Trys ministerijos sutarė laikytis bendros pozicijos keičiant įstatymus, prireikus - ir viešųjų pirkimų taisykles, kad būtų pakeistas šiuo metu egzistuojantis ydingas modelis, daugeliu atvejų leidžiantis maisto tiekimo viešuosiuose konkursuose nuolat laimėti toms pačioms stambioms bendrovėms.
Praktika rodo, kad situacija Lietuvoje gali keistis, nes ir pagal dabar galiojančią viešųjų pirkimų tvarką kai kuriuose šalies regionuose yra mokyklų ir darželių, įsigyjančių maisto produktų tiesiogiai iš smulkių, jų rajone dirbančių ūkininkų, auginančių vaisius ir daržoves, gaminančių pieno, mėsos ar žuvies produktus.
Kaip „Vakaro žinioms“ teigė žemės ūkio ministras B.Markauskas, klausimas buvo aptartas su Savivaldybių asociacijos atstovais - nutarta sudaryti darbo grupę ir aiškintis, kas trukdo įsigyti vietinių ūkininkų gaminamą bei auginamą produkciją. Faktas tas, kad galimybė pirkti produktus iš jų yra ir dabar, tik viešuosius pirkimus reikia skaidyti - tada juose dalyvauja ir smulkieji tiekėjai. Vis dėlto dažnesnė praktika, kad pirkimai nėra skaidomi ir juos laimi didieji tiekėjai.
„Galbūt kažkiek reikės koreguoti ir Viešųjų pirkimų įstatymą, tačiau vis dėlto daugiau priklauso nuo perkančiosios organizacijos geros valios, - sako ministras. - Jei perkančioji organizacija skaido prikimus, ji savotiškai apsikrauna papildomu darbu. Bet jeigu mes turime tikslą maitinti vaikus ir ligonius sveikais, šviežiais produktais, tas darbas turėtų pasiteisinti. O naštą vykdyti pirkimus galėtų prisiimti ir savivaldybės - taip būtų paprasčiau.“
Diana VILYTĖ, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė:
Organizuoti maitinimą be viešųjų pirkimų viešosios įstaigos negali, nes jos biudžeto ar savivaldybių finansuojamos įstaigos, kurios leidžia mokesčių mokėtojų pinigus, - tai reglamentuoja Viešųjų pirkimų įstatymas. Iš ko jie perka, priklauso nuo to, kaip parengiamos pirkimo sąlygos. Kai įrašomi labai dideli reikalavimai tiekėjams, pavyzdžiui, sertifikatų turėjimas, tai riboja konkurenciją ir lieka vos keli galimi tiekėjai. Be to, yra skirtingos sąlygos: vieni perka maisto produktus ir patys gamina, kiti užsako porcijas, treti išnuomoja patalpas įmonei, kuri gamina maistą ir pan. Kai kurie perka viską iš vieno tiekėjo, o tada savo paslaugas gali pasiūlyti vos kelios stambesnės įmonės.
Kad tas smulkusis verslas galėtų dalyvauti, Viešųjų pirkimų tarnyba ragina perkančiąsias organizacijas pirkimus skaidyti, ypač tose srityse, kur yra konkurencija, kad kuo daugiau dalyvautų smulkiojo verslo. Maisto ruošimas ar maisto produktų tiekimas, manau, viena tų sričių. Tačiau tada tenka administruoti kelias sutartis, ir tai gal yra sudėtingiau. Vis dėlto jeigu kalbame apie kokybę, pasirinkimas būtų didesnis - tereikia perkančiųjų organizacijų geros valios.
Pernai atlikome maisto pirkimo apžvalgą ir analizavome, kaip yra perkami maisto produktai ar maitinimo paslaugos. Pastebėjome, kad didžiuosiuose miestuose yra vienokia situacija, rajonuose - kitokia: čia gerokai dažniau galvojama apie pirkimus iš vietinių ūkininkų, smulkiojo verslo.
Esame nedidelė valstybė, viešųjų pirkimų skaidrumą tikrai galime pasiekti per viešumą, savikontrolės dalykus. Tam tikri rezonansiniai viešieji pirkimai parodė, į ką reikia atkreipti dėmesį. Taip, korupcijos ir pažeidimų būna visose srityse, ir taip yra ne tik Lietuvoje - ir kitur posovietinis paveldas yra palikęs savo įspaudų. Tačiau kokia būsime valstybė, jeigu prie kiekvieno pirkimo pastatysime po kontrolierių? Manau, turėtų suveikti ir kažkoks padorumas, aukštesni moraliniai standartai.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą