Ignas Staškevičius: „Kartais verslas piktina savo godumu“

„Res­pub­li­ka“ klau­sė ži­no­mo vers­li­nin­ko Ig­no Staš­ke­vi­čiaus, sėk­min­gai plė­to­jan­čio vers­lą už­sie­ny­je, ko­dėl ir ki­ti vers­lūs žmo­nės emig­ruo­ja iš Lie­tu­vos. Su I.Staš­ke­vi­čiu­mi kal­ba­mės apie vers­li­nin­kų go­du­mą, už­sie­nie­čių atė­ji­mą į mū­sų na­mus ir vie­nin­te­lę ga­li­my­bę iš­sau­go­ti lie­tu­vy­bę emig­ruo­jant vi­sai tau­tai.

Ką ma­no­te apie už­sie­nio vers­li­nin­kų Lie­tu­vo­je per­ka­mas įmo­nes, ga­myk­las, ke­ti­ni­mus ga­liau­siai su­pirk­ti ir mū­sų že­mę, – „Res­pub­li­ka“ pa­klau­sė Ig­no Staš­ke­vi­čiaus.

Aš ne­si­bai­mi­nu, kad už­sie­nie­čiai iš­pirks Lie­tu­vos že­mę, pas mus pri­sta­tys fab­ri­kų ir pri­kurs ban­kų. Ne­si­bai­mi­nu tik su ta są­ly­ga, kad mes pa­tys iš­lai­ky­si­me sa­vo kal­bą ir kul­tū­rą. Kol tai iš­lai­ky­si­me, mus tu­rė­tų tik džiu­gin­ti, kad ki­ti ve­ža į Lie­tu­vą sa­vo mi­li­jo­nus, kaž­ką sta­to, ku­ria, tei­kia pa­slau­gas, ga­mi­na, par­duo­da.

Bet jei­gu mes pa­tys at­si­sa­ky­si­me sa­vo kul­tū­ros ir kal­bos, tai bus tik­rai ne už­sie­nie­čių kal­tė. Tuo­met ne­be­bus svar­bu, kad tie fab­ri­kai, ban­kai pri­klau­sys lie­tu­vių kil­mės jau nu­tau­tė­ju­siems lie­tu­viams ar už­sie­nie­čiams.

Ta­čiau Eu­ro­pos Są­jun­gos po­li­ti­ka yra nu­teik­ta prieš tau­ti­nes vals­ty­bes, jų ver­ty­bes ir tra­di­ci­jas, jau at­vi­rai ku­ria­ma be­vei­dė eu­ro­pie­čių tau­ta?

Bet pa­ste­biu, kad jau yra ir ato­veiks­mis glo­ba­li­za­ci­jai, ir tau­tų kul­tū­ri­nei ni­ve­lia­ci­jai. Blo­gai yra tai, kad kar­tais pa­čios vi­suo­me­nės yra lin­ku­sios priim­ti sve­ti­mas ver­ty­bes, ki­tų kul­tū­rų bruo­žus, su­pa­na­šė­ti su sve­ti­mais.

Ki­ta ver­tus, vis­kas pa­sau­ly­je vyks­ta ban­ga­vi­mo prin­ci­pu. Kar­tais stai­ga ky­la ma­da kal­bė­ti ang­liš­kai, dai­ry­tis į ki­tas kul­tū­ras, ko­pi­juo­ti, mėg­džio­ti už­sie­nie­čius. Bet vė­liau ta ban­ga nu­slūgs­ta ir net vers­li­nin­kams pa­si­da­ro pel­nin­ga in­ves­tuo­ti į tau­tiš­ku­mą, lie­tu­viš­kus pre­kės ženk­lus.

To­kių ap­raiš­kų jau pa­ste­biu ir Veng­ri­jo­je, ir di­džio­sio­se ES vals­ty­bė­se. Vis tiek nė­ra to­kio da­ly­ko kaip kaž­ko­kia nau­ja su­per­kul­tū­ra, nes Eu­ro­pa – tau­ti­nių vals­ty­bių, kul­tū­rų ir bend­ruo­me­nių da­ri­nys, kur vi­sai ne­blo­gai tvar­ko­si net ma­žes­nės tau­tos nei lie­tu­vių.

Ar Lie­tu­vos po­li­ti­kai ži­no, kuo gy­ve­na vers­li­nin­kai, ar jie įsta­ty­mus prii­ma tik ma­te­ma­tiš­kai skai­čiuo­da­mi ak­ci­zus, mo­kes­čius?

 Bet ko­kiam vers­lui ypa­tin­gos po­li­ti­kų glo­bos ne­rei­kia, nes jei­gu vers­las ima jos lauk­ti, su vers­lu jau kaž­kas yra ne­ge­rai.

Val­džios po­žiū­ris į vers­lą la­bai at­spin­di vi­suo­me­nės po­žiū­rį, po­li­ti­kai tu­ri elg­tis ir kal­bė­ti taip, kad juos iš­rink­tų. Jei­gu vi­suo­me­nė pa­ti ne­pa­si­ti­ki vers­li­nin­kais, ma­to, kad jiems per daug ge­rai se­ka­si, jie per ma­žai da­li­ja­si, pri­si­de­da prie so­cia­li­nių gė­ry­bių kū­ri­mo, tai ir val­džia ima pyk­ti.

Bet nė­ra vie­nos tie­sos, šis pro­ce­sas taip pat ban­guo­jan­tis. Kai tik vi­suo­me­nė nu­spren­džia, kad vers­lą rei­kia la­biau re­gu­liuo­ti, stip­riau spus­te­lė­ti, jis su­si­trau­kia, pra­de­da ma­žiau dirb­ti čia, ima kryp­ti į už­sie­nį. Tuo­met vi­suo­me­nė su­si­grie­bia, kad šiek tiek per­si­steng­ta – vers­lo spau­di­mas nė­ra pa­ts tin­ka­miau­sias ke­lias.

O bū­na ir taip, kad vers­las tiek su­stip­rė­ja, kad pra­de­da pik­tin­ti vi­suo­me­nę sa­vo go­du­mu, pikt­nau­džia­vi­mais. Tuo­met žmo­nės pa­ro­do jė­gą ir per sa­vo iš­rink­tą val­džią to­kį vers­lą pa­sta­to į vie­tą.

Toks mo­de­lis tin­ka Lie­tu­vai, ku­ri dar ne­spė­jo su­for­muo­ti vers­lo eti­kos tra­di­ci­jų, ko­kios yra JAV ar Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je?

Ži­no­ma, mes dar esa­me ma­ža, jau­na, kū­di­kys­tės bū­se­nos vals­ty­bė, o be to – iš­ti­sas švo­ge­rių kraš­tas, ku­ria­me vie­ni ki­tus pa­žįs­ta­me.

Mėgs­tu mus pa­ly­gin­ti su es­tais ar is­lan­dais. Is­lan­dus ga­li­me va­din­ti net nykš­tu­ki­ne tau­ta, nors gy­ven­da­ma sa­lo­je ji tu­ri tam tik­rų pri­vi­le­gi­jų pre­ky­bo­je, sa­vą geo­ter­mi­nę ener­gi­ją, daug pa­ja­mų duo­dan­tį žve­jy­bos vers­lą.

Bet svar­bu ne tai, o kul­tū­ros da­ly­kai, ku­riuos es­tai bei is­lan­dai itin ver­ti­na. To­se ša­ly­se yra kur kas di­des­nė vi­suo­me­nės kon­so­li­da­ci­ja, t.y. žmo­nės ten la­biau pa­si­ti­ki vie­ni ki­tais, jų daug ra­mes­nis po­žiū­ris į tai, kas vyks­ta, ten ma­žiau ieš­ko­ma prie­šų ir ne­ga­ty­vių reiš­ki­nių vie­ša­ja­me lau­ke.

O bend­ra­sis dė­me­sys kul­tū­rai Es­ti­jo­je ar Is­lan­di­jo­je yra ge­ro­kai di­des­nis nei pas mus. Es­tai ir is­lan­dai ne­pap­ras­tai puo­se­lė­ja sa­vo kal­bas, la­bai stip­riai my­li sa­vo kū­rė­jus, kad ir ne pa­sau­li­nio ly­gio ra­šy­to­jus, poe­tus, mu­zi­kus, dra­ma­tur­gus. Man tai yra tie­siog gra­žu, o jei­gu to Lie­tu­vo­je bū­tų bent šiek tiek dau­giau, mes jau ge­riau jaus­tu­mė­mės ir ma­žiau de­juo­tu­me.

Ko­dėl mes tiek daug de­juo­ja­me, blo­gos ži­nios yra ne­pap­ras­tai po­pu­lia­rios, lau­kia­mos, pe­si­miz­mas ta­po ko­ne tau­ti­niu bruo­žu?

Gal­būt to­dėl, kad ne­si­nau­do­ja­me tik­ro vers­li­nin­ko mąs­ty­mo prin­ci­pu – pir­miau­sia bū­ti­na pa­si­kliau­ti tik sa­vo jė­go­mis ir vi­sų įma­no­mų ne­sėk­mių prie­žas­čių ieš­ko­ti sa­vy­je. Tik taip ga­li įsi­ti­kin­ti, kad kiek­vie­nas žmo­gus ir tau­ta vis­ko ga­li pa­siek­ti pa­tys, ne­lauk­da­mi pa­gal­bos iš vir­šaus.

Pa­vyz­džiui, kai pra­dė­jau spor­tuo­ti, bė­gio­ti il­gus nuo­to­lius, pa­klau­siau sa­vęs – ko­dėl Vil­nius ne­ga­li tu­rė­ti sa­vo ma­ra­to­no? Ir su bend­ra­min­čiu per ke­le­tą me­tų pa­sie­kė­me, kad šie­met Vil­niaus ma­ra­to­nas vyks jau de­šim­tą kar­tą.

Aš kal­bu apie sa­ve ne to­dėl, kad no­rė­čiau pa­si­gir­ti, – taip tie­siog ne­rei­kia ap­kal­bi­nė­ti ki­tų žmo­nių. Ki­ta­dos man ki­lo min­tis pa­ra­šy­ti ką nors dau­giau nei straips­nį į laik­raš­tį. Ėmiau do­mė­tis, kaip ga­li­ma iš­leis­ti kny­gą, ir įkū­riau lei­dyk­lė­lę. Sa­vo abi kny­gas aš ne tik pa­ts ra­šiau, bet ir iš­lei­dau. Da­bar gal­vo­ju apie tre­čią. Ji bus apie vers­lą, vers­li­nin­kų pa­sau­lį.

Ta ma­no įsteig­ta ir fi­nan­suo­ta lei­dyk­la jau iš­lei­do apie šim­tą kny­gų, tarp jų – ir lie­tu­vių au­to­rių, net de­biu­tan­tų. Man tai yra sma­gu, o to­kiems da­ly­kams rei­kia vi­sai ne­daug – nei la­bai di­de­lių pi­ni­gų, nei ypa­tin­go dė­me­sio. Net ne­rei­kė­jo mes­ti pa­grin­di­nių dar­bų, pro­jek­tų, tie­siog su­kū­riau ke­le­tą dar­bo vie­tų ir tie žmo­nės vi­sai pa­do­riai tvar­ko­si, at­si­ra­do kny­gy­nė­lis, kur vyks­ta ren­gi­niai, su­si­tin­ka žmo­nės.

Da­bar su bi­čiu­liais pa­si­kal­ba­me, ko­kių dar ga­li bū­ti ini­cia­ty­vų kul­tū­ros sri­ty­je, ir jų tik­rai bus, bū­ti­nai įgy­ven­din­si­me. Aš ma­tau, kad dau­gy­bė žmo­nių ly­giai taip pat vei­kia ir ki­to­se sri­ty­se, kur, at­ro­do, ne taip se­niai ne­bu­vo jo­kių pri­va­čių ini­cia­ty­vų.

Ma­nau, kad per pa­sta­ruo­sius dvi­de­šimt me­tų šiuo po­žiū­riu rei­ka­lai Lie­tu­vo­je tik­rai la­bai pa­ge­rė­jo. Pa­ly­gin­ti su ikik­ri­zi­niu lai­ko­tar­piu, lie­tu­viai pra­dė­jo kur kas dau­giau spor­tuo­ti, o tai juk yra dar vie­nas op­ti­miz­mo va­rik­lis – Ju­ve­na­lis sa­kė, kad svei­ka­me kū­ne svei­ka sie­la.

Ta­čiau su­tin­ku, kad kri­zė rim­tai smo­gė Lie­tu­vai ir tik pa­di­di­no tą mū­sų de­ja­vi­mą. Prieš ke­le­rius me­tus bu­vo pu­čia­mas ne­svei­kas eko­no­mi­kos au­gi­mo bur­bu­las, jis vis dėl­to spro­go, nors dau­ge­lio sme­ge­ny­se dar li­ko ir šian­dien. Li­ko pri­si­mi­ni­mas, kad ga­li­ma gy­ven­ti įsi­vaiz­duo­jant, jog pi­ni­gai nie­ko ne­kai­nuo­ja, jų tie­siog nuei­si ir pa­siim­si ban­ke nė neuž­si­dir­bęs.

Ly­gin­da­mi 2013 me­tus su 2008-ai­siais, da­bar ne­ga­lė­tu­me pa­si­džiaug­ti, kad gy­ve­ni­mas smar­kiai pa­ge­rė­jo. Bet juk mes ga­li­me pa­ly­gin­ti 2013-uo­sius su 1993-iai­siais, kai bu­vo tik­rai bai­sūs ir sun­kūs lai­kai. Te­rei­kia at­si­suk­ti į du de­šimt­me­čius at­gal – gal ne­be­si­no­rės taip de­juo­ti?

Kaip jūs ver­ti­na­te emig­ra­ci­ją – ne tą, kai jau­ni ir ga­būs iš­vyks­ta mo­ky­tis ge­ruo­se uni­ver­si­te­tuo­se, o to­kią, kai jau­ni ir stip­rūs iš­va­žiuo­ja dėl duo­nos kąs­nio?

Jei­gu tik ry­pau­si­me, kad mū­sų ne­be­lie­ka, tuoj iš­nyk­si­me, nie­kas ne­pa­si­keis. Emig­ra­ci­ja yra blo­gis, bet tu­ri­me ne apie tai nuo­lat kal­bė­ti, o žiū­rė­ti, ką ga­li­me pa­da­ry­ti.

Kol ry­pau­ja­me dėl lie­tu­vių iš­va­žia­vi­mo į ang­li­jas, ne­pas­te­bi­me vi­su tem­pu vyks­tan­čios vi­di­nės emig­ra­ci­jos, kai mū­sų pi­lie­čiai jau mig­ruo­ja iš kai­mų bei ma­žų mies­te­lių į did­mies­čius. O šį pro­ce­są gal­būt pra­lei­do­me, pra­žiū­rė­jo­me. Ki­ta ver­tus, ge­riau kad žmo­gus, pa­ke­lian­tis spar­nus iš Ku­piš­kio, vis dėl­to nu­si­leis­tų Vil­niu­je, ne ko­kia­me Man­čes­te­ry­je.

O emig­ra­ci­ją su­stab­dy­ti ar kiek su­ma­žin­ti juk nė­ra taip sun­ku. Tau­tos iš­va­žia­vi­mą nu­le­mia Lie­tu­vo­je vyk­do­ma so­cia­li­nė šei­mos po­li­ti­ka. Kiek­vie­nam žmo­gui la­bai svar­bi yra jo vai­kų atei­tis. Jei­gu vals­ty­bė aiš­kiai pa­ro­dy­tų, kad ska­ti­na gims­ta­mu­mą ir rū­pi­na­si kiek­vie­nu vai­ku, pa­de­da jį ne tik au­gin­ti, bet ir la­vin­ti, užim­ti dar vai­kys­tė­je, lie­tu­viams tai bū­tų svar­bus ar­gu­men­tas lik­ti čia.

Žmo­nėms vai­kai yra svar­biau­sias tur­tas, o kai jam užaug­ti ir iš­lik­ti ne­su­da­ro są­ly­gų pa­ti vals­ty­bė, žmo­nės pa­lie­ka ją pa­čią. Jie tar­si au­ko­ja­si dėl sa­vo svar­biau­sio tur­to emig­ruo­da­mi, ken­tė­da­mi ne­pri­tek­lius ir iš­si­sky­ri­mą su Tė­vy­ne.