Mirusiųjų pensijas išsimokės valdžia

Pats projekto pateikėjas P.Urbšys sako tiesiai šviesiai: „Mane kolegos mandagiai pasiuntė kuo toliau“.

Parlamentarų moralės filtre panašaus pobūdžio projektas įstringa jau trečią kartą. Pateikęs šį projektą, P.Urbšys sako tikėjęsis atkurti teisingumą, kurį Seimas palaidojo pernai priėmęs valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą. Juo buvo nuspręsta kompensuoti nurėžtas pensijas tiems mirusiems pensininkams, kurie šį pasaulį paliko po įstatymo įsigaliojimo 2014 m. gegužės 22 d.

Įstatymo pakeitimas būtų leidęs kompensuojamąją pensijos dalį, priklausančią ir iki minėtos datos mirusiam asmeniui, paveldėti tiems, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusiojo turtas.

Apie pensijų kompensavimą prieš rinkimus išsijuosusios kalbėjo visos partijos. Ir tos, kurios jas nukarpė, ir tos, kurios balsavo prieš tokį drastišką žingsnį.

P.Urbšys teigia, kad vakarykštis balsavimas Seime dar kartą patvirtina, kad pažadai galioja tik iki rinkimų.

Po Seimo rinkimų net buvo suskaičiuota, kad per krizę visoms sumažintoms pensijoms kompensuoti prireiks 450 mln. litų, ir ta suma buvo numatyta. Tada niekas neskirstė, kur gyvieji, kur mirusieji - visi pensininkai buvo lygūs. Tie šimtai milijonų buvo apskaičiuoti grąžinti 638 tūkst. pensijų gavėjų.

Kol Seimas svarstė, kaip tuos pažadus reikės paversti realybe, ir sukurpė kompensavimo įstatymą, iki 2014 m. gegužės 22 d. mirė 167 tūkst. pensijos gavėjų. Taip vis kalbėdami apie krizės liekamuosius reiškinius valdantieji priėmę minėtąjį įstatymą sutaupydami nei daug, nei mažai - 117 mln. litų, t.y. 34 mln. eurų.

Suskirstę mirusiuosius, užuot atkūrę teisingumą, mūsų išmintingieji politikai ėmė postringauti, kad dabar verčiau pasirūpinti gyvaisiais.

„Kieno sąskaita, mirusiųjų?“ - klausia mirusiuosius sulyginti siekiantis parlamentaras P.Urbšys. Pasak jo, Europos žmogaus teisių teismas vienareikšmiškai yra pasisakęs, kad teisė į senatvės pensiją yra siejama su teise į nuosavybę.

Įdomu, kad projektą vertinęs Europos teisės departamentas praėjusių metų liepą nerado prie ko prikibti, o štai dabar pradėjo aiškinti, kad pagal mūsų įstatymus kompensavimą taikyti paveldimumui būtų sudėtinga.

„Netiesa, kad neaišku, kaip tai turėtų vykti. Esmė yra suvedama į tai, kad nėra pinigų. Bet mes kalbame apie 34 milijonų eurų sumą, ta dalis jau buvo suskaičiuota. Ji buvo nusavinta iš visų gyvųjų, kurie turėjo lygias teises. Dabar yra taip, kad vieni mirusieji lygesni už kitus. O tie pinigai buvo panaudoti ne vien „Sodros“, bet ir bendroms valstybės problemoms spręsti“, - projekto pateikėjas nė kiek neabejoja, kad valstybė tikrai yra pajėgi išmokėti tą anksčiau numatytą sumą.

Kad įstatymo projektas stumiamas į užribį, buvo aišku, kai jis buvo atmestas Biudžeto ir finansų komitete.

Tas pats būtų pasikartoję ir projektą svarstant Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete. Jame buvo pareikšta, kad tam pinigų nėra.

Tačiau tame pačiame komiteto posėdyje nuspręsta, kad šalies ekonominė situacija yra taip pagerėjusi, kad jau laikas būtų atkurti atlyginimus teisėjams, valdininkams ir kitiems pareigūnams. Šio projekto pateikimui yra pritarta, dabar yra svarstymo stadija.

P.Urbšys teigia, kad dabar, ko gero, ne tik jam būtų įdomu sužinoti atsakymą į klausimą, ar tik tie mirusiųjų sąskaita sutaupyti 34 milijonai eurų nėra numatyti politikų, teisėjų ir valdininkų atlyginimams atkurti?

Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto posėdyje dalyvavęs Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininkas Petras Ruzgus „Vakaro žinioms“ tvirtino tokio kai kurių politikų cinizmo neregėjęs.

„Dauguma komiteto narių buvo nusiteikę prieš tą projektą, ypač Sysas, sakydamas, kad reikia padėti gyviems pensininkams, o ne mirusiems. Aš ir pasakiau jam: „Palydėkime žmones į Anapilį garbingai, todėl atiduokime tuos pinigus“. Tai jie raukėsi raukėsi ir nutarė ne atmesti, o grąžinti patobulinti. Bent tiek“, - P.Ruzgus teigia vėl bandysiantis apeliuoti į parlamentarų sąžinę.

Kas per jėgą buvo atimta, turi būti atiduota

Vytautas BUBNYS, rašytojas:

- Seimas yra nutaręs, kad ne visiems mirusiems pensininkams per krizę nurėžtos pensijos turi būti kompensuotos ir dabar nenori to daryti. Ar galima tai vadinti teisingumu?

- Abejoju. Manau, kad galėjo kažką padaryti kitaip. Krizė baigėsi ir aš manau, kad tai, kas per jėgą buvo atimta, tą reiktų atiduoti. Tada buvo viena partija valdžioje, dabar kita. Bet reikia pagalvoti apie žmones, apie jų gyvenimą, kuo jie nusikalto, kad iš jų buvo atimta. Čia ne šiaip sau buvo nusavinta, o tiesiog ištraukta iš kišenės. Kokią jie teisę turėjo? Juk dabar tie patys valdžioje, kurie ir kaltino konservatorius už tai, ką jie padarė. O dabar, kai šį ypač seniems žmonėms labai aktualų klausimą reikia spręsti, jį atideda. Žinoma, mirusieji nepareikalaus. Dabar yra taip, kad mirusiųjų artimiesiems nieko nelieka. Tarsi žmonės mirė nieko neuždirbę ir išėjo iš pasaulio nieko nepalikę.

- Ar ne ciniška, kad tam pinigų nėra, o patys politikai konstatuoja, jog krizė baigėsi, ir Seime svarstomas projektas, kad reikia atkurti buvusius atlyginimus politikams, teisėjams, valdininkams?

- O čia tiems dalykams pinigų mes turime. Padidinti mažus valdininkų atlyginimus. Maži atlyginimai... Net Seimo narių maži atlyginimai, todėl kanceliarines išlaidas reikia didinti. Na, visiškas absurdas, kad jas reikia didinti. Tos išlaidos ir taip yra per didelės. Toks kelias man yra labai svetimas.

- Kaip tokie faktai charakterizuoja mūsų valstybę, jos politikus?

- Aš matau nuolatinį politinį blaškymąsi, neapsisprendimą iki galo. Kai tvarkomi valdininkų reikalai, tada viskas išsprendžiama jų naudai labai greitai. Bet kai reikia spręsti paprastų žmonių, dirbančiųjų reikalus, didinti minimalius atlyginimus, tas kelias tampa labai ir labai ilgas. Ir vis gražiai kalbant, daug žadant, bet konkrečiai toli gražu ne viską padarant.

- Bet juk rinkimai artėja, ar nevertėtų politikams bent kiek susiprasti ir nedaryti kvailų klaidų, kai jie ima kalbėti apie savo atlyginimų didinimą?

- Nėra jokios abejonės. Rinkimai artėja, stengiamasi vis kažką prasimanyti, kad duotų naudos vienai ar kitai partijai. Šitas darosi labai lengvai. O konkrečiai padaryti kažką žmonių gerovei jiems ten Seime, atrodo, sunkiai sprendžiamas reikalas. Artėjant rinkimams politikai turėtų mąstyti kitaip, daugiau galvoti apie pačius rinkėjus. Na, tų rinkėjų, mirusių pensininkų, šiandien nebėra, bet politikai turbūt supranta, kad yra jų artimieji. Jie taip pat rinkėjai, ir jie turėtų pajusti, kad reikalai valstybėje taisosi. O kad taisosi, to taip pat negalima visiškai nuneigti. Bet aš norėčiau, kad mūsų valstybėje būtų labiau suprantamas paprastas žmogus, o ne vien tik valdininkai, tarnautojai, kuriems visada yra maža maža ir maža.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“