduotuvę. Ir po kokių 2-3 mėnesių tie visi pinigai atsidurs prekybininkų sąskaitose, nes jie kainas irgi pakels. Spiralė taip ir suksis.

Reikia pasakyti: brangsta, brango ir viskas brangs. Neatsimenat, kaip 1961 metais keitėsi pinigai. Degtukų dėžutė kainavo prieš pinigų keitimą 1 kapeiką ir po keitimo 1 kapeiką. Vadinasi, dešimtkart pabrango degtukai.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Kainos padidėjo, o ar tų žmonių, kurie kažką remontavo už 5 litus, o dabar remontuoja už 5 eurus, gyvenimas pablogėjo? Visi labai patenkinti. Jie dabar turi pinigų. Žiūrėkime, kieno gyvenimas galėjo pablogėti. Tų, kurių atlyginimas fiksuotas. Bet jų atlyginimą turėjo pakelti Vyriausybė. Per ką? Jeigu kainos išaugo, tai biudžete turėjo būti daugiau pinigų. O kur tie pinigai?

Aš netikiu visokiais šešėliais, visi šešėliai galų gale susiveda į tai, kad kažkas kažką perka. Tie pinigai ateina iš Anglijos ar dar iš kur nors, bet išleidžiami Lietuvoje. Lietuvoje sumokamas PVM. Kur tie pinigai?

Noriu pasakyti, kad reikia nustoti ieškoti kaltų kosmose, niekas kitas Lietuvos problemų neišspręs, tik mes. Viską turite savo rankose, tad pabandykite valdyti tą sistemą.

G.JAKAVONIS: Tai politinis elitas, kuris įvedinėjo eurą, visus kvailiais laikė, kai aiškino, jog niekas nebrangs?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Galime pykti, galime nepykti ant to politinio elito, bet rinkimų kampanijos metu politikai šneka tai, ką nori girdėti rinkėjai. Žinoma, klausytis tų kalbų galima, bet jas reikėtų vertint labai skeptiškai. Aš dar kartą noriu pakartoti, kad Lietuvoje nėra jokių prielaidų, kad kainos nekiltų. Galime bandyti kokiu nors būdu jas reguliuoti, bet esant euro zonoje, kai nėra pinigų politikos svertų, tai padaryti neįmanoma.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Norėčiau pasakyti, kad tai irgi nėra visiškai tiesa, nes daugumoje Europos Sąjungos šalių kainų lygis skiriasi - ir daug metų skiriasi - dėl to, kad skiriasi atlyginimai. Yra vadinamasis vidaus vartojimas. Jeigu žmonės neturi pinigų, tai tu gali nusipaišyti kokią nori kainą, vis tiek nepirks. Todėl aš manau, kad dauguma kainų Lietuvoje, ypač paslaugų srityje, yra per aukštos ir jos palaipsniui grįš.

R.PAULAUSKAS: O gamyboje per žemos. Žymiai.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Grįš į realybę. Kai nepirks, grįš į realybę.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Aš noriu pratęsti kalbą apie tai, ką reikėtų daryti. Iš tikrųjų valstybė turėtų ne kainas reguliuoti, ko ji realiai ir negali daryti, jeigu neturi nuosavybės, o bandyti susitarti su verslininkais kuriame nors etape tas kainas pristabdyti. Ji gali bandyti reguliuoti gyventojų pajamas, perskirstyti pajamas, vykdyti vadinamąją pajamų išlyginimo politiką. Kita vertus, ką tikrai ji gali daryti? Ji gali pabandyti ekonomiką ištraukti iš šešėlio. Ir dar vienas dalykas - ji gali paskatinti augti darbo užmokestį. Tai ir yra jos pagrindiniai tikslai. Tada viskas po truputį susidėlios į savo vietas. Jūs sakote, kad nėra šešėlio. Nieko panašaus. 14 milijardų - tiek pinigų į Lietuvos ekonomiką įliejo emigrantai.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Bet tai nėra šešėlis. Tai yra į apskaitas įtrauktos, Lietuvos banko balanse parodytos lėšos, emigrantai tuos pinigus uždirbo ir atvežė. Šešėlis - kai nežinai, iš kur jie atsirado.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Oficiali statistika rodo, kiek atkeliavo į apskaitas įtrauktų pinigų. O kiek įvežama tų, kurie apskaitose neparodomi? Žmonės juk juda per sieną. Tais įvežamais pinigais yra daromas šešėlinis verslas ir tai nėra paslaptis. Kitas dalykas, kodėl tiek daug oficialiai uždirbančiųjų vadinamąjį minimumą? Todėl, kad nemaža dalis smulkiųjų verslininkų moka darbuotojams atlyginimus vokeliuose. Ir dar vienas dalykas: darbo mokesčių našta darbdaviui yra tokia didelė, kad tai neskatina būtent smulkiojo ir vidutinio verslo išeiti iš šešėlio, iš pogrindžio. Manyčiau, kad tai yra labai dideli svertai, kuriais būtų galima kažką pakeisti. Kitas dalykas - ES pinigai, vadinamoji parama, tai irgi apie 12 milijardų. Šiandien nėra tikslių skaičių, bet tai didžiulės investicijos.

A.SINEVIČIUS: Kiek jų grįžta atgal į Europos Sąjungą?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Daug, bet labai daug nusėda ir įvairiausių konsultantų, patarėjų kišenėse. Nėra sukurta nei darbo vietų, nei naujo verslo, nei fabrikų, nieko. Šituos dalykus reikia nors kiek reguliuoti.

R.PAULAUSKAS: Aš pats esu verslininkas ir girdint, ką jūs šnekate apie algas, man bloga darosi. Bet ne apie tai šiandien šnekame. Mes šnekame, kodėl politinis elitas ir jo trubadūrai aiškino, kad reikia įsivesti eurą, kad bus gerai ir kad niekas nebrangs. Tai dabar aš noriu paaiškinti, kaip susiformuoja tas mechanizmas. Politinis elitas gyvena tam tikrame diskurse, kaip dabar madinga sakyti. Koks to diskurso ideologinis pagrindas? Europos Sąjunga yra gerai, tai yra mūsų tikslas, neabejotinai teisingai pasielgėme ten įstodami. O kaip pasekmė buvo euro įvedimas, Ignalinos AE uždarymas ir daugelis kitų dalykų, žemės pardavimas užsieniečiams. Tai yra kaip priedas už buvimą Europos Sąjungoje.

Jeigu sakome, kad Europos Sąjunga buvo mūsų svajonių reikalas, tai kaip mes galime atsisakyti euro? Peršasi išvada, kad, be abejo, viskas turi būti gerai. Ir tada tu nori nenori pradedi kurti savo pasaulį, kad patvirtintum šitą pagrindinę žinią. Sistema pradeda formuoti tam tikrą komandą lakštingalų, kurios dainuoja, čiulba tam tikras giesmes. Pirmiausiai tai Lietuvos radijas ir televizija. Kadangi jis yra dotuojamas, tai gali sau leisti kurti programas, kokių komercinės televizijos nekuria, nes neapsimoka. Taip yra formuojamas minčių ratas ir, svarbiausia, prelegentų ratas. Tie žmonės suformuoja komandą tam tikrų žmonių, kurių visuomenei reikia klausyti. Ir tada susidaro uždara sistema. Tie patys bankų ekspertai, skandinavų bankų ekspertai, kurie turi savo interesų, šneka mūsų visuomenės vardu. Juokingiau nesugalvosi. Jie gauna pinigus iš skandinavų bankų, o dedasi, kad rūpinasi lietuvių tautos ir visuomenės interesais. Susiformuoja sistema, kuri neįsileidžia nieko kito, ir tie žmonės formuoja tam tikrą minčių lauką. Jis paremtas pirmiausia tuo, kad Europos Sąjunga yra amžinas gėris, tada euras, be abejo, negali būti blogis. Nes Europos Sąjunga apskritai yra gerai.

Jie sukuria tam tikrą pasakišką virtualų pasaulį, paskui patys tuo pasauliu patiki, o visuomenės dalis, bent jau didelė, gyvena visiškai kitame pasaulyje, kitokiomis mintimis. Puiki tokios situacijos iliustracija - ką tik įvykę rinkimai Jungtinėse Valstijose. Ten lygiai taip pat beveik visi žurnalistai pūtė į vieną dūdą, visi aiškino, kad Donaldas Trampas (Donald Trump) niekaip negali laimėti, nes jis yra toks ir anoks. Ir jie net neužčiuopė, kad pusė Amerikos galvoja visiškai kitaip, nes tos Amerikos žmonių nei CNN, nei kitur nebuvo.

Tas pats yra ir Lietuvoje. Visuomenė įpratinta manyti, kad teisingai mąsto pirmiausia tie, kurie šneka valstybiniame radijuje ir televizijoje. Štai taip mes pradedame gyventi paraleliniame pasaulyje. Atsimenu, kai mes gyvenome Tarybų Sąjungoje, buvo lygiai tas pats. Viena rašė laikraščiai ir šnekėjo visokie ekonomistai, o gyventojai matė visai kitą pasaulį. Buvo du visiškai skirtingi gyvenimai: vienas laikraščiuose ir televizijoje, o kitas realus. Dabar mes gyvename lygiai taip pat.

Ypač noriu akcentuoti vieną dalyką. Jokiu būdu tai nėra Lietuvos problema. Ko gero, tai yra žmogaus problema, nes šiandien Jungtinės Valstijos turi savo pasaką, kuria netiki didelė dalis Amerikos visuomenės. Lygiai tas pats yra ir Europoje. Žmogus visada susikuria tam tikrą pasaką, į kurią paskui nenori įsileisti jokių skeptikų.

Kodėl žmonės iš esmės gyvena savo susikurtame pasaulyje, kuris dažniausiai turi mažai ką bendra su realybe? Paradoksas: pinigai yra ašis, apie kurią viskas sukasi, bet žmonės nekelia sau klausimų, iš kur tie pinigai atsiranda. Kaip gimsta pinigas? Ne kaip uždirbu, bet apskritai kas tai yra emisija, kas limituoja emisiją. Tokių klausimų žmonės nekelia.

G.JAKAVONIS: Kortele pasiima.

R.PAULAUSKAS: Pasiima arba iš verslininko už darbą gauna, ir viskas. Nes tai yra sudėtingi dalykai. Tuo reikia domėtis, o tai yra nuobodu, reikia sukti smegenis. Didelė dalis visuomenės visiškai šito nenori. Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Štai tuo viskas ir paremta. Paskui atsiranda tam tikri tokio pasakiško gyvenimo ideologai, ir dažniausiai neprofesionalai. Jiems trūksta žinių, matymo horizontų. Tai paprasčiausia priežastis, bet yra dar įdomesnė. Žmogus nori žiūrėti į ateitį pozityviai. Tai žmogiška. Jis nori tikėtis, kad bus gerai. Įstojome į Europos Sąjungą, bus geriau. Įsivedėme eurą, bus geriau, ir t.t.

Yra dar vienas žmogaus prigimties reiškinys: žmogus nori pasaulį matyti tokį, koks jam būtų gražus. Tai būdinga mums visiems. Puikus pavyzdys - nauja valdžia pradėjo svarstyti pervedimų į privačius pensijų fondus klausimą. Ko gero, tai bus panaikinta. Prieš keletą metų prie šio diskusijų stalo mes aiškinome entuziastams, kad visa tai baigsis. Bet jie... Na, gražiai skambėjo, sutaupys pensininkas sau papildomą pensiją investuodamas per tuos privačius pensijų fondus. Aiškinome, kodėl tai yra pasaka. Vieni iš mūsų juokėsi, kiti sakė, kad nieko nesuprantame.

Yra dar toks dalykas, kad tam tikrų fondų pinigais perkami čiulbuonėliai. Juk šiandien tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra galybė žmonių, kurie gyvena iš vadinamųjų grantų, kurie slepiasi už įvairiausių gražių pavadinimų, kurie nežinia, ką veikia. Apskritai nežinia, kuo užsiiminėja, bet jų uždavinys - parduoti visuomenei tam tikrą diskursą. Tam tikrą pasaką. Ir jie už tai gauna pinigus.

Galų gale mes turime naują kartą, kuri išaugo po Kovo 11-osios, ji visiškai kitaip supranta pasaulį, ji išauginta beribio pasitikėjimo Europos Sąjunga sąlygomis, kad ten viskas eina į gera. Ir jau su jais diskutuoti yra neįmanoma. Tai socialinis instinktas, tam tikras religijos fenomenas. Jie tiki, ir viskas.

Žiūrėkite, į ką išvirsta visas šitas reikalas. Iš esmės kiekvienoje tautoje, lietuvių taip pat, atsiranda dvi visuomenės. Vieni yra svajotojai, romantiško intelekto žmonės, kuriantys visokias vizijas. Ir jų yra dauguma. Ką sako psichologai? Kad 80 proc. žmonių yra labai lengvai manipuliuojami. Ir jie, kai girdi tas pasakas, jomis patiki. Mažesnė dalis yra realistų, o realistu būti sunku. Net ir tai, ką aš čia šneku, daugeliui nepatiks, nes aš griaunu pasaką. Žmogui visada nepatinka, kai tu griauni jo susikurtą pasaulio vaizdą, koks jam yra gražus. Deja, pasaulis yra tik toks, koks gali būti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"